7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vienintelis siužetas

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 20 (1385), 2021-05-21
Kinas Rodo TV
„Lumière!“
„Lumière!“

Thierry Frémaux filmas „Lumière!“ („LRT Plius“, 27 d. 21.33) – ne tik apie kino pradininkus Louis ir Auguste’ą Lumière’us ar jų sukurtus filmus. Tai neįtikėtinai jaudinantis pasakojimas apie XX amžiaus pradžią ir idėjas, prisidėjusias prie naujojo meno atsiradimo. Frémaux yra sakęs, kad Lumière’ai sugalvojo kiną tris kartus – iš pradžių techniką, paskui meną, o vėliau kino teatrą. Ir visa tai išliko iki mūsų dienų.

 

Frémaux pasakojime Lumière’ų filmai sugrupuoti pagal temas (pradžia, šeima, Paryžius, amžiaus pradžia...), dauguma nufilmuoti vienu kadru ir trunka beveik minutę, o kelionę į juose atgyjantį pasaulį lydi ramus Frémaux balsas ir kartais ironiška ar melancholiška intonacija (tikiuosi, jų neiškreips koks nors energingas garsintojas į lietuvių kalbą). Ne vienam šis filmas gali tapti tikru atradimu, ypač tiems, kurie mano, kad nebylūs filmai paseno. Atvirkščiai – jie daug šiuolaikiškesni ir gyvesni už tuos, kuriuos dabar visi masiškai kuria telefonais. Į pastabą, kad po filmo atrodo, jog Lumière’ai išrado praktiškai viską, o kino ateitis filme nuteikia pesimistiškai, Frémaux atsakė: „Ir sutinku, ir ne. Tarkime, užuot vartojęs žodį „pesimizmas“, greičiau sakyčiau „melancholija“ – šis jausmas tinka ir kinematografui, ir filme juntamai šiuolaikinio žmogaus būsenai apibūdinti. Kita vertus, Lumière’ų filmai labai paprasti, labai akivaizdūs. Louis Lumière’as sau užduodavo tokius pat klausimus kaip ir dabartiniai režisieriai: kokią istoriją noriu papasakoti? Kokiais būdais rengiuosi tai padaryti? Kur reikia statyti kamerą? Šie klausimai visai neprarado aktualumo. Ir tai ne pesimizmas, nes esu įsitikinęs: nebūna stipresnio kino už tą, kuris yra paprastas. Ir menine, ir technine prasme. Todėl man niekad nepatiko dideli blokbasteriai su kompiuteriniais efektais. Paprastumas daro filmą stipresnį.“

 

Pawełas Pawlikowskis tai supranta. Kanuose už geriausią režisūrą apdovanotas ir geriausiu Europos filmu 2018 m. tapęs jo „Šaltasis karas“ („LRT Plius“, šįvakar, 21 d. 21.30) pasakoja paprastą istoriją apie neįmanomą meilę, bet Pawlikowskis sugeba preciziškai įrašyti intymią dviejų žmonių dramą į istorinį kontekstą. Veiksmas prasideda pokario metais, kai kompozitorius Viktoras (Tomasz Kot) tampa vienu iš liaudies muzikos ansamblio steigėjų ir iš daugybės kandidačių atrenka Zulą (Joanna Kulig). Merginos praeitis sudėtinga, regis, ji užmušė savo tėvą, bet tai nesvarbu. Zula sugeba dainuoti taip, kad užima kvapą, yra graži ir turi daug ambicijų.

 

Nors ansamblis „Mazurekas“ – puiki iliustracija, kaip „socialistinis“ menas naikina tapatybę, o jam vadovauja partinis veikėjas (Borys Szyc), Pawlikowskis kuria ne realistinį filmą apie komunistinės santvarkos siaubą, o elegiją apie Viktoro ir Zulos meilę, labiau primenančią herojų odisėją pokario Europos keliais. Viktoras pabėgs į Vakarus, Paryžiuje abu mylimieji susitiks, kad vėl išsiskirtų, ir taip visą jiems duotą gyvenimą – ilgėsis, kentės, negalės būti kartu, išduos ir mylės.

 

Kaip ir „Oskaru“ apdovanota Pawlikowskio „Ida“, „Šaltasis karas“ – nespalvotas filmas, bet juoda, pilka ir balta spalvos, regis, labiausiai ir tinka epochai atkurti. Nors iš tikrųjų tai idealiai atitinka režisieriaus sumanymą atkurti laiką, lyg atvirukais ar senomis nuotraukomis pasinaudojus populiariosios kultūros asociacijomis ar stereotipais: Paryžius filme – tai prieblandoje skendinčių barų ir džiazo miestas, Rytų Berlynas – tuščių gatvių ir įtarimų atmosferos pritvinkęs labirintas, o pokario Lenkija – lyg neišsipildžiusių svajonių ir tikėjimo ateitimi griuvėsiai. „Mazureko“ dainos ir šokiai atgaivina viltis, net jei jų misija ir propagandinė. Tik Koto ir Kulig herojai čia iš kūno ir kraujo, bet kartu jie ir tragiški populiariosios kultūros personažai – laisvės trokštantis menininkas ir lemtingoji moteris. Dar vienas svarbus filmo herojus – muzika. Ji ne tik yra laiko ženklas, bet ir leidžia pažvelgti į Zulos ir Viktoro vidų, suprasti jų jausmus ir nepasakytus žodžius. Ko gero, „Šaltajam karui“ tinka ir viena „Lumière!“ nuskambėjusi Frémaux frazė, kai jis komentuoja kažkurio Lumière’ų operatoriaus nufilmuotą sceną pajūryje: „Vienintelis šio filmo siužetas yra jo grožis.“

 

Irane užaugusi, o vėliau komiksu ir filmu „Persepolis“ išgarsėjusi Marjane Satrapi sako, kad ją suformavo dvi moterys – Simone de Beauvoir ir Marie Skłodowska-Curie. 2019 m. Satrapi filmas „Švytinti tamsoje“ (LNK, 24 d. 22.30) – vienas iš kelių pastaraisiais metais sukurtų kino pasakojimų apie mokslininkę, dukart tapusią Nobelio premijos laureate. Jo pagrindas – taip pat komiksas: Lauren Redniss „Radioactive: Marie & Pierre Curie: A Tale of Love and Fallou“.

 

Viename interviu Satrapi sakė: „Man nepatinka, kad moteris filme turi būti kieno nors duktė, motina, žmona, sesuo ir pan., trumpai tariant, personažu, kuris visada su kuo nors susietas.“ Tokios herojės kaip Skłodowska-Curie dabar paklausios, bet pandemijos išvakarėse kino teatruose pasirodžiusi „Švytinti tamsoje“ nesulaukė gerų atsiliepimų. Režisierė pasakoja istoriją apie merginą, kuri iš Lenkijos atvyksta į Paryžių, kad galėtų mokytis, tačiau į jaunutės Mari teorijas bei mokslo planus niekas rimtai nežiūri. Vyrai pavydžiai saugo prieigas prie mokslinės karjeros. Skłodowskos genialumas, drąsa bei užsispyrimas pradeda griauti barjerus. Pagal visus biografinių filmų kanonus Rosamund Pike herojė kris ir kelsis, žadins mizoginų pavydą, sirgs, mylės ir bus mylima, o Satrapi jos atradimų istoriją dar pabaksnos pirštu, rodydama pasekmes – branduolinius sprogimus ir Černobylį.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Lumière!“
„Lumière!“
„Šaltasis karas“
„Šaltasis karas“
„Švytinti tamsoje“
„Švytinti tamsoje“