7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tiesiog istorijos

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 34 (1441), 2022-10-28
Kinas Rodo TV
„Rampos šviesos“
„Rampos šviesos“

Bosnė Jasmila Žbanić – karo buvusioje Jugoslavijoje liudininkė. Jo atgarsiai girdimi ne viename režisierės filme. 2020 m. pasirodęs „Quo vadis, Aida?“ (LRT Plius, lapkričio 3 d. 21.33) nukels į 1995-ųjų Srebrenicą, kur serbai nužudė per septynis tūkstančius musulmonų. Filme Srebrenicos tragedija rodoma bosnės Aidos (išskirtinis Jasna Đuričić vaidmuo) akimis. Ji dirba vertėja JT taikdarių, vadinamųjų „Mėlynųjų šalmų“, dalinyje. Prie Srebrenicos priartėjus serbų kariuomenei, Aida supranta tai, ko niekaip negali suprasti Nyderlandų kariškiai, – serbai iš tikrųjų rengiasi masiškai žudyti taikius gyventojus. Aida bando išgelbėti bent savo vyrą ir sūnus... Žbanić moka apeliuoti į žiūrovų jausmus, o tai geriausiai pavyksta, kai tragiškus įvykius stebime paprasto jų dalyvio, nuo kurio iš esmės niekas nepriklauso, akimis – su tokiu gali susitapatinti kiekvienas žiūrovas, ir filme tai įvyksta.

 

Emmanuelio Courcolio filmo „Triumfas“ (TV3, 29 d. 21.30) pagrindas – taip pat tikra, Švedijoje 1985 m. įvykusi istorija, tik režisierius ją sušiuolaikino ir perkėlė į Prancūziją, kur nevykėliu save laikantis aktorius Etjenas (Kad Merad) nusprendžia kartu su kaliniais statyti Samuelio Becketto pjesę „Belaukiant Godo“. Teatro dirbtuvės kaliniams prisideda prie jų socializacijos, bet Etjenui tai dar ir būdas kapstytis iš asmeninės krizės. Kalinius įtikinti vaidinti sunku, bet pamažu skirtingų rasių, tikėjimų, išsilavinimo žmonės įsitraukia ir, regis, net pradeda suprasti, kas yra menas, kad jis gali išlaisvinti ir net dovanoti viltį. Tad ir „Triumfas“ pamažu ima įgyti vis daugiau poteksčių, tarp jų net filosofinių. Kita vertus, tai tikrai šiltas filmas, o žmogiškumo niekad nebus per daug, ypač įsijungus lietuviškas televizijas, kuriose dominuoja žmones žeminantys šou.

 

Nishos Ganatra filmo „Pokalbių šou“ (LNK, 2 d. 21.25) herojė – žvaigždė, vėlyvo vakaro pokalbių laidos vedėja Ketrin (Emma Thompson). Ją vadina moterimi, kuri nekenčia moterų. Laidos reitingai smunka ir liežuvio už dantų dažnai nenulaikanti Ketrin pakviečia į savo komandą indų kilmės padėjėją Molę, kurią suvaidino filmo scenarijaus autorė Mindy Kaling. Ji – indų kilmės amerikietė, ir scenarijus, be abejo, atspindi asmeninę patirtį. „Pokalbių šou“ – satyra, išjuokianti seksizmą, eidžizmą ir rasizmą.

 

Michaelo Winterbottomo satyroje „Godumas“ (TV1, 29 d. 22.55), manau, save galėtų atpažinti ne vienas turtingas lietuvis, net jei ir nėra milijardierius ar madingiausių prekių ženklų savininkas. Ričardas (Steve Coogan) tapo turtingas ne tik dėl verslininko sugebėjimų, bet ir todėl, kad sugeba išnaudoti žmones be jokių sąžinės skrupulų ir yra neoliberalios ekonomikos šalininkas. Sulaukęs šešiasdešimties, jis nusprendžia surengti įspūdingą šventę Graikijos saloje susirinkusioms garsenybėms. Šventės tema „Gladiatorius“, todėl bulgarai renčia iš faneros „Romos cirką“, dresuotojas rengia pasirodymui liūtą, padėjėjai tariasi su žvaigždėmis, biografiją rašantis žurnalistas painiojasi po kojomis, sūnus bando suvilioti tėvo meilužę, o duktė kuria filmą su paplūdimį okupavusiais pabėgėliais iš Sirijos. Gyvenimas verda, bet dangus virš Ričardo vis labiau niaukiasi, o prisiminimuose iškyla gyvenimas ir atsiskleidžia turtėjimo mechanizmas, grįstas kreditais, papirkinėjimais, mokesčių rojais, laiku paskelbtais bankrotais, – juk iš tikrųjų Ričardas prekiauja tik pasipūtimu ir perdėta savimeile.

 

Ričardo prototipas britų verslininkas Philipas Nevillas Greenas 2006 m. net buvo įšventintas į riterius, bet po devynerių metų paskelbė bankrotą, ir vienuolika tūkstančių darbuotojų liko be darbo ir pensijos, o štai Greenas praturtėjo puse milijardo svarų. Be abejo, Ričardo bruožų rastume ir H&M, „Zaros“ ar kitų populiarių ženklų savininkų biografijose. Prisidengę prieinamos mados šūkiais, jie bruka miniai pigius ir beskonius drabužius. „Godumas“ rodo, kad masinė mada leidžia tuos drabužius dėvintiems žmonėms pasijusti, esą jie atitinka prievarta brukamus „civilizacinius standartus“.

 

Visi standartai keičiasi. 1952 m. sukurtas Charlie Chaplino filmas „Rampos šviesos“ (LTR Plius, 30 d. 21.30) JAV buvo uždraustas iki 1972-ųjų. Chaplinas sukūrė filmą prieš pat emigraciją, per du mėnesius – jam tai neįtikėtinai trumpas laikas. Tai savotiška Chaplino išpažintis, bet kartu ir bandymas apginti ankstesnius filmus, suvokus, kad šiuolaikiniame pasaulyje Valkatos personažas nebegali funkcionuoti. Filmo herojus – senstantis komikas Kalveras – grimzta į alkoholizmą, bet bando gelbėti jauną šokėją, kuri nusprendė nusižudyti. Kalvero personaže galima atpažinti ir Valkatą, ir autobiografinius motyvus. Kaip epizodinių vaidmenų atlikėjus Chaplinas nufilmavo penkis savo vaikus ir žmoną Ooną. Bet „Rampos šviesos“ – tai daugiau nei pasakojimas apie pamirštą 3-iojo dešimtmečio miuzikholų žvaigždę. Tai lyg testamentas, parašytas išgyvenant krizę, gerokai prieš prasidedant tikrajai meistro senatvei. Toks požiūris leis atlaidžiau vertinti ir tam tikrą filmo netobulumą, gausius dialogus ar ištęstumą. Filme yra ne viena scena, liudijanti Chaplino didybę: tai ir epizodas, kuriame kartu pasirodo du svarbiausi komikai – Chaplinas ir Busteris Keatonas, ir jaudinantis finalas, kai nuskamba frazė: „Ponai ir ponios, norėčiau tęsti, bet įstrigau.“

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Rampos šviesos“
„Rampos šviesos“
„Triumfas“
„Triumfas“
„Godumas“
„Godumas“