7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Cirkas ir pasaulis

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 29 (1436), 2022-09-23
Kinas Rodo TV
„Cirkas“
„Cirkas“

Apšvietos amžiaus idėjos suformuotam žmogui visuotinis dėmesys karalienės Elžbietos II laidotuvėms kelia nuostabą. Britus gal ir galiu suprasti, bet svetimos karalienės garbinimas Lietuvoje – tai jau provincialumo liudijimas. Kita vertus, lietuviai taip pat jau tapo reginio visuomenės dalimi. 1967 m. parašytoje knygoje „Spektaklio visuomenė“ Guy Debord’as sukūrė visuomenės viziją, kuri šį pirmadienį sklido iš beveik visų televizijų programų. Pasak Debord’o, reginio visuomenė yra pasyviai geidžiamų vaizdų, kuriems neturime jokios įtakos, rinkinys. Tai falšo ir susvetimėjimo visuomenė, paverčianti preke viską – žmones ir darbą, erdvę ir laiką. Reginys tampa vartojimo stimuliatoriumi, sukuria lanksčius gyvenimo būdo modelius, reikalaujančius nepaliaujamo dalyvavimo procese. Viskas paklūsta reginiui, spektakliui. Kai pagalvoju, kiek laiko tautiečiai praleido spoksodami į karalienės laidotuvių vaizdus ar žiūrėdami dokumentinius filmus apie ją bei tikėdami, kad dalyvauja pasaulinės reikšmės įvykyje, apima tylus siaubas.

Žinoma, cirkas – tai pasaulio modelis. Paskutinis nebylus Charlie’io Chaplino filmas „Cirkas“ (LRT Plius, 24 d. 21 val.) – tikras grynuolis. Jeanas Mitry rašė, kad „Cirkas“ yra „juokingesnis už visus ankstesnius filmus. Tačiau Čarlio situacija jame tragiškiausia. Kaip ir „Aukso karštligėje“, jau kalbama ne apie išlikimą visuomenėje (...), bet apie išlikimą apskritai ir išgyvenimą, apie savojo pralaimėjimo suvaldymą.“ Bėgdamas nuo policijos, palaikiusios jį kišenvagiu, Čarlis atsiduria cirke. Tai, kad filmo veiksmas vyksta tokioje simboliškoje ir uždaroje vietoje, leido Chaplinui prabilti apie savo meną ir jo šaknis. Cirko arenoje ir aplink ją susipina įvairūs spektaklio žmonių likimai.

„Cirko“ filmavimas truko beveik metus. Tai vienas dramatiškiausių Chaplino gyvenimo periodų. Jis buvo įsivėlęs į kelis teismo procesus, tarp jų ir į skyrybas su antrąja žmona. Skyrybų eigą sekė visa Amerika. „Cirko“ kulminacijoje, kai Valkata eina lynu, kovodamas už moters meilę ir savo orumą, o gal net už gyvenimą, ir turi kovoti su beždžionėmis, norinčiomis nutraukti jam kelnes, sunku neįžvelgti asmeninės Chaplino situacijos metaforos.

Olivier Assayasas – iš tų režisierių, kuriuos giliai paveikė 1968-ųjų studentų revoliucijos ir vieno jos šauklių Debord’o idėjos. 2016 m. pasirodęs niūrus jo filmas „Asmeninė pirkėja“ (LRT, šiąnakt, 24 d., 00.55) rodo reginio visuomenės pastangas praturtinti tuštumą madinga mistika. Filmo herojė Moryn (Kristen Stewart, be kurios filmo tiesiog nebūtų) gyvena Paryžiuje, važinėja po prabangias parduotuves ir perka daiktus madų pasaulio garsenybėms. Bet tai ne viskas. Moryn yra mediumas ir bando užmegzti ryšį su mirusiu broliu. Naktimis tuščiame name Paryžiaus priemiestyje ji laukia ženklo iš anapus. Namas priklausė broliui ir dabar ji tikisi užmegzti ryšį su jo vaiduokliu. Tačiau vietoj ženklų atsiranda vis naujų klausimų. Kažkas siunčia žinutes Moryn, erzina, įtraukia į pavojingą žaidimą.

Assayasas kalba apie transgresiją, norą būti išskirtiniam, apie normų peržengimą, bandymus pavogti dalį svetimos šlovės, apie mados industriją, bet jo santykis su siaubo filmo žanru akivaizdžiai ironiškas. Nors esu didis režisieriaus ir Stewart gerbėjas, turiu pripažinti, kad tai ne pats geriausias jų filmas. Tačiau jį verta pasižiūrėti kaip eksperimentą, kurio autoriai teigia, kad vaiduokliai nebūtinai gyvena apleistuose namuose. Jie nuolat aplink mus, bet tai nereiškia, kad nesame vieniši.

Vis dėlto ne pats geriausias Assayaso filmas įdomiau nei dauguma išgirtų filmų, kurių privalumas – taisyklingai suformuluota ir prieinamai pateikta socialiai aktuali „žinutė“, politkorektiškai rodomi įvairių mažumų personažai ar naivūs bandymai parodyti, kaip „gyventi verta“. Tokie filmai dabar – kino festivalių ir žiūrovų numylėtiniai.

Fanny Liatard ir Jérémy Trouilh’io „Gagarinas“ (TV3, 24 d. 21.30) Kanuose sulaukė daugybės liaupsių ir net buvo pavadintas stebuklingu ypatingos energijos ir širdies debiutu. Filmas pasakoja apie šešiolikmetį Jurijų, kuris visą gyvenimą praleido didžiuliame Paryžiaus priemiesčio komplekse, pavadintame pirmojo kosmonauto Jurijaus Gagarino garbei. Jurijus svajoja tapti astronautu. Tačiau namą rengiamasi griauti ir skirtingų rasių bei tautų jo gyventojai priešinasi – jie nenori išsikelti. Jurijus su draugais Diana ir Husamu nusprendžia paversti namą „kosminiu laivu“... „Gagarinas“ – jautrus filmas, jo spalvos suteikia kasdienybei magijos, bet kartu jame ir daug madingų stereotipų.

Panašiu mąstymu pasižymi ir Fernando Grosteino Andrade’s „Abė“ (TV3, 24 d. 12.35) – pasakojimas apie dvylikametį berniuką, kuris gyvena Brukline ir mėgsta gaminti maistą. Tačiau beveik kiekviena jo žydiškos ir arabiškos šeimos vakarienė baigiasi skandalu. Todėl Abė nusprendžia pagaminti patiekalą, kuris sujungs visus didelės šeimos narius, o jam padės brazilas virėjas Čakas. Kai filmo herojai aistringai svarstė, kas „išrado“ falafelius – arabai ar žydai, pagalvojau, kad pas mus falafeliai pirmiausia asocijuojasi su hipsteriais, kuriems, beje, filmas turėtų patikti labiausiai.

Jei jau užėjo kalba apie gerus ir blogus filmus, surizikuosiu šįvakar (BTV, 23 d. 21.30) pasiūlyti pasižiūrėti Wycho Kaosayanando „Dvigubą sprogimą“ (2002), kuris buvo pripažintas blogiausiu pirmojo šio amžiaus dešimtmečio filmu. Jo herojus Džeremija Eksas (Antonio Banderas) kadaise buvo FTB agentas, bet po žmonos mirties palūžo ir atsisakė tarnybos. Tačiau kai agentė Sever (Lucy Liu) pavogė vieno slaptos tarptautinės agentūros narių sūnų, atgauti jį gali tik Eksas, turintis savo tikslų, mat Sever žino, kur yra tariamai mirusi Džeremijos žmona. Neatsitiktinai kruopščiai aprašiau siužetą: jis toks nelogiškas, kad reikia kažkaip sudėlioti taškus. „Dvigubo sprogimo“ gaudynės, susišaudymai, sprogimai matyti jau ne vieną kartą, bet sulėtintų kadrų mėgėjai bus laimingi, o kvailybės ir absurdo kiekis filme toks didžiulis ir taip rimuojasi su lietuvių politikų kasdien teikiama kvailybe ir absurdu, kad net darosi malonu.

Jūsų – Jonas Ūbis

„Cirkas“
„Cirkas“
„Asmeninė pirkėja“
„Asmeninė pirkėja“
„Dvigubas sprogimas“
„Dvigubas sprogimas“