Psichiatrai ir psichologai su baime laukia pandemijos pabaigos, užtat įvairių bažnyčių ar sektų atstovai, regis, tik trina rankas. Jų poreikis neabejotinai išaugs. Bet ne todėl noriu dar kartą parekomenduoti Paulo Thomo Andersono „Mokytoją“ (LNK, 9 d. 22.30), nors filmas gali tapti ir perspėjimu. Tai geras filmas, iš tų, kurie vis retesni, nes skirti mąstantiems žiūrovams. Režisierius yra prisipažinęs, kad kuriant Lankasterį Dodą (Philip Seymour Hoffman) pasitarnavo scientologijos sektos įkūrėjo L. Rono Hubbardo biografija. Andersonas koncentravosi į sektos pradžią pokario JAV – naujų narių verbavimą, kurį režisierius prilygina suvedžiojimo menui. Kitas filmo herojus – „mokytojo“ Dodo pakerėtas Antrojo pasaulinio karo veteranas Fredis (Joaquin Phoenix). Jis negali susitaikyti su savo prisiminimais, yra išalkęs sekso, kupinas agresijos ir daug geria. Dodas pirmasis, pradėjęs su juo elgtis gerai ir siekiantis jam „sugrąžinti žmogiškumą“. Tarp jų užsimezga glaudus ryšys, kurį galima traktuoti visaip: kaip tėvo ir sūnaus, mokytojo ir mokinio, gydytojo ir paciento, nors Andersonas sako norėjęs sukurti meilės istoriją. Tai tik viena kryptis, kuria eiti siūlo filmas, nes jį galima suprasti įvairiai. Ir tai skatina žiūrėti „Mokytoją“ ne vieną kartą.
Filmą „Gyvenimas aukštybėse“ (LRT, šįvakar, 5 d., 01.05, „LRT Plius“, 6 d. 00.55) Claire Denis sugalvojo 2002 m. ir norėjo, kad jame vaidintų Philipas Seymouras Hoffmanas, bet jis mirė 2014-aisiais, nors abejoju, ar aktorių būtų sudominęs projektas apie kosmose atsidūrusius nusikaltėlius, psichopatus ir narkomanus, kuriems suteikta teisė išpirkti nuodėmes. Jie skrenda į juodąją skylę, kad ištirtų jos energijos galimybes. Tačiau „Gyvenimas aukštybėse“ sudomino Robertą Pattinsoną, Larsą Eidingerį ir Agatą Buzek. Šią ne kartą mačiau ir teatro scenoje – tai tikrai intelektuali aktorė.
Suprantama, kad mokslinės fantastikos žanras Denis yra tik pretekstas pasvarstyti apie žmogiškumą, bet nelaukite iš jos dar vienos Andrejaus Tarkovskio „Stalkerio“ ar „Soliario“ variacijos humanizmo ir filosofijos temomis. Režisierę domina kosminis orgazmas. Vadovaujami žiaurios vaikų žudikės daktarės Dibs (Juliette Binoche), skrydžio dalyviai išbando įvairias inseminacijos formas, juolab kad masturbacijos mašina sugeba atskirti seksualinį malonumą nuo dauginimosi. Michailas Trofimenkovas taikliai apibūdino: „Ir kraujas, ir sperma Denis filme pasmerkti likti „spanguolių sultimis“. Ji žaidžia pornografiją, nedrįsdama ir nerizikuodama peržengti ribos, už kurios pornografija gali tapti meno faktu.“ Kita vertus, abejoju, ar savo vaikus ir vyrą pribaigusi Dibs, dėl šuns draugą nužudęs Montis, žmoną gyvą palaidojęs astronautas bei kiti tokie pat „mieli“ žmonės kosminiame laive sukels žiūrovų užuojautą jų, anot Denis, „seksualinei vienatvei“.
Denis madinga žavėtis, bet, deja, jai įdomu tik tai, kas guli paviršiuje. Todėl kartais daug geriau atvira pramoga, už kurios gali slypėti žiūrovų taip mėgstama „tikra istorija“. Eugeniuszas Bodo (1899–1943) buvo vienas populiariausių tarpukario Lenkijos aktorių, dainininkų, šokėjų, režisierių, daugybės paskalų ir skandalų herojus, spalvinga ir kontroversiška asmenybė. Jis buvo šveicaro ir lenkės sūnus, turėjo Šveicarijos pilietybę, todėl NKVD buvo apkaltintas šnipinėjimu, kai 1939-aisiais, prasidėjus karui, pabėgo į Lvovą. Bodo mirė lageryje nuo bado ir išsekimo. LRT (7 d. 22 val.) rodo biografinį Michało Kwiecińskio filmą „Bodo“, kuris gimė iš trylikos dalių serialo, ir to, deja, nesugebėta paslėpti. Tačiau visus nelygumus atperka puiki Tomaszo Schuchardto vaidyba, turtinga scenografija, kostiumai ir muzika.
Man lenkų kino niekad nebus per daug, todėl priminsiu, kad šįvakar, 5 d., 22.45 Andrzejaus Wajdos filmu „Beržynas“ „LRT Plius“ pradeda lenkų kino retrospektyvą, truksiančią net porą mėnesių.
Regis, pamažu iš kino traukiasi Timas Burtonas, nors filmus tebekuria. 2019 m. sukurto „Dambio“ (TV3, 7 d. 19.30) nepavadinsi sėkme, nors pagrindinius vaidmenis sukūrė Colinas Farrellas, Danny DeVito, Michaelas Keatonas ir Eva Green, o filmo herojus drambliukas – vienas garsiausių Walto Disney’aus animacijos personažų. Filme būsimą drambliuko mamą nusipirkęs cirko savininkas Medičis tikisi, kad mažylis patrauks žiūrovus, bet šiam gimus suabejoja, ar jų nebaugins milžiniškos drambliuko ausys. Dambį išgelbsti karo veterano Holto vaikai, kurie žino, kad drambliukas gali skraidyti. Gaila, bet dauguma spalvingų filmo personažų greitai išnyksta iš ekrano, lyg Burtonui būtų pristigę jo neribotos fantazijos, o labiausiai nuvilia cirko pasirodymai ir, žinoma, moters skrydis ant drambliuko nugaros. Tad „Dambis“ – tiesiog dar vienas saugus Holivudo produktas, kurių televizijos ir taip rodo daug.
Virtualus gyvenimas vargina. Net ir švenčių skonis kitoks, bet pastaraisiais metais negaliu atsikratyti déjà vu jausmo, jei šventinę dieną įsijungiu televizorių. Mišios, vėliavų kėlimai, iškilmingos kalbos, regis, kasmet tokie patys – kartą net pagalvojau, kad jei būtų rodomas tas pats įrašas, ko gero, niekas nepastebėtų, nebent pasigestų kurio nors veikėjo pirmose eilėse. Sąjūdžio iniciatoriai kovojo prieš fasadinę kultūrą, kuri buvo dirbtinė ir kičinė, kaip ir ją simbolizavę įvairioms raudonoms datoms ar jubiliejams skirti iškilmingi koncertai, kai scenoje susitikdavo operos dainininkai, studentų agitbrigados, lietuviško „popso“ ir patriotinių dainų atlikėjai, o salėje jiems plodavo partijos sekretoriai ir kiti reikalingi žmonės – visuomenės veikėjai. Užmetus akį į televizijos programas galima pagalvoti, kad per trisdešimt metų atsirado nauja fasadinė kultūra – ji tokia pat dirbtinė, taip pat militarizuojanti praeitį, kiekvienoje aikštėje statanti prastus paminklus ir siūlanti pigias pramogas liaudžiai. Tik veikėjai jau kiti.
Jūsų – Jonas Ūbis
