Net jei nemėgstate prisiminti mokyklos ir niekad nesutiktumėte ten sugrįžti, vokiečių režisieriaus Ilkero Çatako filmą „Mokytojų kambarys“ (LRT Plius, 12 d. 21.33) pasižiūrėti verta. Jis įtrauks, jei to ir nesitikite. Juolab kad tai, pasak režisieriaus, filmas apie mūsų laiką, apie visuomenę, kurioje gyvename. Pagrindinė veikėja Karla (Leonie Benesch pavardę verta įsidėmėti) apdovanota mokytojos pašaukimu – stebėti, kaip ji dirba su savo septintokų klase, ne tik smalsu, bet ir malonu. Tačiau mokykloje nuolat vyksta vagystės ir tarp įtariamųjų atsiduria Karlos mokiniai. Pasipiktinusi, kad kolegos tardo vaikus, Karla nusprendžia pati išsiaiškinti, kas vagis. Jai tai pavyks, bet šis asmeninis tyrimas sukels ne vieną konfliktą ir su kitais mokytojais, ir su vaikais, ir su jų tėvais.
Çatakas iškart rutulioja kelias temas – leistinų mokytojams ribų, vaikų psichologijos, rasizmo. Bet svarbiausia filme Karla – jos principai, idealizmas ir noras išsiaiškinti tiesą. Çatakas pasinaudojo pastaruoju metu madinga siužeto schema, kai veiksmo centre atsiduriantis konfliktas leidžia atskleisti skirtingus jame dalyvaujančių personažų bruožus, bet kartu nesudėti visų taškų ant i.
Įsivaizduoju, kaip Martino McDonagh filmas „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (LRT, šįvakar, 6 d., 23.30) turi erzinti scenarijų „gydytojus“ ir kitus suprantamo kino specialistus. McDonagh spjauna į taisykles, nors iš pradžių ir pasakoja istoriją taip, kad ji atrodo sudėliota iš stereotipų: veiksmo vieta – JAV provincijos miestelis, kuriame dar gyvi visi „steigiamieji“ mitai, policininkai čia – rasistai ir homofobai, tariamai geraširdis kunigas atspindi bendruomenės šventeiviškumą, o pagrindinė veikėja Mildred negali susitaikyti, kad praėjo jau septyni mėnesiai ir vis dar nerastas jos paauglės dukters žudikas. Mildred užsako atokiame kelyje tris stendus su klausimais šerifui, kada bus ištirtas nusikaltimas. Stendai sukelia atitinkamą reakciją. Miestelis reaguoja net priešiškai, mat šerifas mirtinai serga, o nusikaltimus juk ne visada pavyksta ištirti. Bet Mildred apimta begalinio įniršio.
Kai, regis, situacija aiški ir laukia tik tyrimas, atvesiantis prie žudiko, McDonagh pradeda griauti taisykles. Griovimas remiasi tuo, kad viskas, ką iš pradžių manėme apie personažus, pasirodo, yra ne filmo kūrėjų, o mūsų mąstymo stereotipai. Mildred nusipelno užuojautos, bet kaimynai ją smerkia, vyras sadistas ją paliko dėl jaunos idiotės, sūnus nelaimingas, ji pati jaučiasi kalta, kad lemiamą vakarą nedavė dukteriai mašinos. Tačiau užuot kartu su heroje grimzdę jos skausme, McDonagh ir Frances McDormand rodo begalinį Mildred įniršį, griaunantį ir naikinantį viską savo kelyje. Tai būdas susidoroti su neviltimi, vienintelė viltis pradėti gyventi iš naujo.
Iškart po „Trijų stendų prie Ebingo, Misūryje“ LRT naktį (7 d. 01.25) rodomas Dano Kwano ir Danielio Scheinerto filmas „Šveicarų armijos karys“ ne vienam pasirodys idiotiškas pokštas. ...Henkas (Paul Dano) atsidūrė negyvenamoje Ramiojo vandenyno saloje. Čia jo nelaukia joks Penktadienis, bet bangos išmeta jaunuolio lavoną. Jį vaidina Danielis Radcliffe’as, kuriam nusibodo būti tik Hariu Poteriu. Lavonas visąlaik bezda, bet vaikščioti negali, užtat gali būti puikus pašnekovas ir turi kitų naudingų praktiškų savybių. Kaip supratote, tai metaforiškas filmas apie personažo nesugebėjimą užmegzti ryšio su realiu pasauliu, bet neva egzistencinis kūrėjų gestas pernelyg infantilus.
Jei šios žiemos humoro negana, užmeskite akį į komikso „Persepolis“ kūrėjos – dailininkės, rašytojos ir kino režisierės Marjane Satrapi juodojo humoro komediją „O, Paryžiau!“ (TV1, 8 d. 00.45). Tai iš novelių susidedantis kino pasakojimas apie sutrikusius žmones, susiduriančius su mirtimi ir randančius naują gyvenimo prasmę. Vieną jų suvaidino Monica Bellucci, kurios operos primadona atsibunda lavoninėje ir nustemba, kad jos mirtis nesulaukė jokio žiniasklaidos susidomėjimo.
Zaros Hayes filmo „Striksės“ (TV1, 8 d. 21.50) herojė Marta (pernai išėjusi Diane Keaton) persikėlė į gražiai pavadintus ramios senatvės namus ir praeitį paliko už jų slenksčio. Marta trokšta ramybės ir sveikatos. Tik naujos draugės, įsitikinusios, kad jų pasai meluoja, nusprendžia steigti sirgalių komandą. Man labiau patiktų, jei jos taptų zombėmis, samdomomis žudikėmis, „Michelin“ įvertinimo siekiančiomis virėjomis, ateivėmis iš ateities ar karo veteranėmis. Kita vertus, pastarųjų profesijų personažus savo televizorių ekranuose matysite daugumoje šios savaitės filmų.
Jūsų – Jonas Ūbis
