Paragvajaus režisieriaus Marcelo Martinessi debiutas „Paveldėtojos“ („LRT Plius“, 29 d. 21.33) – kuklus filmas. Jame nebus formos fejerverkų ar kitokių bandymų patikti žiūrovams, tačiau „Paveldėtojos“ užburia subtiliu, pustoniais tapomu pasakojimu. Filmo intonacija, sakyčiau, čechoviška ir net savaip niūri, mat didžioji filmo dalis vyksta didžiulio, išnykusių turtų muziejų primenančio namo erdvėse. Filmo herojės Čela (Ana Brun už šį vaidmenį apdovanota Berlyno „Sidabriniu lokiu“) ir Čikita (Margarita Irún) kelis dešimtmečius slepia savo ryšį nuo smalsių konservatyvios Paragvajaus visuomenės akių. Jos abi kilusios iš turtingų šeimų, tačiau patiria finansinių problemų, todėl pradeda išparduoti daiktus – kažkada turėto statuso atributus. Herojėms sunku susitaikyti, kad šis pasikeitė. Tai žadina ir tarpusavio konfliktus. Energingoji Čikita nenuleidžia rankų net sužinojusi, kad už skolas teks porą mėnesių praleisti kalėjime. Čela vis labiau užsisklendžia savyje. Bet iki tam tikros akmirkos, nes „Paveldėtojos“ pirmiausia yra apie šansą sulaužyti rutiną. Iš pradžių Čela atrodo nesavarankiška, priklausoma nuo kitų, bet Čikitai atsidūrus kalėjime pradeda atsigauti. Tiesiogine to žodžio prasme paima vairą į savo rankas ir norėdama užsidirbti vežioja drauges, o viena iš keleivių net įkvėps Čelą siekti to, ko trokšta. Geriau vėliau negu niekad.
Nemėgstu, kai filmas vertinamas pagal terapinį ar kitokį taikomąjį poveikį, bet „Paveldėtojos“ gali priversti susimąstyti apie krizės vaidmenį gyvenime. Amerikiečių psichologas Erikas Eriksonas savo žmogaus raidos fazių teorijoje išskyrė etapą, susijusį su integralumo arba kartėlio būsenomis, būdingomis brandaus amžiaus žmonėms. Nepasitenkinimas gyvenimu kelia nusivylimą ir mirties baimę, tačiau nugalėta tokia krizė suteikia pasitikėjimo savimi, žadina pasitenkinimą pasikeitusiu gyvenimu ir egzistencijos prasmės nuojautą. Regis, tai atsitiks ir Čelai, nors „Paveldėtojų“ pabaiga ir netrykšta optimizmu.
Terapinio poveikio turi ir Johno Badhamo komedija „Paukšteli, spruk“ (LRT, 24 d. 22.40). Ne vienam filmas sukels ir nostalgiškų prisiminimų apie 10-ojo dešimtmečio vaizdajuosčių nuomos punktus, kuriuose jis buvo tarp populiariausių. Rikas (Mel Gibson) yra įtrauktas į liudytojų apsaugos programą, bet netikėtai sutinka buvusią merginą (Goldie Hawn), kuri manė, kad jis miręs. Riką apima panika, juolab kad gangsteris, kurį jis įdavė, išėjo iš kalėjimo ir nori atkeršyti.
Arturo Reinharto puikiai nufilmuota Jano Jakubo Kolskio „Venecija“ („LRT Plius“, šįvakar, 23 d. 21.30) perkels į 1939-uosius. Vienuolikmetis Marekas svajoja apie tėvų pažadėtą kelionę į Veneciją, bet prasideda karas ir berniukas su mama atsiduria jos vaikystės dvare kažkur Lenkijos pakraštyje. Marekas pyksta ant viso pasaulio. Išsigelbėjimu jam taps mintis dvaro rūsiuose atkurti savo fantazijų Veneciją.
Žmonos fantazijos – ir Stanley Kubricko filmo „Plačiai užmerktos akys“ (TV1, 24 d. 22.55) veiksmo variklis. Alisa (Nicole Kidman) ir Viljamas (Tom Cruise) atrodo ideali pora, Niujorko aukštuomenės dalis. Jis gydo turtuolius, ji vadovauja meno galerijai. Po vieno priėmimo poros gyvenimas pasikeis, nes Alisa prisipažins ne visada buvusi ištikima.
Kubrickas vadinamas genijumi, 1999 m. užbaigtos „Plačiai užmerktos akys“ – paskutinis jo filmas. Dėl sekso scenų jis sukėlė daug diskusijų, bet ir sulaukė „paskutinio XX amžiaus šedevro“ etiketės. Filmai keičiasi kartu su mumis, todėl įdomu, koks jis yra dabar.
Šiąnakt (24 d. 00.50) LRT parodys 2017 m. Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanotą Rubeno Östlundo „Kvadratą“, filmą, kuris, regis, vis dar aktualus. Jis prasideda interviu scena: amerikiečių žurnalistė En (Elisabeth Moss) kalbasi su prestižinės Stokholmo galerijos kuratoriumi Kristianu (Claes Bang). Jų pokalbis – sutrikimo, gėdos ir pasipuikavimo mišinys: vienas klausimas pernelyg paprastas adresatui, kitas – pernelyg rimtas trumpam interviu. Šiame prologe režisierius atskleidžia kortas: viena vertus, „Kvadratas“ yra „aukštojo meno“ pasaulio satyra, kita vertus, pasakojimas apie tai, kad, nepaisant geriausių norų, nesugebame susikalbėti. Instaliacija „Kvadratas“, kurią savo galerijoje pristato Kristianas, yra ir jį sukūrusio menininko manifestas, mat aikštės grindinio kvadratas – pagarbos ir tolerancijos vieta, kur niekas neturi teisės atsisakyti padėti kitam. Žinoma, daugelis supranta, kad tai dar viena utopija. Pamažu tai ima aiškėti ir Kristianui, kuris pasirengęs viskam, kad tik „parduotų“ parodos idėją viešųjų ryšių specialistams, rėmėjams ir masinei auditorijai.
Negirdėjau dainos, kurią Lietuva šiemet pristatė „Eurovizijai“. Neįdomu. Todėl jokia LRT sukelta geltonoji banga neįtikins bent jau pasižiūrėti klipą, nors, ko gero, dažnas viešųjų ryšių specialistas mano, kad visokios bangos – vykusi komunikacija. Jau kurį laiką tik įsijungęs televizorių išgirstu, kokia bloga yra Prezidentūros ar Vyriausybės komunikacija. Tai tvirtina ne tik politologai ar žurnalistai, bet ir patys viešųjų ryšių specialistai, kurių pas mus – tikras legionas (pamenate, kaip sakoma Evangelijoje pagal Morkų: „Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“ Jėzus dar paklausė: „O kuo tu vardu?“ Ji atsakė: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug.“) Viešųjų ryšių specialistai Lietuvoje tapo atskira kasta. Paprastai jie ne išeina iš darbo, o „traukiasi“. Taip ir įsivaizduoju kokio nors ministro atstovą ar atstovę, atbulą lyg vėžį besitraukiantį iš kabineto. Kai žmonės tokie susireikšminę, rezultato nelauk.
Kita vertus, taip tik atrodo, kad komunikuoti galima viską, bet juk kiekviena žinutė privalo turėti nors kokį turinį. Kai už politiko ar politikės stovi tik nematomas berniukas ar geri ketinimai, vargu ar padės net „Kvadrate“ parodyta komunikacija.
Jūsų – Jonas Ūbis
