7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Duonos ir emocijų

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 33 (1440), 2022-10-21
Kinas Rodo TV
„Pinigų monstras“
„Pinigų monstras“

Artėjanti žiema ir augančios kainos skatina pokalbius apie socialinį teisingumą. Nors lietuviška veidmainystė, žinoma, klesti. Ir ne tik Seime: išvedęs šunį kasdien matau reklamą – milijonus uždirbantis krepšininkas (ar krepšininkai – neskiriu jų veidų) kviečia apsipirkti pigioje maisto parduotuvėje. Reikėtų logiškos atsvaros, bet abejoju, ar kokį benamį kviestų reklamuoti „Chanel“. Jei tautiečiams už duoną svarbiau krepšinis ir nauji stadionai – nesiginčysiu, nes pastaruosiuose patiriamos emocijos lietuviams ir jų prezidentams daug reiškia.

 

Kita vertus, kas atsisakys pakritikuoti turtuolius? Jodie Foster filmas „Pinigų monstras“ (LNK, šįvakar, 21 d., 23.45) atsirado iš kilnių intencijų – pagrūmoti finansų rykliams. Siužetas sukasi apie garsų televizijos laidų vedėją Li Geitsą (George Clooney). Ir pas mus dabar išpopuliarėję patarimai, kaip investuoti, pavertė jį beveik Volstrito guru. Bet vienas patarimais pasinaudojęs žmogus prarado turtą ir dabar siekia atkeršyti. Jis paima vedėją įkaitu, bet kartu į padanges iškyla ir laidos reitingas.

 

Foster rodo, kaip šių dienų tikrovėje viskas susipainioję: net televizijos šou „Money Monster“ režisierė Pati (Julia Roberts) deklaruoja, kad neužsiima žurnalistika, o vedėją užpuolęs teroristas labiau primena auką. Filmas į tokią sumaištį nesigilina ir pasuka link tradicinio pasakojimo apie didvyrius, sukčius ir finansų biržas, nors pabaigoje anoniminė kompiuterio, pradanginusio aštuonis šimtus milijonų dolerių, klaida ir įgyja žmogišką veidą. „Pinigų monstro“ kūrėjai lyg ir kviečia kovoti, nors tai kova su vėjo malūnais, bet įtampa didėja, aktoriai puikūs, reginys – profesionalus.

 

Bijau, kad užuojautos nesulauks ir Valeria Bruni Tedeschi, savo 2013 m. filme „Pilis Italijoje“ (LRT, 22 d. 22.40) suvaidinusi pagrindinę heroję Luizą. Tai trečiasis aktorės (beje, vaidinusios Šarūno Barto „Namuose“) režisuotas filmas. Luizos šeimai priklauso pilis Italijoje. Ji turi tarnų ir Breugelio paveikslą, bet visai neturi pinigų, todėl ir su paveikslu, ir su pilimi netrukus teks išsiskirti. Juolab kad Luizos brolis sunkiai serga, o ji apsėsta noro susilaukti kūdikio. Bet romanas su jaunu aktoriumi Natanu tik dar labiau sutrikdo Luizos gyvenimą.

 

Filme apstu autobiografinių motyvų: kadaise turtinga italų Bruni Tedeschi šeima pabėgo į Prancūziją, išsigandusi „Raudonųjų brigadų“ teroro, tad sudėtingi paveldėjimo klausimai šioje istorijoje paremti tikrais įvykiais, o kūrėjos brolis mirė nuo AIDS. Tai suteikia „Piliai Italijoje“ papildomų spalvų bei nuoširdumo, nors filme ir pasigedau jaunesnės režisierės sesers Carlos, 2008 m. ištekėjusios už tuometinio Prancūzijos prezidento.

 

Filmais „Valandos“ ir „Bilis Eliotas“ išgarsėjusio Stepheno Daldry „Šiukšlės“ (TV3, 22 d. 21.30) pasakoja apie tris brazilų berniukus, šiukšlyne radusius piniginę. Susidūrę su korumpuotais policininkais, jie nusprendžia patys išsiaiškinti radinio mįslę. Nors Daldry realistiškai rodo begalinį lūšnynų gyventojų skurdą, „Šiukšlės“ pirmiausia yra pasaka apie viltį ir didvyriškumą, apie tai, kad skausmas ir kančia nebūna beprasmiški, nes veda į geresnę ateitį.

 

Panašiems teiginiams tikrai nepritartų Charlie Chaplino filmo „Ponas Verdu“ (LRT Plius, 22 d. 21 val.) herojus – moterų žudikas. Ponas Verdu, kurį suvaidino pats Chaplinas, dorai dirbo banko kasininku, bet prasidėjus Didžiajai depresijai neteko ir darbo, ir santaupų. Nesugebėdamas kitaip išlaikyti neįgalios žmonos ir sūnaus, ponas Verdu visoje Prancūzijoje ieškos vienišų turtingų moterų, kad jas vestų, pasisavintų pinigus ir nužudytų.

 

„Pono Verdu“ pagrindas – Orsono Welleso idėja, kurią įkvėpė prancūzų serijinis žudikas Henri Landru. Wellesas ir Chaplinas skirtingai aiškino „Pono Verdu“ ištakas, bet akivaizdu, kad Wellesas buvo sumanęs pasakojimą apie monstrą, o Chaplinas jį pavertė lengvu farsu apie savaip žavų žudiką.

 

Pasirodęs 1947-aisiais, filmas sukėlė daug kontroversijų. Chaplinas pirmąkart atsisakė Valkatos kaukės ir nors ši „žmogžudysčių komedija“ Europoje sulaukė pagyrų už juodąjį humorą, JAV žiūrovai filmo nepriėmė: buvo raginama boikotuoti „amoralų“ filmą, prie kino teatrų rengiami piketai. JAV „Ponas Verdu“ finansiškai žlugo. Kino istorikai aiškina, kad ką tik pasibaigusio karo kontekste filmo ištarmė, esą tikrieji žmogžudžiai, verti kartuvių ir elektrinių krėslų, yra pramonininkai ir kapitalistai, atrodė abejotina. Europos kino kritikus, tarp jų ir André Baziną, filmas sužavėjo. Chaplinas laikė „Poną Verdu“ protingiausiu ir ryškiausiu savo filmu.

 

Bet kurį filmą, be abejo, veikia laiko, kai jis žiūrimas, kontekstas. Ypač jei pasakojama reali istorija. Kevino Macdonaldo „Gvantanamo dienoraštis“ (LNK, šįvakar, 21 d., 21 val.) sukurtas pagal kalėjime parašytą Mohamedou Ould Slahi knygą. Filmo herojus, kurį suvaidino Taharas Rahimas, ramiai gyveno Mauritanijoje iki tol, kol amerikiečių slaptosios tarnybos suėmė jį per šeimos šventę. Mohamedas įsitikinęs, kad kaltinimai terorizmu yra klaida. Bet atsidūręs Gvantaname, kankinamas fiziškai ir psichologiškai, jis pamažu netenka vilties. Tada kameroje pasirodo garsi advokatė (Jodie Foster), kurios specializacija – politinių kalinių gynyba. Kartu su savo asistente (Shailene Woodley) jos priešinasi amerikiečių prokurorui (Benedict Cumberbatch), kuris, kad ir ką galvotų, siekia nuteisti Mohamedą.

 

Jei toks aprašymas įtikino, kad laukia kietai sukaltas politinis trileris apie nelaimingą kalinį, drąsius advokatus ir abejojantį prokurorą, kurių susidūrimas žiūrovui atvers akis į specialiųjų tarnybų ir kariuomenės savivalę, klystate. Panašus filmas, žinoma, būtų sulaukęs gausių apdovanojimų ir pagyrų, bet Kevinas Macdonaldas ne iš tokių režisierių. Užtenka prisiminti kad ir jo „Paskutinį Škotijos karalių“. Režisierius nesistengia rodyti kovos su žiauria sistema, kovoti už viską, kas teisinga. Macdonaldas nė karto neleis žiūrovui patirti moralinės viršenybės jausmo, bet privers pasijusti auka, kurios istorija pasakojama filme, todėl „Gvantanamo dienoraštis“ – lyg psichologinis eksperimentas: kaip patirti kankinimus, kameros klaustrofobiją ir tamsą, bet išsaugoti ne tik neapykantą?

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Pinigų monstras“
„Pinigų monstras“
„Pilis Italijoje“
„Pilis Italijoje“
„Ponas Verdu“
„Ponas Verdu“
„Gvantanamo dienoraštis“
„Gvantanamo dienoraštis“