7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pabėgimų kronikos

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 10 (1375), 2021-03-12
Kinas Rodo TV
„Vasaros paukščiai“
„Vasaros paukščiai“

Filmą „Vasaros paukščiai“ (TV3, 13 d. 22.39) kūrė garsus duetas iš Lotynų Amerikos – Ciro Guerra ir Cristina Gallego. Filmas prasideda beveik kaip dokumentinis – senas indėnas piemuo mėlyno dangaus fone dainuoja apie garbę, praradimą ir godulį. Ties 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių riba Kolumbijos pakraštyje gyvena sena ir garbinga šeima. Jie gerbia svečius, sutaria su protėvių dvasiomis, bet esant reikalui nepamiršta ir keršto. Ursula – šeimos galva ir genties tradicijų suaugotoja – rengia ritualą savo dukteriai Zaidai. Tačiau jos rankos siekia Rapajetas, kilęs iš nuskurdusios šeimos. Ursula tokio žento nenori ir iškelia sąlygas, kurių, jos manymu, potencialus žentas negalės įvykdyti. Tik kad Rapajetas jau seniai paliko dykumą ir atsisakė genties taisyklių. Jis prekiauja su baltaisiais, o netrukus užmezga santykius su amerikiečiais. Amerikiečių hipiai ieško geros marihuanos, tad Rapajetas kartu su Mozesu gauna šansą tapti eksportuotojais. Į savo verslą jie įtraukia aukštai kalnuose gyvenančius ir kavą auginančius giminaičius. Taip prasideda „Vasaros paukščių“ pasakojimas, apimsiantis daugiau nei dešimt metų ir paremtas tikromis istorijomis apie Kolumbijos kartelio atsiradimą.

 

Jei tikitės dar vieno narkobaronus apdainuojančio filmo, „Vasaros paukščiai“ – ne jums. Tai daug subtilesnis ir antropologiškesnis pasakojimas, kuriame išgirsime ir amerikietiško vartotojiškumo, atvedusio prie senųjų indėnų genčių kultūrų išnykimo, kritiką, ir kartu abejonių dėl „amžinųjų“ tradicijų, kurios taip pat gali būti pavojingos. Juk būtent dvasių ir tabu sulaužymo baimė lems tragišką finalą. Taigi „Vasaros paukščiai“ – gana universalus filmas, nes Ursula ir Rapajetas visai atpažįstami personažai. Ji tiki tik savo sapnais, nuojautomis ir geležinėmis taisyklėmis, jis atsisako bet kokių taisyklių, nes nori išlikti ir įgyvendinti troškimus. (Beje, naujausią šio dueto filmą „Barbarų belaukiant“ netrukus rodys „Kino pavasaris“.)

 

Jasono Reitmano „Viskas ore!“ (TV1, 14 d. 23.15), regis, ir vėl aktualus. George’as Clooney vaidina atleidimo iš darbo specialistą, kuris žiūrėdamas žmogui į akis turi pranešti blogą žinią ir kartu įtikinti, kad į ateitį verta žvelgti optimistiškai, o visos permainos – tik į gera. Rajanas Batleris – nemalonus tipas ir aukščiausios klasės profesionalas. Jis gyvena ore: skraido iš vieno JAV kampo į kitą, retai užsukdamas į namus, ir turi vieną tikslą – kaupti už nuskristas mylias gautus taškus ir tapti itin privilegijuoto klubo nariu. Vesdamas seminarus jis savo klausytojams aiškina, kad gyvenime verta skirti tai, kas svarbu, ir tai, kas nelabai. Tai, kas būtina, turi tilpti vienoje kuprinėje. Ši metodinė priemonė Rajano rankose režisieriui Jasonui Reitmanui yra metafora, apibūdinanti ne tik Rajaną (matyt, besivadovaujantį senoviniu principu omnia mecum porto), bet ir visuomenę, kurią staiga ištiko ekonominė krizė ir kuri turi iš naujo atsirinkti tai, kas jai svarbiausia. Vaizdžiai tariant, Reitmanui rūpi sužinoti, ką jo tėvynainiai pirmiausia gelbėtų iš skęstančio laivo.

 

Jei tikėsime žiniasklaida, Stevenas Spielbergas neturi asmeninių feisbuko at tviterio paskyrų, telefonu naudojasi tik tam, kad paskambintų ar išsiųstų SMS žinutę, kasdien skaito popierinius dienraščius, bet nuo senų laikų žavisi kompiuteriniais žaidimais. Gal todėl jo filmą „Oazė: žaidimas prasideda“ (LNK, 13 d. 19.30) galima suvokti ir kaip laišką šiuolaikiniams paaugliams bei jų tėvams, pernelyg ilgai tūnantiems virtualioje tikrovėje. Spielbergas ragina grįžti į realybę ir filmo veikėjų lūpomis keliskart pakartoja, kad „realybė yra vienintelis vertingas dalykas, nes ji yra tikra“. Šis teiginys nuskambės filmo pabaigoje, kai penki filmo „Oazė: žaidimas prasideda“ veikėjai, nuolatiniai virtualios realybės gyventojai, suvoks, kad kartais malonu sugrįžti į tikrovę, net jei joje esi ne toks gražus (ar ne tos lyties) kaip tenai. Regis, Spielbergas ir toliau lieka optimistas.

 

„Oazė: žaidimas prasideda“ – Ernesto Cline’o romano ekranizacija, tačiau Spielbergas filme liko ištikimas mėgstamoms temoms ir herojams – vienišiems, keistiems vaikams arba paaugliams, nesugebantiems prisitaikyti ir bėgantiems nuo tikrovės. Toks yra ir Veidas (Tye Sheridan). Anksti netekęs tėvų paauglys gyvena kartu su teta namais paverstame konteineryje 2045-ųjų Kolambuse (šiame mieste užaugo ir Spielbergas). Netolima ateitis pilka ir nušiurusi: pasaulį užvaldė tarptautinės korporacijos, visur akivaizdžios ekologinės katastrofos žymės, nebeliko vidurinės klasės – tik skurdžiai ir turtingieji. Realybė tokia baisi, kad Žemės gyventojai masiškai bėga į virtualią tikrovę. Čia jie gali būti kuo tik panorėję ir net užsidirbti. Virtualus pasaulis ne tik atrodo tikresnis – jame gali pasirinkti, kada įeiti, išeiti, kada pavirsti tuo, kuo norėtum būti iš tikrųjų. Pilka realybė tokių galimybių nebesuteikia.

 

Ilgas dviejų valandų dvidešimties minučių filmas kainavo 175 milijonus dolerių – jis kimšte prikimštas pačių įspūdingiausių, išradingiausių ir, matyt, brangiausių kompiuterinių efektų, jo garso takelis puikus. Bet į tas virtualaus pasaulio kovas ir paieškas Spielbergas prismaigstė daugybę postmodernistinių užuominų ir prisiminimų: veikėjai čia susiduria su King Kongu, atsiduria Stanley Kubricko „Švytėjimo“ kambaryje Nr. 237, stebi Johno Travoltos šokį „Šeštadienio nakties karšligėje“, mato, kaip Toshiro Mifune’s samurajus pavirsta Godzila, ir t.t. Spielbergas rodo, kaip visa populiariosios kultūros mitologija nuolat atgyja, yra perdirbama, suaktualinama ir net skatina šviestis, gilintis į neseną istoriją ar mitus. 

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Vasaros paukščiai“
„Vasaros paukščiai“
„Vasaros paukščiai“
„Vasaros paukščiai“
„Vasaros paukščiai“
„Vasaros paukščiai“
„Viskas ore!“
„Viskas ore!“
„Viskas ore!“
„Viskas ore!“
„Oazė. Žaidimas prasideda“
„Oazė. Žaidimas prasideda“
„Oazė. Žaidimas prasideda“
„Oazė. Žaidimas prasideda“