Gal kalta pandemija, bet anksčiau nerodytų filmų televizijų programose padaugėjo. Tik nežinau, ar televizorius, internetas, gausūs serialai ir kitokios virtualios pramogos vis dar džiugina akis ir ausis. Bet pabandykime įsigilinti į kelis šios savaitės pasakojimus.
Olivier Assayaso filmo „Asmeninė pirkėja“ („LRT Plius“, 4 d. 21.33) herojė amerikietė Morina (Kristen Stewart) dirba Paryžiuje. Būdama įtakingos madų pasaulyje ponios Kiros padėjėja, ji turi brangiose parduotuvėse rinkti bei pirkti savo šeimininkei drabužius, aksesuarus ir papuošalus. Morin laiko save mediume ir bando užmegzti ryšį su prieš kelis mėnesius mirusiu broliu dvyniu. Jo širdis buvo silpna. Morin – taip pat.
Assayasas – ypatingas režisierius. Priešingai nei dauguma šių dienų ne tik prancūzų kūrėjų, jis nepasiduoda supaprastinimų madai ir vis dar kuria sudėtingus filmus, bet kartais mėgsta pažaisti. Kad ir žanrais. Tada jo filmografijoje atsiranda „Irma Vep“ arba „Asmeninė pirkėja“. Vis dėlto tokiu atveju žiūrovas turi apsispręsti, ar laukti intelektualių ir subtilių Assayaso pasvarstymų, ar leisti jam pasišaipyti ir iš savęs, ir iš mūsų. Pasirodymo metais „Asmeninė pirkėja“ sulaukė daug kritikos ir net pašaipų, o Stewart – užuojautos, bet gal atslūgus pirmam įspūdžiui verta pabandyti suprasti, kam Assayasui reikia didžiulio namo su vaiduokliais, kurie dar, kaip čia švelniau pasakius, spjaudosi ektoplazma. Kita vertus, gal vieniša, su pasauliu bendraujanti rašteliais ar telefono žinutėmis, atsidūrusi svetimoje šalyje, pildanti beprasmiškus Kiros kaprizus, mirties bijanti Morin tapo daug artimesnė? Gal filmas apie tai, kad Morin bando įsikabinti į realybę, tegu ir padedama dvasių pasaulio? Bent jau aš, regis, suprantu ir ją, ir iš besaikio mados vartojimo besišaipantį režisierių.
Dabar visi kalba apie transgresiją, normų peržengimą, ambicijų įgyvendinimą. Tai ypač ryšku mados pasaulyje. Madų kūrėjas Tomas Fordas kine debiutavo 2009 m. filmu „Vienišas vyras“. Tai buvo subtili Christopherio Isherwoodo romano ekranizacija. Antro filmo reikėjo palaukti. „Naktinių gyvulių“ (LRT, šiąnakt, 26 d., 2 val., „LRT Plius“, 27 d. 00.40) premjera įvyko 2016-aisiais. Tai taip pat ekranizacija: Austino Wrighto romanas „Tonis ir Siuzan“ JAV itin vertinamas, pas mus – iki šiol nežinomas.
Fordas pats rašė scenarijų ir, matyt, norėjo kuo tiksliau išsaugoti kūrybos temą, kuri romane itin svarbi. „Naktiniai gyvuliai“ šią temą bando plėtoti trimis lygmenimis. Pagrindinė veikėja yra Los Andželo dailės galerijos savininkė Siuzan (Amy Adams). Filmas prasideda fantasmagoriškais parodos atidarymo vaizdais, kuriuose užfiksuotos pusamžės nuogos moterys. Tai pirmasis sluoksnis – Siuzan kasdienybė, susijusi su galerija, gražuoliu vyru Hatonu (manau, kad jį suvaidinusio Armie Hammerio greit nebepamatysime – aktorius apkaltintas kanibalizmu), šeimos finansine ir jausmų krize. Vakarėlyje dalyvaujantis draugas atkreipia Siuzan dėmesį, kad šis pasaulis taip pat yra dirbtinis. Gal todėl galerijos ar Siuzan namų epizodams Fordas suteikia sarkastiško skambesio ir lynčiškų, net siurrealistinių atspalvių: tobuli interjerai, šaltos spalvos, agresyvūs šiuolaikinio meno kūriniai ir megapolio šviesos gali žadinti tik nerimą.
Ryte Siuzan gauna siuntinį – jos buvęs vyras Edvardas atsiuntė savo romano „Naktiniai gyvuliai“ rankraštį. Siuzan skaito romaną, kurio įvykius filme matome jos akimis, o romano veikėjas Tonis įgyja Edvardo pavidalą (abu vaidina Jake’as Gyllenhaalas). Tai antrasis „Naktinių gyvulių“ lygmuo. Romane aprašyta žiauri istorija. Ji metaforiška, mat turi sužadinti Siuzan kaltės jausmą, prisiminimus apie gyvenimą su Toniu ir savo išdavystę.
Praeitis – trečiasis filmo lygmuo.Tai banali istorija apie du meniškos sielos jaunuolius, pamilusius vienas kitą. Siuzan ištekėjo už Tonio prieštaraudama savo turtingai šeimai. Pora išsiskiria, bet po daugelio metų Tonio romanas priverčia Siuzan suabejoti kadaise įvykusiu pasirinkimu.
Prisiminimų epizode į Siuzan siūlymą parašyti ką nors universalesnio Tonis atsikerta, kad visi rašo tik apie save. Įtariu, kad panašiai gimė ir debiutinis prodiuserės Denise Di Novi filmas „Buvusioji“ (LNK, kovo 3 d. 22.30). Tai trileris apie tai, kokia baisi gali būti atstumta, apgauta moteris. Amerikiečių feministė Lucy Fisher yra sukūrusi pavadinimą šiam subžanrui – maternal thriller. Filmo herojė Tesa (Katherine Heigl) negali susitaikyti su mintimi, kad jos buvęs vyras rengiasi vesti kitą moterį ir Tesos duktė gyvens su jais. Režisierė rodo visas Tesos manijas, įtikinėja mus, kad ji beprotė, bet kuo ekrane baisiau, tuo labiau norisi juoktis, nors kaip tik humoro ar ironijos filme nėra nė lašo.
Humoro stinga ir Clinto Eastwoodo filmuose, nors 2018 m. pasirodžiusiam „15:17 į Paryžių“ (LNK, šįvakar, 26 d., 21 val.) gal ir negalima dėl to priekaištauti, nes Eastwoodas atkūrė tikrą istoriją, kuri atsitiko 2015 m. rugpjūčio 21 d. iš Amsterdamo į Paryžių vykusiame traukinyje, kai po Europą keliaujantys trys jauni amerikiečiai sužlugdė islamo teroristų išpuolį. Eastwoodas apdainuoja amerikiečių didvyriškumą, pagrindinius veikėjus suvaidino patys didvyriai Spenceris Stone’as, Anthony Sadleris ir Alekas Skarlatosas. Jeigu filmą būtų kūręs ne Eastwoodas, gal būtume sužinoję, kad Alekas ir Spenceris dalyvauja televizijos „Šokiuose su žvaigžde“, tūkstantąjį kartą pasakodami savo istoriją pradeda painioti detales ir visi trys bando vienas iš kito atimti kuo daugiau laurų. Kita vertus, kartais gyvenimas pats parašo savo post scriptum. Net ir filmams.
Jūsų – Jonas Ūbis
