Keisti maršrutai

Jane Campion „Fortepijonas“ pasirodė 1993-iaisiais, bet tai iki šiol žinomiausias Naujosios Zelandijos režisierės filmas. Be abejo, jis reiškė ne tik Campion biografijos, bet ir XX a. pabaigos kino lūžį. Likimo ironija – po „Fortepijono“ Campion sukūrė ne vieną filmą ar serialą, bet juos prislėgė „Fortepijono“ šlovė. LRT (9 d. 21.50) primins 1996-aisiais pasirodžiusį Campion „Moters portretą“, kuris pratęsė tai, kas buvo svarbu ne tik „Fortepijone“, bet ir ankstesniuose jos filmuose, – žiūrėti į moteris jų akimis, pasakoti jų istorijas moters požiūriu. Tačiau filmas sulaukė ir daug kritikos. Gal dabar, kai atsirado tiek daug Campion mėgdžiojimų, tarp jų ir visų pamėgtas Céline Sciamma „Liepsnojančios moters portretas“, bus aiškiau, kodėl jis liko deramai neįvertintas.

„Moters portretas“ – 1881 m. parašyto Henry Jameso romano ekranizacija. Viena nuolatinių rašytojo temų buvo Naujojo pasaulio gyventojų naivumas, susidūrus su degraduojančios Europos ir jos aristokratų klasta. Jameso herojai dažnai arba prisitaiko, arba meta iššūkį iš aukšto į juos žvelgiantiems europiečiams intelektualams, meno žinovams ar tiesiog turtų medžiotojams.

Filmo herojė – jauna ir nepriklausoma Izabelė Arčer (Nicole Kidman) – po tėvų mirties atvyksta į Viktorijos laikų Angliją, kur klesti veidmainystė, ir apsigyvena dėdės dvare. Jos grožis, o po dėdės mirties ir paveldėti pinigai traukia gerbėjus, bet Izabelė atsisako vedybų ir išvažiuoja į Italiją. Ji ieško naujų įspūdžių, tačiau patenka į intrigantų tinklus ir išteka už Gilberto Osmondo (John Malkovich). Tai ciniškas ir žiaurus manipuliuotojas, tikras despotas. Campion nieko nesufleruoja – ji stebi, kaip Izabelė pradeda suvokti savo klaidą, kaip bando nusimesti santuokos pančius ir patirti tikrą meilę. „Moters portretas“ – subtilus, bet kartu gražus filmas. Tik jo grožis ne toks paviršutiniškas ir įžūlus, prie kokio jau įpratino ne vienas pastarųjų metų kino reginys.

Prie tokių priskirčiau ir Washo Westmorelando „Koletę“ (TV1, 8 d. 22.55) – neva biografinį filmą apie prancūzų rašytoją Colette. Jos maištingas elgesys, skandalingos knygos ir meilės romanai išaugino ne vieną prancūzų feminisčių kartą, kai žodis „feministė“ dar neegzistavo. Bet būtent Colette būdingos drąsos, lydėjusios ją visą ilgą gyvenimą, ir pristigo filmo kūrėjams. Jie rodo dvidešimtmetę neturtingą merginą iš provincijos Gabrielę (Keira Knightley), kuri išteka už beveik dvigubai už save vyresnio Paryžiaus rašytojo, žurnalisto ir mergišiaus Henry Gauthier-Villars’o (Dominic West), greit atsiduria bohemos gyvenimo sūkuryje ir net pati pradeda rašyti – iš pradžių vyro vardu. Šis visai nesidrovi išnaudoti jaunos žmonos talentą, kaip, beje, ir kitų jam dirbančių literatūrinių „negrų“ (ko gero, dabar šis senas terminas jau nebepolitkorektiškas). Deja, „Koletės“ kūrėjų nedomina herojės evoliucija – jos santykiai su vyru rodomi paviršutiniškai, užtat kaip mėgaujamasi įvairiomis pikantiškomis Belle epoque detalėmis!

Prancūzų aktoriaus ir režisieriaus Bruno Podalydèso filmas „Tik be sparnų“ („LRT Plius“, 13 d. 21.33) – apie vyriškas svajones. Mišelis (vaidina pats režisierius) visada svajojo būti pilotu, bet jam jau penkiasdešimt ir svajonė neišsipildys, tačiau internetu nusipirkęs baidarę jis atranda naują aistrą. Mišelis rengiasi didžiajai gyvenimo kelionei upe ir net nenujaučia, kad gyvenimas tikrai gali pasikeisti. Prancūzų komedijos gali būti ir geresnės, ir visai blogos, bet aktoriai jose visada geri. „Tik be sparnų“ laukia susitikimas su Sandrine Kiberlain, Agnès Jaoui, Pierre’u Arditi, Noémie Lvovsky ir Denis Podalydèsu.

Apie svajones skraidyti – ir Jaceko Bromskio „Bilietas į Mėnulį“ („LRT Plius“, šįvakar, 7 d. 21.30). Vienas jo herojų Adamas ((Filip Pławiak) 1969-aisiais baigia mokyklą ir nusprendžia eiti į kariuomenę, nes viliasi, kad bus pakviestas tarnauti karo aviacijoje. Tačiau patenka į karo laivyną ir lydimas brolio (Mateusz Kościukiewicz) išsirengia į Svinouiscio uostą. Kelias ilgas – tūkstantis kilometrų, ir brolių laukia susitikimai bei nuotykiai. Bromskis – pramoginio kino meistras, todėl „Bilietas į Mėnulį“ ne vieną sužavės sentimentalia atmosfera (atkurtos 7-ojo dešimtmečio Lenkijos realijos), gerais dialogais, humoro jausmu ir simpatiškais personažais.

Kai Timuras Bekmambetovas 2016 m. ėmėsi „Ben-Huro“ (LNK, 10 d. 22.30), ne vienas nustebo – Rusijoje reklamomis ir populiariais filmais išgarsėjęs režisierius kėsinasi į vieną didžiausių Holivudo legendų. Regis, pirmą kartą populiarų amerikietišką L. Wallace’o romaną apie krikščionybės pradžią 1925-aisiais ekranizavo Fredas Niblo, o filmavosi visos žvaigždės (lenktynių epizode), nors iki šiol tarp geriausių Holivudo filmų minima „Oskarais“ apipilta, 1959 m. sukurta Williamo Wylerio versija – klasikinis „peplumas“. Abu šie filmai kūrė mitą, o juos išgarsino lenktynių dvikovos scenos. Bekmambetovo versija tuo nusileidžia – manau, kad lenktynės ne vieną senųjų filmų gerbėją tiesiog nuvils, užtat filmo veikėjai tapo gyvesni ir įdomesni, nors siužetas liko tas pats: neteisingai išdavyste apkaltintas aristokratas Judas Ben-Huras (Jack Huston), daug metų praleidęs vergijoje, siekia atkeršyti jį apšmeižusiam Romos tribūnui Mesalai (Toby Kebbell). Ben-Huras jau nebėra tik vaikštantis krikščioniškų dorybių simbolis, nors jo naivumas gali ir erzinti, o Mesala – tik žiaurus naujo tikėjimo persekiotojas. Jų santykiai ir sudaro filmo pagrindą.

Mitai mitais, o šios akimirkos realybė gali būti daug įdomesnė, nors jau Andrejaus Griazevo filmo „Pamatų duobė“ (currenttime.tv, 8 d. 22 val.) pavadinimas man iškart sužadino prisiminimus apie „perestroikos“ metais pirmąkart perskaitytą Andrejaus Platonovo romaną. Man „Pamatų duobė“ – geriausias XX a. rusų romanas. Jis buvo parašytas 1930 m. ir iškart užsitraukė valdančiųjų rūstybę, nes naująją Rusiją rodė kaip nuolat didėjančią neaiškaus statinio pamatų duobę. Statinys turi liudyti šviesią ateitį, bet ji taip ir neateina, nes statyba niekaip nesibaigia, o žmonės kenčia, badauja, miršta.

Griazevo filmas sulipdytas ir daugybės internete rastų vaizdo įrašų, kuriuose šiuolaikinės Rusijos gyventojai kreipiasi į prezidentą Putiną, prašydami pagalbos. Tai skirtingų regionų, socialinių sluoksnių žmonės – apgautieji, atstumtieji, benamiai, ligoniai, karo veteranai. Viename įraše – net jakutų šamanas. Žiūrint filmą gali pasirodyti, kad Rusija – tai duobių, įgriuvų, bedugnių šalis, bet jose gyvena žmonės.

Jūsų – Jonas Ūbis