Ingmaras Bergmanas laikomas vienu didžiausių kino kūrėjų. Padedamas Liv Ullmann, Bibi Andersson, Maxo von Sydowo, Ingrid Thulin ir kitų ištikimų talentingų bendradarbių, jis sugebėjo į kino materiją įdiegti tai, kas iki tol kinui atrodė svetima, – transcendentinę filosofiją ir psichologinę analizę, pasiekiančią slapčiausias žmogaus sielos gelmes. Jo filmuose matome dažniausiai tragišką, vienišą, kovojantį su Dievu, dvejonių ir baimių apimtą žmogų, kuris kartais gali net pasirodyti karikatūriškas ir menkas, bet visada – jaudinantis, nes kiekvienas Bergmano filmuose ras dalelę savęs, savo minčių, problemų, paslapčių. Bergmanas niekad nesistengė patikti publikai, nesivaikė kino madų ir kalbėjo tik apie tai, kas jam svarbu. Medžiagos filmams sėmėsi iš savo biografijos – konfliktų su tėvu pastoriumi, gausių romanų su moterimis, kurių režisieriaus gyvenime buvo daug, kaltės jausmo vaikams. Net keista, kaip kurdamas introvertiškus, niūrius filmus, jis sulaukė tokio pasisekimo. Bijau, kad dabar toks kūrėjas būtų priskirtas prie „keistų“ ar „nišinių“, nors kadaise Bergmanas suformavo ne vieną ne tik kino žiūrovų, bet ir kūrėjų kartą. Pats Bergmanas viename interviu tiksliai apibrėžė savo kino esmę: „Mano filmuose kalbama apie svarbiausią dalyką – dvasinės ir žmogiškosios prasmės suteikimą patenkintų materialių poreikių civilizacijai.“
Margarethe von Trotta ir Felixo Moellerio filme „Ingmaro Bergmano beieškant“ („LRT Plius“, 30 d. 21.30) apie Bergmaną kalba būtent tie, kurie patyrė jo filmų prisilietimą, kurie jį pažinojo, kaip kaimynystėje gyvenusi von Trotta ar gerą pokalbių su Bergmanų knygą (kartu su Stigu Björkmanu) parašęs Olivier Assayasas. Įsimena ne tik von Trotta klajonės ir susitikimai su didžiojo režisieriaus bendradarbiais, mylimomis moterimis ir kūrybos tyrinėtojais, bet ir pokalbis su Bergmano sūnumi Danieliu, kuris prisipažįsta nesiilgintis savo tėvų. Jis gali nueiti į kapines, uždegti žvakutę, bet ilgesio nėra patyręs niekad.
Vaikai – parankūs filmų veikėjai. Kartais jų žvilgsnis leidžia naujai pažvelgti į populiarias ar pernelyg sudėtingas temas. Man regis, taip manė ir Michaelis Samuelsas, televizijos filmo „Vindermyro vaikai“ („LRT Plius“, šįvakar, 25 d. 21 val.) režisierius. Filmo veiksmas rodo 1945-uosius, kai į Didžiąją Britaniją atvyko apie tris šimtus nacių konclageriuose išgyvenusių žydų našlaičių. Jiems resocializuoti buvo įkurta „The Windermere children“: išsekę vaikai per keturis prie ežero praleistus mėnesius turėjo prisiminti, kaip atrodo normalus gyvenimas ir vaikystė. Bet jie negalėjo pasislėpti nei nuo lageriuose patirtų traumų, nei nuo mokyklą pasiekiančių Raudonojo Kryžiaus laiškų, pranešančių apie tėvų ir giminių likimą. Filmo pagrindu tapo liudininkų prisiminimai, pagrindinius vaidmenis sukūrė Thomas Kretschmannas, Iainas Glennas, Timas McInnerny ir Romola Garai.
Marco D’Amore filmo „Nemirtingasis“ (LRT, šįvakar, 25 d. 22.55) veikėjas Čiro gimė 1980-aisiais, tiksliau, liko gyvas per žemės drebėjimą Neapolyje. Jo laukė Nemirtingu praminto nusikaltėlio karjera, kurią Čiro prisimins vienintelio draugo pašautas ir įmestas į jūrą.
Kinas mėgsta bauginti, ir kuo toliau, tuo labiau. Bet pandemija ir klimato kaita, regis, netrukus vers skeptiškai žiūrėti tokius filmus kaip Danielio Roby 2018 m. sukurtas „Migloje“ (LRT, liepos 2 d. 22.25), kur Paryžių paralyžiuoja mirtį nešanti nuodinga migla. Filmo herojai, kuriuos suvaidino Romainas Duris ir Olga Kurylenko, išgyveno, bet jų duktė liko įkalinta bute ir jai gali padėti tik tėvai.
Érico Toledano ir Olivier Nakache’o komedija „Toks gyvenimas!“ (LRT, 26 d 22.25), regis, labiau pritaikyta per pastaruosius metus ne vieną kritišką situaciją patyrusiems žmonėms, nes ji apie tai, kad kartais reikia susitaikyti su tokiu gyvenimu, koks yra. Filmo herojus Maksas (Jean-Pierre Bacri) – renginius organizuojančios įmonės savininkas. Jis turi surengti vestuves XVII a. rūmuose dviem šimtams žmonių, ir iš pat pradžių viskas ima klostytis kuo šlykščiausiai. Fotografas nieko nesupranta apie šiuolaikinį pasaulį, stažuotojas – pernelyg naivus, asistentė gali suerzinti net angelą, vestuvių animatorius turėtų gydytis nervus, o jaunasis yra viskuo nepatenkintas narcizas. Apskritai – žmonės yra nedėkingi, bendradarbiai nekompetentingi, ir Maksas turi atsilaikyti bet kokioje situacijoje, nors jo asmeninis gyvenimas nepavydėtinas. Trumpai tariant, filme rodomas miniatiūrinis prancūzų visuomenės portretas, gana gerai atpažįstamas ir bet kur Europoje. Vienas kolega rašė, kad „Toks gyvenimas!“ tinka visoms šventėms, o jų Lietuvoje tik daugėja. Originalus filmo pavadinimas yra „Šventės prasmė“ ir jis tiksliau atspindi tai, ką norėjo pasakyti kūrėjai. Jie guodžia, kad visada gali būti dar blogiau ir kad su visais galiausiai galima rasti bendrą kalbą ar bent kompromisą.
Manykite apie mane, ką norite, bet vėl žiūrėsiu Rogerio Michellio filmą „Noting Hilas“ (LRT, 27 d. 21.50). Komedija apie kuklų knygyno Noting Hile savininką (Hugh Grant), kurio gyvenimas pasikeičia, kai į jo knygyną užsuka Holivudo žvaigždė (Julia Roberts), – viena žaviausių meilės istorijų. Ar gali būti geresnė atostogų pradžia?
Jūsų – Jonas Ūbis
