Tiesos kaina

Didvyriais dabar tapti lengva – užtenka sudominti socialinius tinklus ar žiniasklaidą kokiu nors nekasdienišku poelgiu, kad ir surinkti svetimas šiukšles, arba pelnyti medalį kokiose nors sporto varžybose. Bet užimti paskutinę vietą pasaulyje – tikrai sudėtinga. Todėl lietuvių futbolininkai taip pat yra didvyriai. Kino kūrėjai tokius mėgsta. Filmų didvyriais vis dažniau tampa ir kontroversiškos asmenybės. Toks buvo Christinos Rosendahl filmo „Gerasis išdavikas“ (LRT Plius, spalio 6 d. 21.33) veikėjo prototipas – Danijos pasiuntinys JAV Henrikas Kauffmanas. 1940-aisiais, kai vyriausybė kapituliavo ir pradėjo bendradarbiauti su naciais, Kauffmanas pasiskelbė esąs laisvos Danijos pasiuntinys ir buvo apkaltintas tėvynės išdavimu. Jo biografija tokia spalvinga, kad net mirtis 1963-iaisiais – lyg storo romano apie lemtingas aistras skyrius.

Nusikaltėliai dažnai taip pat paverčiami romantiškais veikėjais, populiariosios kultūros ikonomis, nors tai menkystos, nenusipelnančios jokios pagarbos. Todėl nesuprantu dėmesio narkotikų prekeiviui Escobarui, apie kurį net Lietuvoje išleistos kelios knygos. Andrea Di Stefano filme „Eskobaras. Kruvinas rojus“ (TV3, 1 d. 21.30) narkotikų baroną suvaidino tiksliai karikatūrišką ir žiaurią personažo esmę perteikiantis didis aktorius Benicio Del Toro. Filme jis rodomas kanadiečio banglentininko Niko (Josh Hutcherson) akimis. Jis atvyko į saulėtąją Kolumbiją, tikėdamas puikiai leisti laiką paplūdimiuose. Nikas netruko susipažinti su gražia aktyviste Marija (Claudia Traisac), o ši nusprendė jį supažindinti su šeima, kurios galva yra politikas dėdė Pablo. Nors Eskobaras tarsi ir filmo centras, režisierius pasielgė gana apdairiai, palikdamas Eskobarą fone ir jo įtaką ar veiksmų padarinius leisdamas stebėti naivaus Niko akimis. Kita vertus, Di Stefano per greit nugrimzdo į banalybes.

Kai iš lietuviškų televizijų ekranų ir kitokios žiniasklaidos vis dažniau skamba žodžių derinys „tautos lyderis“, Brady Corbeto filmas „Lyderio vaikystė“ (LRT Plius, šiandien, 30 d., 21.30) tikrai atkreips dėmesį. Tai ambicingas amerikiečių aktoriaus, vaidinusio Michaelio Haneke’s, Larso von Triero, Olivier Assayaso filmuose ir, beje, Dylaną filme „Eskobaras. Kruvinas rojus“, režisūrinis debiutas. „Lyderio vaikystė“ nukelia į 1918 metus, į Prancūziją, kur atsidūrė šviesiaplaukis berniukas amerikietis. Berniuko tėvas padeda JAV prezidentui Woodrow Wilsonui rengti Versalio sutartį, o mama (Bérénice Bejo) pernelyg neurotiška, kad galėtų rūpintis sūnaus auklėjimu. Kartais svečiuose apsilanko šeimos draugas Čarlzas (Robert Pattinson), kuris žaidžia bilijardą ir aptaria su politika susijusius klausimus. Pamažu pradeda reikštis prastas berniuko charakteris, jis mėto akmenis į kitus vaikus, griebia už krūtinės mokytoją (Stacy Martin), rengia visokias nemalonias scenas. Kažkodėl šios ir kitos bjaurastys nepalieka abejonių, kad užaugęs berniukas taps diktatoriumi.

Filmo pagrindas – Jeano-Paulio Sartre’o apsakymas, nors iš jo nelabai kas liko, o filmo pabaigoje pasirodanti savotiška bibliografija leidžia suprasti, kad Corbetą įkvėpė ir Hanna Arendt, ir Johnas Fowlesas. Muziką, kuri kartais užgožia ir vaizdą, ir pasakojamą istoriją, parašė 7-ajame dešimtmetyje populiarus, bet tapęs atsiskyrėliu Scottas Walkeris. Trumpai tariant, toks snobiškas pavardžių rinkinukas, man regis, ir paskatino dalies kolegų susižavėjimą gana pretenzingu, gražiu, kruopščiai nufilmuotu reginiu, kurio pagrindas – užuominos, nelabai aiškios nuorodos, nutylėjimai. Aiškiausia – Haneke’s „Baltas kaspinas“, bet skirtumas tas, kad austrų režisieriaus metaforos pagrindas buvo žmonės, o Corbeto – idėjos. Savaime tai nėra blogai, tik kad jas dar reiktų mokėti formuluoti.

Stengiuosi sekti režisieriaus Paulo Greengrasso kūrybą nuo 2002-ųjų, kai jo „Kruvinas sekmadienis“ apie taikios protesto demonstracijos sušaudymą 1972 m. Airijoje pelnė Berlyne „Auksinį lokį“. Greengrassas kuria filmus, turinčius politinę ištarmę, net jei tai trilogija apie superagentą Borną. Režisierius atėjo iš dokumentinio kino, todėl jam svarbu tai, kas dažnai vadinama tiesos rekonstrukcija. Dabar jis ekranizuoja George’o Orwello „1984“. Laukiant premjeros, bus įdomu prisiminti 2010 m. pasirodžiusią jo „Žaliąją zoną“ (TV3, 2 d. 22 val.). Filmas sukurtas „Washington Post“ korespondento Bagdade Rajivo Chandrasekarano dokumentinės knygos pagrindu. Tai pasakojimas apie saugią teritoriją JAV okupuotame Irake, kur CŽV agentai nesėkmingai ieško masinio ginklo panaudojimo pėdsakų. Tyrimo neobjektyvumas akivaizdus karininkui Rojui Mileriui (Matt Damon), pabandžiusiam paviešinti rezultatus. Bet kaip toli gali nueiti generolai, nusprendę, kad reikia įvesti tvarką regione bet kokia kaina?

Pasak režisieriaus, kuriant filmą, Irakas buvo pavojingiausia vieta pasaulyje. Bet, geriau įsižiūrėjus, „Žalioji zona“ rodo, kaip gana paprastomis priemonės galima imituoti „tiesą“. Ir tai gal net svarbiau už tai, ką filmas pasakoja.

Jūsų – Jonas Ūbis