Kad vasara prasidėjo, matyti ir iš televizijų programų: filmai ir serialai kartojami, užtat sporto labai daug. Ir bus tik daugiau, nes dar žadama olimpiada... Sporto negali būti mažai, nes jis, kaip ir sovietmečiu, tebėra svarbi sudėtinė ideologijos dalis. Ir visai nesvarbu, kad jo „didvyriai“ gali būti net prievartautojai. Svarbu, kad jie žadina pasididžiavimą tėvyne ir jos pergalėmis. Tokiu pasididžiavimu, deja, grįstas ne vienas tiesus kelias į pragarą.
Christiano Petzoldo „Tranzitas“ („LRT Plius“, 10 d. 21.30) – 1944 m. Annos Seghers parašyto romano apie vokiečių emigrantus, kurie bando Marselyje gauti vizą ir išvykti į JAV ar Lotynų Ameriką, ekranizacija. Tai nedidelės apimties knyga, bet jos dramatizmas primena antikines tragedijas. 1941-aisiais į dar neokupuotą Marselį bėgo žmonės iš visos Europos – legionieriai, šnipai, avantiūristai, žydai... Tačiau režisierius atsisakė istorinės rekonstrukcijos ir perkėlė veiksmą į šių dienų Marselį, kuriame siautėja antiteroristinė policija ir žviegia „greitosios“. Bet šiuolaikiniai interjerai ir miesto vaizdai netrikdo ir padeda pažvelgti į romano siužetą iš tam tikros sukeistinimo distancijos, suvokti, kad karo pabėgėlio situacija nesikeičia. Ši radikali koncepcija visiškai nesikerta su pabrėžtiniu „Tranzito“ literatūriškumu, kurio anksčiau Petzoldo filmuose nebūdavo: užkadrinis tekstas tik sustiprina distancijos tarp pasakojamos istorijos ir kadro realybės pojūtį.
Iš nacių konclagerio, o vėliau ir iš okupuoto Paryžiaus pabėgęs Georgas (Franz Rogowski) atsiduria šiuolaikiniame Marselyje. Jis palaikomas rašytoju, kuris nusižudė, – į Georgo rankas atsitiktinai pateko jo rankraštis ir dokumentai. Rašytojo žmona Mari (Paula Beer) laukia iš Paryžiaus atvažiuosiančio vyro, kad JAV ambasadoje galėtų gauti tranzitinę vizą. Georgas ir Mari nuolat susiduria miesto gatvėse, tarp jų net užsimezga romanas, bet ji taip ir nesužinos, kas atsitiko vyrui. Mari išplauks ir žus kartu su kitais laivo „Monrealis“, kurį paskandins vokiečių mina, keleiviais.
Petzoldas mėgsta antrininko temą. Panašiai kaip ankstesniame „Fenikse“, „Tranzite“ meilės istoriją jis taip pat susieja su tapatybės ir likimo tema. Bet „Tranzitas“ – dar ir filmas apie pašaukimą. Amerikiečių konsulo paklaustas, apie ką bus jo kitas romanas, Georgas sako ilgą monologą apie tai, kad mokykloje jam vis tekdavo rašyti rašinius, ką veikė per atostogas, per Kalėdas, kaip praleido kitas šventes. Rašinių temos buvo ne tik nuspėjamos, bet ir privalomos. Georgas sako, kad daugiau neberašys, nes naujas romanas būtų dar vienas privalomas rašinėlis, tik jau apie tai, kaip jis pabėgo iš nacių Vokietijos. Georgas tiesiog nori būti laisvas ir gyventi.
Menininko laisvė – populiari tema. Christopherio Menaulo filmas „Vasara vasarį“ (LRT, šiąnakt, 5 d. 00.55) pasakoja apie Niulino meno mokyklą, kuri susiformavo ties XIX ir XX amžių riba Anglijos Kornvalyje, bet lygiavosi į daug garsesnę Barbizono mokyklą. Filmo herojus – dabar labai paklausus dailininkas Alfredas Munningsas (Dominic Cooper) – atsiduria meilės trikampyje su Florence Carter-Wood (Emily Browning) ir Gilbertu Evansu (Dan Stevens). Filmo meilės dramų fone – nepaprasto grožio peizažai ir artėjantis karas.
Jei skaitėte nors vieną Agathos Christie biografiją, manau, supratote, kad ji buvo laisvas žmogus. Gal todėl ir biografinių filmų ar knygų kūrėjams nepavyksta perteikti rašytojos fenomeno. Bet Terry Loane’o televizijos filme „Agata ir tiesa apie žmogžudystę“ (LRT, 6 d. 21.50) vis dėlto svarbesnė yra kriminalinė mįslė. Ją užmena garsiosios Florence Nightingale krikštaduktės mirtis – ją rado negyvą traukinyje. Policija negali sugauti žudiko ir geriausia Florens draugė Meibl (Pippa Haywood) pradeda savo tyrimą. Netrukus ji jau turi kelis įtariamuosius, bet negali rasti įrodymų. Tada Meibl kreipiasi į rašytoją, kurios knyga neseniai tapo tarptautiniu bestseleriu. Agata (Ruth Bradley) negali susidoroti su asmeninio gyvenimo krize, bet kartu su Meibl imasi medžioti žudiką. Loane’o filme daug realių personažų bei įvykių ir nuorodų į Christie romanus, todėl nesistebiu, kad 2018 m. Anglijoje jis tapo populiariausiu Kalėdų savaitės televizijos filmu.
Johno Alexanderio filmas „7.39“ („LRT Plius“, šįvakar, 4 d. 21.30), regis, taip pat pas mus dar nerodytas. Jo herojus – ramus ir pavyzdingas šeimos tėvas Karlas (David Morrissey) – kasdien 7.39 val. traukiniu važiuoja į darbą. Vieną dieną jis susikerta dėl vietos su žaviąja Sale (Sheridan Smith). Kitą rytą Karlas nusprendžia atsiprašyti dėl savo elgesio. Laikui bėgant jų pažintis virsta romanu, o traukinyje kartu praleistas laikas – pabėgimu nuo niūrios kasdienybės. Beje, Karlo žmoną suvaidino pastaraisiais metais Anglijos karalienių vaidmenimis itin išpopuliarėjusi Olivia Colman.
Nicole Kidman sunku iškart atpažinti Karyn Kusamos filme „Keršto kelias“ (TV1, 5 d. 22.55) – ji visai neprimena idealaus kūno Holivudo gražuolės. Kidman vaidina gyvenimo rutinon panirusią policininkę Erin – bjauri šukuosena, šaltas žvilgsnis ir nuovargio žymės veide svarbūs, juolab kad policininkė netrukus bus priversta susidurti su savo praeitimi.
Kusama bando iškart nušauti du zuikius: kurti neonoir stiliaus trilerį ir kartu dekonstruoti žanrą. „Keršto kelyje“ nepristigs nei praeities vaiduoklių, nei antipatiškų blogojo pasaulio gyventojų, nei tirštos atmosferos ar egzistencinių klausimų, tačiau nebus ir adrenalino pliūpsnių. Greičiau daug autodestrukcijos. Bet prisiminimų scenose supriešindama dabartinę ir ankstesnę Erin versijas, rodydama, kaip Erin nori apsaugoti nuo klaidų dukterį, režisierė lyg ir sako, kad motina ir yra toji naikinanti jėga.
Laukdamas televizijos programų, gavau užsakytą bilietą į koncertą. Bilietą lydėjo toks laiškas: „Bičiuli, draugai netrukus galės tau pavydėti! Šiame laiške rasi bilietus į pasirinktą renginį.“ Iškart pagalvojau, kad, matyt, laišką siuntė vienas iš tų naujųjų lietuvių, kurie už pandemijos padariniams švelninti skirtus Vyriausybės pinigus pirko brangius automobilius, vandens motociklus ar jachtas. Tai tie, kurie jaučiasi laimingi tik tada, kai jiems kas nors pavydi. Sakykit, ką norit, bet tokia Lietuva neturi ateities.
Jūsų – Jonas Ūbis
