7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Geresnių filmų belaukiant

Ką pamatė piktos kino kritikės

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė
Nr. 9 (1374), 2021-03-05
Kinas
„Nykstančios žuvys“
„Nykstančios žuvys“

Belaukdamos geresnių laikų kinui, esame priverstos žiūrėti begalę vidutinybių, tad darosi baugu, kad greitai galime virsti grafomanėmis, o šis fenomenas tiesiog persunkęs visą lietuvišką žiniasklaidą, ir ne tik ją. Tad prašome Vyriausybės svarstyti kuo greičiau atverti kino salių duris, nes nukentės ne tik verslas, bet ir kultūringų žmonių elgsena bei sveikas protas.

 

Iš tos nevilties net baigėme žiūrėti visus „Žiemos ekranų“ filmus. Šešis jų aptarėme „LRT Klasikos“ radijo laidoje „Pilno metro“, o likusius du bandysime apžvelgti šiame desperatiškame tekstelyje. Kažkodėl Olivier Babinet filmo pavadinimą „Poissonsexe“, kuris net ir mums, nekalbančioms prancūziškai, asocijuojasi su seksu tarp žuvų, organizatoriai išvertė „Nykstančiomis žuvimis“. Na, bet nesusipratimų lietuvinant užsienio filmų pavadinimus buvo visada. Reikia pripažinti, kad šis filmas visos programos kontekste atrodo kiek kokybiškesnis. Tai savotiška antiutopija, tačiau manome, kad šį terminą greit pakeis formuluotė „netolima ateitis“.

 

Taigi tokioje ateityje visiškai išnykusios žuvys, o mūsų planetos vandenyse plaukioja paskutinė orka, kurią internetu seka kone visas pasaulis. Šiame pasaulyje nebėra ne tik žuvų, bet, lyg dabartinio karantino laikais, ištuštėjusios ir gatvės, žmonės nebemoka bendrauti tarpusavy, o ką jau kalbėti apie intymesnių santykių užmezgimą. Filmo personažai – vieniši paukščiai, tačiau šiuo atveju juos tiksliau vadinti vienišomis žuvimis. Kelios tokios vienišos žuvys savo laboratorijoje bando atkurti žuvų instinktą neršti, bet, kad ir ką bandytų, žuvelės Adomas ir Ieva atsisako tai daryti. Užtat užgimsta jausmai tarp vienišiaus biologo Danielio (Gustave Kervern) ir parduotuvėlės darbuotojos Liusi (India Hair). Tiesą sakant, abiejų aktorių vaidyba ir stumia letargišką filmo siužetą į priekį. Deja, pamažu istorija ima vis kartotis, regis, režisierius suka ratus, taip ir negebėdamas aiškiau suformuluoti savo minties, tad ima varginti pasikartojančiomis situacijomis, kai vis bandoma supiršti Adomą ir Ievą. O kai kurios siužetinės linijos apskritai pasimeta. Pavyzdžiui, Danieliui ir Liusi vandenyno pakrantėje atradus amfibiją, ši filme tarnauja tik kaip unikalios formos gyvūnas.

 

„Nykstančias žuvis“ galima pavadinti dabar madingu terminu – ekofilmu, tačiau jam trūksta gilesnių pamąstymų apie žmonijos ateitį, meilės ir sielos draugų paieškas. Taip, šiame ciniškame pasaulyje Liusi ir Danielis – nykstanti rūšis, romantikai, tačiau scenarijus ganėtinai naivus, o filmas veikiau skirtas paaugliams. Tad kai metų pabaigoje teks peržvelgti matytų filmų sąrašą ir pagalvoti, kas mums labiausiai įsiminė, pamačiusios šio filmo pavadinimą turėsime pasiguglinti, apie ką jis buvo...

 

Guillaume’o Braco „Visi ant denio“ („À l’abordage“, 2020) taip pat veikiau skirtas paauglių auditorijai. Kūrėjai gal ir didžiuojasi savo darbu, mat jis rodytas Berlinalės „Panoramos“ programoje, gavo specialųjį FIPRESCI paminėjimą, tačiau kai dar lankydavomės šiame festivalyje, „Panoramos“ programos vengdavome, nes ji funkcionavo kaip siurblys, sutraukiantis iš pakampių visus trupinius ir dulkes. Taigi „Visi ant denio“ – filmas apie daug ką, bet faktiškai apie nieką. Tiesiog trys vaikinai iškeliauja iš Paryžiaus į kurortinę Prancūzijos vietą, kad vienas jų padarytų staigmeną savo merginai, kurią pažįsta tik pusę paros, kai susitiko kažkokioje Paryžiaus diskotekoje. Trijulė, aišku, turi vidinių kompleksų ir yra šiaip jautrios būtybės, kas, savaime suprantama, ir paaiškėja žiūrint filmą. Bracą būtų galima pavadinti kad ir nevykusių vasaros filmų režisieriumi: tokių filmų siužetas nuspėjamas ir banalus, dialogai tušti, nes veikėjų žodynas ribotas, bet istorija būtinai turi baigtis laimingai – žodžiu, toks feel-good buddy filmas. Šio kūrinio potekstė – tikras banalybių rinkinys: apie pirmąją meilę, kurią galima prarasti, bet užtat atrasti naują, naujus pažįstamus ir naujas patirtis, pirmą alkoholio perdozavimą. Tiesiog vasaros linksmieji kalneliai, tačiau kas nemėgsta atrakcionų, tą šis „pasivažinėjimas“ gali ir supykinti...

 

Pasirodo, net lietuviškos namų kino platformos kartais gali nustebinti, pavyzdžiui, tyliai įsigijusios Toddo Hayneso filmą „Tamsūs vandenys“ („Dark Waters“, JAV, 2019). Tiesa, reikia pripažinti, kad šis filmas, paremtas tikra istorija apie advokatą Robertą Bilottą (Mark Ruffalo), kuris du dešimtmečius bylinėjosi su „DuPont“ korporacija dėl sąmoningai ir kraugeriškai teršiamos aplinkos bei nuodijamų žmonių, deja, nėra pats geriausias režisieriaus filmas. Nors Haynesas su operatoriumi Edwardu Lachmanu tikrai meistriškai kuria grėsmės persmelktą atmosferą, mat pirma filmo dalis apskritai atrodo kaip siaubo kinas, čia neišvengiama deklaratyvumo ir banalokų dialogų. Vis dėlto tokio kalibro režisieriui tai neatleistina (tereikia prisiminti nuostabų Hayneso filmą „Saugi“). Tačiau šįkart pirštais badyti tikriausiai reikėtų į gana schematišką Mario Correa ir Matthew Michaelo Carnahano scenarijų, nes akivaizdu, kad Haynesas tikrai pluša iš paskutiniųjų: vien tai, kaip jis dramatizuoja popierių krūvas, kurios, pasirodo, tampa neįkainojamais įrodymais, – aukščiausias pilotažas.

 

Deja, scenaristai pagailėjo medžiagos Anne Hathaway, kuriai filme tenka kurti labai jau tradicinį moters šešėlio, protagonisto žmonos vaidmenį, dėl to aktorė net tas penkias minutes ekrane bando išnaudoti kuo efektingiau ir, žinoma, pervaidina. Tikrai buvo galima labiau pasistengti ir parašyti pora dialogų daugiau – net pagailo tokios aktorės... Nepaisant to, filmą tikrai verta pažiūrėti. Juo labiau kad „Tamsūs vandenys“ paliečia gyvą nervą, juk chamiškų verslų užtektinai ir pas mus, o aplinkosaugos ministrai, regis, nelabai turi ką bendro su aplinkosauga. Tad išties herojiška Roberto Bilotto kova su nieko nepaisančiu gobšumu gal net ką nors įkvėps...

 

Jeigu esate visai rimtai nusiteikę ir pasiilgę „sunkesnio“ festivalinio kino, galite atsidaryti „Mubi“ platformą. Čia rasite ir keletą filmų iš praeitų metų Berlinalės. Vienas jų – rumunų Naujosios bangos atstovo Radu Jude filmas „Didžiosiomis raidėmis“ („Tipografic majuscul“, Rumunija, 2020). Nors buvome sužavėtos ankstesnio režisieriaus filmo „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“, visgi atrodo, kad „Didžiosiomis raidėmis“ nuėjo kiek lengvesniu keliu. Arba mes jau atbukome, nes pavargome nuo nuolatinių sovietinės praeities „išvarinėjimų“, tuo labiau nepavadintume savęs didelėmis montažinio kino (čia kalbame ne apie sovietinį montažą) gerbėjomis...

 

Filme Jude montuoja dokumentinį Gianinos Cărbunariu spektaklį, kurio pagrindu tapo Ceaușescu vyriausybės slaptosios policijos protokolai, ir archyvinius 9-ojo dešimtmečio Rumunijos televizijos kadrus. Spektaklyje / filme pasakojama apie paauglį Mugurą Călinescu, kuris buvo užtampytas slaptosios policijos, nes klausėsi „Laisvosios Europos“ radijo ir kreida parašė keletą protesto šūkių ant Komunistų partijos komiteto sienos Botošanio miestelyje, pavyzdžiui, „Mums nusibodo laukti nesibaigiančiose eilėse“, „Mes norime maisto ir laisvės“. Tuo metu archyviniai kadrai – šaldytuvų ir automobilių reklamos, vaikų programos ir optimistiniai reportažai iš gamyklų ir parduotuvių, kuriose prekystaliai lūžta nuo produktų, – iliustruoja ideologinį naratyvą, kuriam Călinescu bandė oponuoti savo grafičiais. Akivaizdu, kad Jude taip bando išryškinti pačios ideologijos įtrūkius, tačiau kartu palieka žiūrovą blaškytis tarp dviejų ideologinių kalbų – protokolų ir televizijos, ir jau tik nuo žiūrovo sugedimo laipsnio ir atidumo priklauso, ką jis pamatys ir išskaitys filme... Na, ir dar pabaigoje, kad „Didžiosiomis raidėmis“ atrodytų aktualesnis, tarsi tarp kitko paminima „Cambridge Analytica“... Sakytume, gana pigus manevras.

 

O kam norisi kriminalinio ir psichologinio trilerio ir kartu dramos iš realaus gyvenimo, siūlytume pradėti žiūrėti HBO sukurtą mini serialą „Allenas prieš Farrow“ („Allen v. Farrow“, rež. Kirby Dick, Amy Ziering, 2021). Konfliktas ir Mios Farrow Woody Allenui mesti kaltinimai pedofilija skaldo visuomenę (o ir jų buvusią didelę šeimą) ne vieną dešimtmetį. Vienas filmo režisierių Kirby Dickas už savo dokumentinius filmus dukart buvo nominuotas „Oskarui“, tad viliamės, kad istorija nebus papasakota tik iš vienos perspektyvos, o nuomonę galės susidaryti pats žiūrovas. Nors... pasižiūrėjus pirmą dalį darosi neramu, kad balsas Allenui gali būti visiškai nesuteiktas. Užtat jis parašė knygą „Apropos of Nothing“ (2020), tad po serialo siūlytume paskaityti ir jo memuarus.

 

Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

„Nykstančios žuvys“
„Nykstančios žuvys“
„Tamsūs vandenys“
„Tamsūs vandenys“