7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nuo kino iki bėdų turgaus

Kandidatai į geriausio filmo „Oskarą“

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė
Nr. 16 (1381), 2021-04-23
Kinas
„Klajoklių žemė“
„Klajoklių žemė“

Balandžio 25 d. vyks 93-ieji Amerikos kino akademijos apdovanojimai. Peržvelgusios visų kategorijų kandidatus manome, kad šįmet baisių priekaištų dėl nelygybės turėtų būti mažiau. Tačiau geriausio filmo kategorijoje nominuotą „Metalo garsą“ („The Sound of Metal“, rež. Darius Marder), mūsų nuomone, patį prasčiausią filmą, būtume išmetusios ir pakeitusios Kelly Reichardt filmu „Pirmoji karvė“ („First Cow“, JAV, 2020). Juolab kad režisierė savo filme vengia manipuliuoti „aukos sindromu“. Kartu pritariame vieno pikto interneto komentatoriaus minčiai, kad „Metalo garsas“ – dar vienas milenials’o darbas: sausas, akademinis, jokių metaforų, aistros už kameros ir prieš ją, užsidegimo ir tikėjimo pasakojama istorija... Be to, geriausio filmo kategorijoje vietoj dviejų moterų būtų atsiradusios trys, o Kelly Reichardt kvota tikrai nepavadintum – jos filmas visa galva lenkia net pusę iš aštuonių kandidatų.

 

Grįžkime prie „Metalo garso“. Britų aktorius Rizas Ahmedas (taip pat nominuotas už geriausią vaidmenį) įkūnija būgnininką Rubeną, grojantį metalo grupėje su mergina Lu (Olivia Cooke). Jie gyvena „ant ratų“, po koncertų klausosi bliuzo ar popmuzikos, tačiau iš pradžių nė nesupratome, kur link tas paradoksas ves. Nenuveda niekur, užtat staiga paaiškėja, kad Rubenas – buvęs narkomanas, tad drastiškai greitas klausos praradimas gali būti narkotikų vartojimo pasekmė... Klausą jis praranda visiškai, jį palieka mergina, jis priimamas į kurčiųjų bendruomenę (tik spėk susigaudyti, kodėl, kada ir kaip). Prisipažinsime, Rizas Ahmedas mums atrodo labai vidutiniškas aktorius, spoksantis apuoko akutėmis ir jau antrame iš eilės filme vaidinantis sunkiai sergantį muzikantą: Bassamo Tariqo dramoje „Mogul Mowgli“ (2020, D. Britanija) jis vaidino pakistaniečių kilmės britą reperį, sergantį kažkokia autoimunine liga. „Metalo garse“ dramatiško veidelio aktorius taip ir nesugebėjo įkvėpti savo personažui gyvybės, asmenybės iš jo irgi neišspaudė. Aišku, kaltas ir scenarijus, primenantis neišplėtotą rašytojo tezę, ir pati režisūra, nes vadinamosios chemijos tarp Rubeno ir jo merginos, jos ir tėvo, Rubeno ir kitų kurčiųjų neužčiuopėme – kiekvienas veikia sau. Tad aukšti filmo reitingai ir klijuojami epitetai – sunkus, gilus, tikras – pakylėja į naują nuobodulio lygį... Tai filmas, kurį galima vadinti „aktualiu“ projektu apie pozityvumą, nors verčiau derėtų vadinti niekad nesibaigiančia depresija.

 

Dar viena nesibaigianti depresija – Floriano Zellerio filmas „Tėvas“ („The Father“, D. Britanija, Prancūzija, 2020). Alcheimeriu sergantį tėvą vaidina Anthony Hopkinsas, o jo kenčiančią dukterį – Olivia Colman. Apie demenciją ir Alcheimerį sukurta jau šimtai filmų. Šis – elementarus ankstesniųjų atkartojimas su standartiniais dramaturginiais vingiais, nes tokios neišgydomos ligos siužetą tempia tik žemyn. Tad nuspėti, kuo filmas baigsis, galima jau pačioje pradžioje. Esą filmas originalus ir savo montažu (nominuotas ir už montažą), mat pasakojama iš viską pamirštančio Hopkinso perspektyvos. Nors Hopkinsas nominuotas už geriausią vaidmenį, žiūrėjome į jį ir tikrai gailėjome. Ne dėl ligos, o dėl beviltiško rankų skėsčiojimo, sutrikusios išraiškos ir nejaukaus krizenimo. Ir kas sugalvojo, kad brandaus amžiaus megaaktoriai turi vaidinti neįgalius senukus, o ne, pavyzdžiui, kokio Hanibalo Lekterio intelektualų senelį ar net jau prosenelį?..

 

Kvotos tikrai praverstų ir turėtų apriboti seilėtų dramų kiekį, kurias, regis, pastaruoju metu dažniau kuria jaunojo Verterio veido vyrai. Į jau aptartų režisierių būrį įtrauktume ir „Minari“ (JAV, 2020) režisierių Lee Isaacą Chungą. Šis yra sukūręs be galo dramatiškų filmų apie skirtingų etninių grupių vaikinų draugystę Ruandoje, sergančiuosius vėžiu ir pan. Naujausiame filme Chungas nukelia į 7-ojo dešimtmečio JAV, kai korėjiečių kilmės šeima iš Kalifornijos persikelia į Arkanzasą, kur įsigijęs žemės vyras svajoja tapti ūkininku, užuot visą gyvenimą dirbęs viščiukų fabrike. Žmona nusiteikusi skeptiškai, paauglė dukra – visa į motiną, svajojanti apie didmiestį, užtat tėvas ir mažametis sūnus, turintis širdies ydą, – iš vieno molio. Po kiek laiko atvyks ir žmonos motina, anūkams neleisianti užmiršti korėjietiškų šaknų. Kaip ir reikėtų tikėtis, iš pradžių anūkai jos vengs, mažasis pasakys tėvams, kad ji smirdi Korėja, nėra tikra močiutė, nes nešioja vyriškas trumpikes, keikiasi, nuolat žiūri boksą ir nekepa pyragų. Tačiau ilgainiui močiutės ir mažojo anūko linija tampa gyviausia, mat kiti lyg kažką ir veikia, bet niekas faktiškai nevyksta. Regis, režisierius taip ir neapsisprendė, apie ką nori kurti filmą, kuriuos personažus pabrėžti. Serialas, kurio kiekvienoje serijoje būtų koncentruojamasi į atskirus personažus, gal ir būtų suveikęs kaip Hirokazu Kore-edos 2012 m. „Sugrįžimas namo“ („Going My Home“), o dabar filmas primena ne itin vykusį Terrence’o Malicko ir azijietiškų šeimos filmų mišrūną.

 

Aktorės Emerald Fennell režisūrinis debiutas „Perspektyvi mergina“ („Promising Young Woman“, D. Britanija, JAV, 2020) bent jau neverčia žiūrėti į kenčiančius herojus, nors Carey Mulligan vaidinama paslaptingoji Kasandra ir traumuota praeities įvykių. Tačiau filmą apibrėžti sunku – neaišku, ar jis skirtas paauglių auditorijai, ar tai savotiškas superherojų filmas, o gal net komiksas. O gal tiesiog režisierė taip tiesmukai suvokia pasaulį: blogis ir gėris, niekšas ir auka. Visa tai vainikuoja kerštas: jei buvai geras – gyveni, jei ne... Rodos, lyg ir užčiuopiama ironija, pernelyg šaržuoti ir sutirštinti personažai, tačiau jokio antro dugno, o dialogai tik sutvirtina veikėjų doras ir nedoras užmačias. Filmo reklaminis šūkis skambėjo maždaug taip: „Kerštas dar niekada neatrodė toks perspektyvus“. Deja, regis, Mulligan pati tuo nelabai patikėjo, tad ir jos, ir režisierės kerštui trūksta užsidegimo ir energijos.

 

Iš kito filmo apie „Juodąsias panteras“ irgi tikėjomės kur kas daugiau. Shakos Kingo „Judas ir juodasis Mesijas“ („Judas and the Black Messiah“, JAV, 2021) nukelia į audringą 7-ąjį dešimtmetį. Tačiau Aaronas Sorkinas „Čikagos septyneto teisme“ meistriškai kuria filmą apie idėjas, o Kingo filmas būtent tarp idėjų ir intencijų pasiklysta. Pasakojama apie Fredą Hamptoną (išties puikus Daniel Kaluuya), radikalios afroamerikiečių organizacijos „Juodosios panteros“ lyderį, kurio trumpas gyvenimas tapo legenda. Miegantis Hamptonas 1969-aisiais buvo nužudytas policininkų ir FTB agentų, jo žudikus teismas išteisino, o dvidešimt vienų kovotojas tapo judėjimo ikona ir kankiniu. Tačiau iki šiol Hamptonas nebuvo sulaukęs populiariosios kultūros dėmesio. Pirmiausia dėl dominuojančio „Juodųjų panterų“ naratyvo, vaizduojančio šią revoliucinę socialistinę partiją kaip išimtinai smurtinę, nukreiptą prieš baltaodžius, ignoruojant išties progresyvias socialines „Juodųjų panterų“ programas ir idėjas. Apie tai šiek tiek užsimenama ir Kingo filme, tačiau centre vis dėlto lieka šaudynės bei kruvini „Juodųjų panterų“ ir policininkų susirėmimai. Taigi dar kartą tiesiog įtvirtinami stereotipai.

 

Žinoma, emocinis filmo variklis – tai Kaluuyos Hamptonas, filme vaizduojamas kaip vizionierius ir genialus politikas, nepaprastai gabus oratorius, pagrindinis strategas, kuriant didžiulę vaivorykštinę koaliciją, kurią sudarė Puerto Riko aktyvistai, buvę baltieji pietiečiai ir kitos radikalios Čikagos organizacijos. Tačiau dėl nelabai suprantamų priežasčių filmo scenaristai (pats Kingas ir Willas Bersonas) nusprendė pagrindinį vaidmenį suteikti Judui – FTB informatoriui, automobilių vagiui Billui O’Nealui (LaKeith Stanfield). Gal tai ir nebūtų problema, jeigu patiems kūrėjams O’Nealas būtų bent kiek įdomus. Tačiau tai vienos natos personažas, vaizduojamas kaip dėl savo kailio nuolatos drebantis oportunistas, ką jau kalbėti apie tai, kad visi FTB agentai su liūdnai pagarsėjusiu J. Edgaru Hooveriu priešakyje rodomi kaip fanatiški rasistai ir antikomunistai ar šiaip niekingi žmonės. Siekiant filmą paversti dar dramatiškesniu, t.y. lengviau vartojamu, įpinama ir Hamptono meilės istorija... Atrodo, kad filme vietos atsiranda viskam, išskyrus tam, kas įdomiausia, – „Juodosioms panteroms“ ir jų idėjoms, kurios iki šiol neprarado savo aktualumo.

 

Na, o Chloé Zhao „Klajoklių žemė“ („Nomadland“, JAV, Vokietija, 2020) – šių apdovanojimų sezono numylėtinė, tad tikrai nenustebtume, jeigu „Oskaro“ statulėlė atitektų būtent šiam filmui. Sukurta remiantis žurnalistės Jessicos Bruder knyga, „Klajoklių žemė“ peržengia vaidybinio ir dokumentinio kino ribas. Šiame melancholiškame, laisvos struktūros filme tėra du profesionalūs aktoriai – Davidas Strathairnas ir Frances McDormand, kurią iš tikrųjų norėtųsi vadinti bendraautore, nes be jos empatijos, subtilumo ir dėmesingumo filmo negalime įsivaizduoti. Čia McDormand įkūnija į septintąją dešimtį kopiančią našlę Fern, praradusią ne tik vyrą, darbą, bet ir savo namus angliakasių miestelyje, kuris virto vaiduokliu. Fern mums atveria duris į kitą, paralelinį pasaulį, kuriame gyvena naujoji socialinė klasė bei visuomenės autsaideriai, pasirinkę klajoklišką gyvenimo būdą. Kai kuriems toks pasirinkimas buvo priverstinis: šiuolaikinė Amerika tikrai negarsėja socialinėmis garantijomis, čia gana lengva prarasti namus, darbą arba viską. Kitiems, kaip ir pagrindinei herojei Fern, tai iš dalies sutapimas, o kartu – gyvenimo filosofija. Kaip rašė vienas kritikas, dabar jos namai – furgonas, siužetas – kelias, o žanras – kelio filmas.

 

„Klajoklių žemę“ net galima pavadinti šiuolaikiniu vesternu, tačiau šis žanras pirmausia sietinas su Amerikos ekspansijos idėjomis, o Zhao kalba apie imperijos griūtį. Režisierės Laukinių Vakarų vizija – tai kvapą gniaužiantys kraštovaizdžiai (operatorius Joshua James Richards), apledėjusios automobilių stovėjimo aikštelės, šiukšlių išmargintos stovyklavietės ir bedvasės darbovietės... Klajokliškas gyvenimas tampa ne tik išsivadavimu nuo „dolerio diktato“, nuobodžios egzistencijos ir kitų žmonių nuomonės bei primestų taisyklių – tai kartu žmogaus laikinumo pripažinimas ir protestas prieš jį.

 

Taigi, kantriai laukdamos apdovanojimų, tris „Piktų kritikių“ statulėles siunčiame šiems filmams: Davido Fincherio „Mankui“ („Mank“, JAV, 2020), Aarono Sorkino „Čikagos septyneto teismui“ („The Trial of the Chicago 7“, JAV, D. Britanija, Indija) ir Zhao „Klajoklių žemei“. Apie pirmus du jau rašėme kiek anksčiau.

 

Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

„Klajoklių žemė“
„Klajoklių žemė“
„Minari“
„Minari“
„Judas ir juodasis Mesijas“
„Judas ir juodasis Mesijas“
„Tėvas“
„Tėvas“