Knygos ar filmai apie šnipus vis dar sugeba žadinti fantaziją. Gal todėl, kad dažname mūsų taip pat tūno šnipas, kuris stebi ir analizuoja, bet nebūtinai kitus. Jam smagu apsimesti kažkuo kitu, net jei vedžioja šunį ar eina apsipirkti, o vakare spoksoti į svetimus langus, už kurių viskas turi būti kitaip nei jo namuose. Svetimas pasaulis juk visada atrodo tikresnis, gal net dramatiškesnis. Kadaise šnipinėjimas buvo visai įdomus užsiėmimas, susijęs su rizika, kelionėmis ir net gaudynėmis, bet interneto laikais šnipinėjimo vertė, regis, smarkiai devalvuota, ypač kai pasiklausai kokio nors saugumiečio metinės ataskaitos. Bet aš lieku ištikimas filosofo Marcino Królio suformuluotai maksimai: „Geriau prarasti iliuzijas nei būti kvailiu.“
Britų dramaturgo ir režisieriaus Davido Hare’o politinis trileris „Aštuntas puslapis“ (LRT, šįvakar, 28 d. 22.55) – apie šnipus, bet jame nebus jaunų, sportiškų, energingų vyrų ir moterų, kurie pastaraisiais metais užplūdo šį žanrą. Vedliu po šnipų ir užkulisinių mūšių pasaulį filme tapo senstantis MI5 analitikas Džonis Vorikeris. Jį suvaidino labiau su komedijomis tapatinamas Billas Nighy. Kai Vorikerio draugas ir viršininkas aptinka aferą, į kurią įsipainiojęs premjeras, būtent Vorikeris užsikraus ant pečių didžiausią naštą. Hare’as kuria filmo įtampą visiškai pasikliaudamas personažais, rodo, kaip jie mezga vis platesnį sąsajų, istorijų, įsipareigojimų tinklą, kaip turi išmokti jame judėti atsargiai. Šnipinėjimas filme yra lyg šachmatų partija, o Nighy herojus laviruoja tarp spąstų, kuriuos jam spendžia priešai ir gausios jo gyvenimo moterys. Galima įsivaizduoti, koks jis buvo jaunystės metais, bet dabar jo pagrindinis ginklas – patirtis.
Deja, šis universalus ginklas dažnai pamirštamas. Pamiršta jį ir kino režisieriai, lyg dviratį vis išradinėjantys kiną. Prie tokių priskirčiau filmo „Pažadas“ (TV1, 30 d. 23.10) kūrėją Terry George’ą. Pasirinkęs vis dar retą kine ir masinėje kultūroje XX a. pradžios armėnų genocido temą, jis ėmė iš naujo išradinėti istorinę melodramą. George’as kuria patoso prisodrintą ir visiškai dirbtinį filmą, kokiais Holivudas garsėjo prieš pusšimtį metų ir kurio, regis, vis dar ilgisi kai kurie lietuvių patriotai. Užuot rodęs tautos tragediją, režisierius rūpinasi, kad žiūrovas teisingai reaguotų į tai, ką mato ir girdi, todėl pasitelkia muziką ir, jo galva, sukrečiančius vaizdus. Nusprendęs armėnų genocidą parodyti per asmeninę istoriją, jis rodo gana sudėtingą meilės trikampį, kurio, deja, neišsemia melodramos klišės.
Aaronas Sorkinas – vienas geriausių Holivudo dramaturgų. Palyginti neseniai jis ėmėsi režisūros ir 2017 m. debiutavo „Pokerio princese“ (TV3, 29 d. 21.30). Filmo pagrindu tapo tikra Molly Bloom istorija. Ji pastatė brangiausią pogrindinį kazino Holivude. Čia lankėsi kino žvaigždės, arabų šeichai, milijardieriai. Bet dideli pinigai kvepia krauju, tad nenuostabu, kad ją medžioti ėmėsi ir mafija, ir FTB.
Pradžioje Molė (Jessica Chastain) už kadro pasakoja apie savo sportininkės karjeros pabaigą, ir Sorkinas visą filmą išsaugos intensyvų pradžios tempą, mėgausis montažu, sumaniai įterps prisiminimus, bet keistas dalykas – didžiausią įspūdį filme daro žodžiai, gal todėl, kad klausydamasis žodingų Molės monologų pats kažkaip pasijunti protingesnis. Beje, tą patį pajutau ir per „Netflix“ žiūrėdamas pernykštį režisieriaus Sorkino „Čikagos septyneto teismą“, kuriame dramaturgas Sorkinas tiesiog virtuoziškai kuria žodžių srautą: anekdotas, šmaikšti replika, kokio nors reiškinio analizė ir jokios monotonijos. „Pokerio princesė“ buvo kritikuojama, kad Sorkinas nepasinaudojo feministine perspektyva, bet man užtenka ir literatūrinių aliuzijų į herojės bendravardę – Jameso Joyce’o „Uliso“ Molę Blum, į Arthuro Millerio „Salemo raganas“ ar į graikų mitologijos Kirkę, vyrus paversdavusią kiaulėmis. Nors filme ironiška tai, kad panelė Blum gali žaisti tik pagal vyrų parašytus scenarijus. Iš tikrųjų „Pokerio princese“ Sorkinas dorojasi su sėkmės mitu, amerikietiškosios svajonės ideologija, kurią taip mėgsta ir mūsų geografinės platumos žmonių istorijų pasakotojai. Regis, jiems nusipjaut į Sorkino ir jo bendraminčių ironiją.
Bet ne visi kine ieško intelektualumo ar originalumo. Noémie Saglio „Mano mama ir mūsų kūdikiai“ (LNK, 29 d. 15.35) – paprastas filmas. Komedijos tema – toksiški mamos ir dukters santykiai. Juliette Binoche vaidinama Mado – jaunatviška ir energinga. Avril (Camille Cottin) atrodo amžinai susirūpinusi ir pavargusi. Ji rūpinasi, kad Mado maitintųsi reguliariai, ir nervinasi, kai ši ilgai negrįžta. Tai, kad Mado yra mama, o Avril – jos duktė, ir tapo komiškų ar net farsiškų filmo situacijų šaltiniu. Nepaisant seklaus siužeto, akivaizdu, kad režisierė ir aktorės nėra tokios naivios, kaip gali pasirodyti.
Apie motinos ir dukters santykius pasakoja ir Pedro Almodóvaro „Chuljeta“ („LRT Plius“, birželio 3 d. 21.30), tik filmo intonacija visai kitokia. Tai labiau istorija apie atleidimą ir poreikį mokytis iš klaidų. Chuljeta (Emma Suárez) palieka Madridą. Ji jau susikrovė daiktus ir kartu su draugu rengiasi važiuoti į Portugaliją, bet paskutinę dieną gatvėje sutinka savo dukters draugę. Duktė dingo prieš keliolika metų ir nuo tada Chuljetos gyvenimas virto košmaru. Pasirodo, draugė buvo sutikusi jos dukterį. Chuljeta atsisako išvykti, grįžta į namus, kuriuose augino dukterį, ir pradeda rašyti laišką. Likusią istoriją sužinome iš retrospekcijų, kuriose matome ir jauną Chuljetą (Adriana Ugarte), savo kelyje sutikusią vedusį vyrą, ir kelis jos gyvenimo dešimtmečius.
„Chuljeta“ tikrai ne geriausias Almodóvaro filmas. Jo pagrindas – trys Nobelio premijos laureatės Alice Munro apsakymai. Ji sugeba meistriškai atskleisti moterų psichologiją, bet Almodóvaras ir pats ją išmano kuo puikiausiai. Jo Chuljeta – moteris, turinti du veidus, ir motina, į kurios du gyvenimo momentus įsižiūri režisierius: kai ji turi atsikratyti jaunatviško naivumo ir kai paaiškėja, kad naujas gyvenimas kainavo pernelyg brangiai. Tas dvi moteris Almodóvaras kuria ne tik iš rašytojos žodžių, bet ir iš spalvų bei kostiumų faktūrų. Jam labai svarbu, kad tos dvi moterys rastų bendrą kalbą, nes juk svarbu atleisti tai, kuria buvai kadaise.
Jūsų – Jonas Ūbis
