Maištininkai ir gegužė

1968-ųjų studentų revoliucija Paryžiuje – mėgstama ne tik prancūzų kino tema. Prie jos nuolat grįžta ir tuometiniai maištautojai, ir jų vaikai bei anūkai, o šios revoliucijos lozungus gali pamatyti ir dabar. Jie visai nepaseno. Dažniausiai 1968-ųjų gegužę gaubia nostalgija. „LRT Plius“ (6 d. 21.33) primins Michelio Hazanaviciaus filmą „Manasis Godard’as“, pasakojantį apie revoliucingiausią 1968-ųjų gegužės kino kūrėją Jeaną-Lucą Godard’ą.

Hazanavicius revoliucinės nostalgijos atsisakė. Jis rėmėsi dviem prancūzų aktorės ir rašytojos Anne Wiazemsky prisiminimų knygomis („Une année studieuse“, 2012, ir „Un an après“, 2015), kuriose ji aprašo pažintį su Jeanu-Lucu Godard’u ir pirmuosius jų bendro gyvenimo metus, bet, sakyčiau, filmo režisierius iš esmės pakeitė knygų autorės intonaciją ir perteikė jose pasakojamą istoriją pašaipiai, gana iš aukšto ir paviršutiniškai, pabrėždamas savo požiūrį į šios intymios dramos dalyvius. Jis atsispindi ir prancūziškame filmo pavadinime: „Le Redoutable“ – prancūzų povandeninis laivas, su kuriuo pagrindinis personažas nuolat lygina savo vedybinį gyvenimą. Pagrindiniai veikėjai sukarikatūrinti: Godard’as Hazanavičiui – pavyduolis, neurotikas, demagogas, aiškinantis, kad „revoliucinis kinas – taip pat kinas“. Wiazemsky – mergina iš aristokratiškos šeimos, rašytojo François Mauriaco anūkė, pasyvi, mieliau skaitanti „Elle“, o ne Mao „Raudonąją knygelę“. Hazanavicius lyg pamiršta, kad būtent ji tapo bene audringiausio Godard’o gyvenimo laikotarpio mūza. Filmo Godard’as (Louis Garrel) vis įsivelia į įvairias diskusijas – su maištaujančiais studentais, kolegomis, žmona Ana (Stacy Martin). 

Hazanavicius laisvai elgiasi su Wiazemsky knygomis, kurias perskaičiau su didžiausiu malonumu. Vienus epizodus ir dialogus jis atkuria beveik tiksliai, kitus supaprastina, palieka be konteksto, atsisako svarbių pasakojimui personažų, pavyzdžiui, Wiazemsky studijų draugo, vieno svarbiausių 1968-ųjų gegužės veikėjų Danielio Cohn-Bendito. Trumpai tariant, elgiasi taip, kaip jam patogu. Bet iškart akivaizdu, kad Hazanaviciui sunku apsispręsti, ar jis kuria pasakojimą apie revoliucingiausią Godard’o gyvenimo laikotarpį, ar pasakoja meilės istoriją, ar svarsto apie pavojingus menininko ir revoliucijos ryšius. Akivaizdžiai pramoginiame „Manajame Godard’e“ visko po truputį, bet vyrauja skeptiškas ir 1968-ųjų mitus griaunantis režisieriaus požiūris į Godard’ą – egoistą, didybės manijos apsėstą kino genijų. Vietoj įprastos nostalgiškosios Hazanavičius siūlo kitą klišę – apie intelektualą, nesuvokiantį, kas iš tikrųjų yra bet kokia revoliucija, nors finale pagrindinio veikėjo ištarta frazė „Užmušiau Godarą, kad tapčiau savimi“ neskamba įtikinamai, ypač žinant vėlesnę Godard’o kūrybą. Tačiau vizualiniame filmo sluoksnyje Hazanavičius atiduoda pagarbos duoklę kūrėjui, įpindamas daugybę užuominų ir citatų iš Godard’o filmų ar rodydamas jo sinefiliją.

1968-ųjų revoliucijos atvedė į kiną ne vieną maištininką ne tik Prancūzijoje. LRT (gegužės 2 d. 21.50) parodys italo Nanni Moretti filmą „Mano mama“. Tai vienas tų retų filmų, kai režisierius atsiveria prieš žiūrovą, nesigrožėdamas savimi ir nesiekdamas jo nustebinti, šokiruoti ar pamokyti. Filmo herojė yra režisierė Margarita (Margherita Buy). Ji kuria filmą, su kuriuo sieja daug vilčių: filmuojasi net Holivudo aktorius (John Turturro), kuris, beje, negali įsiminti teksto. Filmas angažuotas – jis apie darbininkų konfliktą su fabriko direktoriumi.

Bet Margarita jaučia, kad nesusidoroja su filmu, negali jo susieti su savo gyvenimu, kuris ima sprūsti iš po kojų, – ji skiriasi su partneriu, nesutaria su dukterimi, o visoje toje sumaištyje tyliai ligoninėje miršta mama (Giulia Lazzarini) – sąmojinga ir išmintinga lotynų kalbos mokytoja. Vienintelis Margaritos sąjungininkas – brolis, kurį suvaidino pats režisierius.

Moretti – išskirtinė asmenybė net asmenybių vis dar nestokojančiame italų kine. Jis yra kairysis, kritikuojantis kairiuosius, angažuotas žmogus, tikras sinefilas ir mažo kino teatro savininkas. Filme „Mano mama“ jis cituoja Federico Fellini ir Stanley Kubricką. Ypač įsimena „8 1/2“ finalą primenanti sapno scena, kai begalinėje eilėje į kiną stovi visi – motina, brolis ir pati Margarita.

Perfrazuojant vieną marksizmo klasiką, LRT iš visų menų svarbiausias yra sportas. Todėl atsiprašau, kad suklaidinau: dėl kažkokių sporto transliacijų aną savaitę rekomenduotą Jano Jakubo Kolskio „Veneciją“ „LRT Plius“ parodys šįvakar (30 d. 21.30). Vienuolikmetis Marekas svajoja apie tėvų pažadėtą kelionę į Veneciją, bet 1939-aisiais prasideda karas ir berniukas su mama atsiduria jos vaikystės dvare kažkur Lenkijos pakraštyje. Marekas pyksta ant viso pasaulio. Išsigelbėjimu jam taps mintis dvaro rūsiuose atkurti savo fantazijų Veneciją. Kolskis yra iš tų režisierių, kurie geba sužadinti fantaziją ir kuria vaizdus ties sapno ir realybės riba. Lenkų kritikai filme įžvelgė apmąstymus apie 1939-ųjų pralaimėjimą ir romantiškojo mito žlugimą, bet tai ir filmas apie ypatingą Mareko iniciaciją, mat kelionė į Veneciją jam turėjo tapti simboliniu žingsniu brandos link.

Regis, naujas šaltasis karas jau įsivažiavo, todėl filmų apie blogus rusus tik daugės. Priminsiu tik du, kurie kupini ankstesniojo klišių. Mimi Leder „Vagių pasaulio“ (LNK, 3 d. 22.30) veikėjas vagių pasaulio meistras Riplis (Morgan Freeman) rengiasi paskutiniam apiplėšimui – pavogti 20 milijonų dolerių vertės Fabergé velykinius kiaušinius. Tada Riplis galės sumokėti skolas rusų mafijai. Franciso Lawrence’o „Raudonojo žvirblio“ (TV3, 1 d. 21.30) herojė – buvusi Maskvos Didžiojo teatro balerina (Jennifer Lawrence) – atsiduria KGB šnipų mokykloje, kur ne tik mokysis įtartino amato, bet ir bandys išsaugoti teisę būti savimi autoritarinės valdžios valdomame pasaulyje. 

Jūsų – Jonas Ūbis