Rašytojų biografijos kartais domina labiau nei jų knygos, gal todėl ne vienas literatūros klasikas rinkosi anonimiškumą. Seserys Charlotte, Emily ir Anne Brontë taip pat ilgai dangstėsi pseudonimais. Apie jų gyvenimą žinoma nedaug, beveik visos seserų knygos išgarsėjo jau po jų mirties. Dabar be seserų Brontë būtų sunku įsivaizduoti ne tik pasaulinę literatūrą, bet ir kiną. Sally Wainwright televizijos filmas „Vaikščioti nemačiomis“ („LRT Plius“, šįvakar, 11 d. 21 val.) rodo jų buitį ir kasdienybę, sudėtingus seserų ir brolio Patricko Branwello santykius. Tai jis nutapė garsųjį seserų portretą ir turėjo tapti poetu, bet buvo priklausomas nuo alkoholio ir opiatų, nugrimzdęs į skolas. „Vaikščioti nemačiomis“ – tai filmas ir apie kūrybą, kuri, kaip žinote, gali rastis bet kur.
Apie tai ir Jimo Jarmuscho „Patersonas“ („LRT Plius“, 17 d. 21.30). Šis filmas sutaiko su gyvenimu ir gali tapti ritualu – žiūriu jį gana reguliariai. Filmo herojaus Patersono (Adam Driver) gyvenimas taip pat primena ritualą. Jis keliasi po šešių, pusryčiauja, susipakuoja priešpiečius ir eina į darbą. Prieš įjungdamas autobuso variklį, kartais rašo eilėraštį, kartais pasikalba su pamainos viršininku. Šis mėgsta paaimanuoti ir pasiskųsti šeima. Vežiodamas keleivius Patersonas įsiklauso į jų pokalbius, o grįžęs namo pas savo merginą Laurą (Golshifteh Farahani) pasakoja apie dieną, išveda pasivaikščioti šunį ir užtrunka bare. Prieš užmigdamas girdi, kad jo kvapas yra malonus. Ir taip diena po dienos. Regis, jokia jėga negali priversti Patersono išsukti iš pasirinkto kelio. Jis net nenori pasidalyti su kitais savo kūryba ir laiko sąsiuvinius stalčiaus dugne.
Jarmuschas nori mums pasakyti, kokia kilni gali būti tokia egzistencija. Ir tokia kūryba. Režisierius pasinaudojo poeto ir eseisto Rono Padgetto tekstais, apdainuojančiais banalią kasdienybę, ir kartu filme rodo tų įprastų, mažų dalykų grožį, juose slypinčią poeziją, kurią mato Patersonas ir perkelia į savo eiles. Regis, pandemija taip pat privertė gyventi kasdieniais ritualais. Tik kad juose vis mažiau kūrybos.
Ko gero, baigėsi laikai, kai kinas rodė paprastus žmones, dabar kiekvienas turi neurozių ar skeletų spintose. Todėl bus smagu prisiminti 1980 m. pasirodžiusį Jonathano Demme filmą „Melvinas ir Hovardas“ („LRT Plius“, 12 d. 21 val.). Jo herojus Melvinas (Paul Le Mat) kartą grįždamas namo pavėžėja pakelėje rastą susižeidusį motociklininką Hovardą (Jason Robards). Jie abu kelyje net sudainuoja savo mėgstamas dainas. Melvinas – doras žmogus, bet jam vis nesiseka: žmona jį vadina nevykėliu ir palieka, o pinigai ištirpsta bematant. Kai Melvinas sužinos, kad garsusis ekscentrikas milijonierius Howardas Hughesas (beje, Martino Scorsese’s „Aviatoriaus“ ir dar kelių filmų herojus) mirdamas jam paliko 156 milijonus, ne iškart prisimins jų susitikimą. Filmo pagrindas – tikra istorija, Melvinas Dummeris trumpam pasirodo filme, o „Melvinas ir Hovardas“ pelnė du „Oskarus“. Tiesą sakant, jį žiūrint sunku patikėti, kad garsiausiu Demme filmu tapo po dešimties metų sukurtas „Avinėlių tylėjimas“.
Sergejus Loznica jau ne vienus metus nuosekliai kuria filmus iš senos sovietinės kronikos. „Procesas“ rodė vieną pirmųjų viešų, teatro spektaklį primenančių teismo procesų, kai teisiamaisiais tapo „liaudies priešai“, „Įvykis“ – tris lemtingas 1991-ųjų rugpjūčio pučo dienas tuometiniame Leningrade, kai paprasti žmonės išėjo į gatves, kad apgintų demokratiją ir Gorbačiovą, sukrečianti „Blokada“ privertė kitaip pamatyti Leningrado tragediją Antrojo pasaulinio karo metais. Loznicos laiko rekonstrukcijos visada tikslios, bet kartu simboliškos, nes tai ir jo būdas kalbėti apie dabartį.
Prieš porą metų pasirodžiusios „Valstybinės laidotuvės“ („LRT Plius“, 14 d. 23.35; 23.20 – pokalbis su režisieriumi) rodo unikalią, anksčiau nerodytą kroniką. Ji filmuota 1953 m. kovo 6–19 dienomis visoje SSRS ir rodo atsisveikinimą su Stalinu. Režisierius atsisakė savo komentarų, kurie kartais visai praverstų, nes juk ne visi žino, kaip atrodė Lavrentijus Berija, Viačeslavas Molotovas ir kiti sovietų vadai, bet Loznicai labai svarbus formos grynumas. Todėl fone skamba garsių poetų eilės, klasikinė muzika ir iškilmingos kalbos. Režisierius tarsi pro didinamąjį stiklą žiūri į sovietų ritualus ir paprastus žmones, kurie rauda ir alpsta prie Stalino karsto ar kur nors toli nuo Maskvos. Ašaros liejamos ir dedant gėles prie Stalino paminklo Vilniuje, priešais geležinkelio stotį. Stalino laidotuvės – taip pat spektaklis, kai kiekvienas statistas turi pajusti akimirkos svarbą ir epochos pabaigą. Todėl „Valstybinės laidotuvės“ – tai ir įtaigus kolektyvinis homo sovieticus portretas.
Pamačiau, kad šįkart kalbu tik apie „LRT Plius“ filmus, kitos televizijos, žinoma, taip pat rodys jų nemažai. Tik kad daugumą gal net ir dešimtą kartą.
Jūsų – Jonas Ūbis
