Svajonės puošia

Knygos „Bloga moteris ir naujoji femme fatale šiuolaikiniame kine“ („The Nasty Woman and the Neo Femme Fatale in Contemporary Cinema“) autorė Agnieszka Piotrowska mano, kad šiuolaikiniuose filmuose ir serialuose apstu naujo tipo veikėjų, kurios vis drąsiau kovoja su patriarchatu. Savo kovoje jos naudoja jausmus, protą ir seksualumą. Tai siaubingos, gudrios, begėdiškos, niekingos arba vulgarios ir būtinai „blogos“ moterys. Pasak Piotrowskos, tokias herojes dažnai kuria kitos moterys – scenaristės, režisierės arba prodiuserės, maža to – tokioje moteryje save gali atpažinti kiekviena žiūrovė. Šiaip ar taip, kai kurie jų bruožai atėjo iš klasikinių archetipų, tačiau tai nėra fantastiški sutvėrimai. Nors įvairios moterų „blogybės“ puikiai žinomos iš literatūros ir meno kūrinių, Piotrowska mano, kad pastarųjų dešimtmečių filmų ir serialų „bloga moteris“ yra naujas, šiuolaikiškas veikėjos tipas, susijęs su moterų autoryste. „Bloga moteris“ begėdiškai ir sėkmingai bando griauti patriarchato struktūras ir net lieka nenubausta, priešingai nei klasikinių filmų lemtingosios moterys, kurios buvo griežtai baudžiamos, kartais net mirtimi. Filmuose ir serialuose „bloga moteris“ simboliškai keršija patriarchatui, kuris visada remiasi prievarta. Tokių filmų nepristigs ir šią savaitę.

Garsiausias iš jų – Davido Fincherio „Dingusi“ (TV1, 21 d. 21 val.). Ši Gillian Flynn knygos ekranizacija – ir puikus trileris, ir toksiškos santuokos vivisekcija, ir filmas apie gyvenimą visuomenėje, kur sparčiai keičiasi požiūris į šeimos galvą vyrą ir ištikimą jo palydovę moterį. Filmo kūrėjai ne kartą ir ne du privers keisti požiūrį į filmo herojus – žurnalistą, rašytoją Niką Daną (Ben Affleck) ir penktųjų vedybų metinių išvakarėse dingusią jo žmoną Emi (Rosamund Pike). Visi įkalčiai rodo, kad Nikas kaltas. Kaip ir dažnam Hitchcocko herojui, jam lieka tik vienas kelias – įrodyti, kad yra nekaltas.

Fincheris ir Flynn (ji buvo ir scenarijaus bendraautorė) leidžia pažvelgti į Danų šeiminį gyvenimą ir vyro, ir žmonos akimis: net didžiausia meilė neišlaiko rutinos, o lūkesčiai kuria vis naujas problemas. Abu nuolat patiria įtampą ir aktoriai ją perteikia puikiai. Neatsitiktinai vienas knygos recenzentų rašė, kad Flynn „iš naujo atranda šeimą kaip pasaką apie cinišką simbiozę“. Kitokią pasaką apie „blogą moterį“ – princo Harry ir Meghan Markle interviu su Oprah Winfrey – šeštadienį parodys TV3 (16.30). Kuri šioje pasakoje pati blogiausia, nuspręsite patys.

Barbaros Branden knygos, kuri tapo Christopherio Manaulo filmo „Ain Rand aistra“ (LRT Plius, 20 d. 21 val., LRT, 21 d. 23.30) pagrindu, herojė Ayn Rand taip pat buvo „bloga moteris“. 1925-aisiais iš Sovietų Rusijos ji pabėgo į JAV, svajojo tapti scenariste, dirbo kostiumų dailininke Holivude, o po gero dešimtmečio tapo garsių knygų autore bei filosofe. (Beje, liberalizmą ir kapitalizmą šlovinantys jos romanai SSRS buvo uždrausti). Filme rodomas 6-asis dešimtmetis, kai Rand įsimylėjo daug už save jaunesnį psichologą Nathanielį Brandeną. Jis ir jo žmona buvo tarp didžiausių Rand gerbėjų bei padėjėjų. Šis meilės ryšys ir tapo autobiografinės Branden knygos (ji buvo Nathanielio žmona) tema, nors abejoju, ar galima patikėti apgautos žmonos pasakojimu apie vyro meilužę, bet Rand suvaidino Helen Mirren ir tai kelia pasitikėjimą.

Scotto Cooperio 2015 m. filmo „Juodosios mišios“ (BTV, 20 d. 22.05) veikėjas Jamesas „Whitey“ Bulgeris – taip pat realus asmuo. Dar palyginti neseniai jis buvo (kartu su Osama Bin Ladenu) vienu ieškomiausių JAV nusikaltėlių ir tapo Martino Scorsese’s filmo „Infiltruotieji“ personažo, kurį suvaidino Jackas Nicholsonas, prototipu. Jis buvo ieškomas už keliolika žmogžudysčių, narkotikų platinimą ir pinigų plovimą. Bet Bostono nusikalstamo pasaulio žvaigžde jį pavertė FTB dėka. Tokia biografija – lyg scenarijus. Ar pagal jį galima sukurti gerą filmą? Nebūtinai. „Juodosios mišios“ turėjo tapti Johnny Deppo sugrįžimu į didįjį kiną, bet Cooperiui pristigo ambicijų, filmui – niuansų, o ir aktorius tarsi slepiasi už išraiškingo grimo: veidą „puošia“ lateksas, dirbtinis dantis ir kontaktiniai lęšiai.

Nežinau, ar Safy Nebbou filmo „Antroji aš“ (LRT Plius, šiąnakt, 20 d. 02.30) herojė Kler (Juliette Binoche) „bloga moteris“. Jai penkiasdešimt, ji dėsto literatūrą, yra išsiskyrusi, augina du sūnus. Bėda ta, kad Kler trokšta meilės, susižavėjusių žvilgsnių ir polėkio, bet jaunasis meilužis Liudo leidžia suprasti, kad viso to nebus. Tik seksas ir nieko daugiau. Tada Kler nusprendžia jam atkeršyti. FB ji apsimeta Klara ir pradeda vilioti Liudo draugą – jauną fotografą Aleksą. Paaiškėja, kad tai ne taip ir sunku. „Antroji aš“ – lyg paskaitėlė masinės žiniasklaidos vartotojams apie tai, kokie pavojingi gali būti socialiniai tinklai, ką jaučia vyro į jauniklę iškeista penkiasdešimtmetė moteris, kiek nedaug reikia jauniems menininkams, kad jie nusiviltų gyvenimu, ir t.t.

Felikso Van Groeningeno filmas „Gražus sūnus“ (TV3, 20 d. 22.40), sakyčiau, iš tos pačios operos. Jis apie narkotikų žalą. Deividas (Steve Carell) rašo tekstus svarbiausiems JAV žurnalams, jo sūnus Nikas (Timothée Chalamet) yra priklausomas nuo narkotikų. Tėvui atrodo, kad jų santykiai geri, kad jis – mylintis tėvas. Nors scenarijus paremtas tikra istorija, filmui stinga būtent asmeniško požiūrio. Režisierius stengiasi nešokiruoti žiūrovų ir koncentruojasi į tėvo meilę sūnui, tiesiog panardina į idealizuotus vaizdus. Todėl filmas ir atrodo pernelyg gražus.

Galvokit, ką norit, bet pasirinksiu kitokį, savaip nostalgišką grožį ir prisiminsiu 1995-aisiais sukurtą Chriso Noonano filmą „Mažylis“ (LRT Plius, 21 d. 14.30). Jo herojus paršiukas svajoja būti piemeniu, tokiu kaip kartu fermoje gyvenantis aviganis Reksas. Įdomu, apie ką svajoja mano šuo? Bijau, kad to niekad nesužinosiu.

Jūsų – Jonas Ūbis