Serialų pavogtas laikas. II

Jeigu neseniai paskelbtas „Auksinio gaublio“ nominacijas kaip visada vadintume apšilimu prieš „Oskarus“, mat nemažai filmų dažniausiai dubliuojasi, tai laukia liūdnas etapas, kai ne vienas nominantus, o vėliau ir nugalėtojus palydės ne tik ovacijomis, bet ir necenzūrine leksika.

Šįkart toliau apžvelgiame labiausiai praėjusiais metais linksniuotus serialus, kurių ne vienas atsirado ir „Auksinio gaublio“ kategorijose. Beje, „Auksinio gaublio“ nominacijų baisiai daug, serialų – net trys (geriausias serialas dramos kategorijoje, geriausias serialas miuziklo ar komedijos kategorijoje, geriausi mini serialai, adaptacijos, kurtos televizijai). Tačiau iš maisto gaminimo ekspertų teko girdėti, kad jei kavinės meniu be galo platus – nesitikėk kokybiškų patiekalų... O kur link suka kino žiūrėjimo ypatumai, galime spręsti ir iš to, kad „Netflix“ gavo dvidešimt nominacijų.

Štai britų serialas „Karūna“ („The Crown“, kūrėjas Peter Morgan, nuo 2016, „Netflix“), tuoj pagal sezonų skaičių galintis virsti „Santa Barbara“, nominuojamas ir faktiškai apdovanojamas kasmet. O tai, kad Michaelos Coel serialas „Aš galiu tave sunaikinti“ („I May Destroy You“, HBO, 2020) negavo nė vienos „Auksinių gaublių“ nominacijos, sukėlė tikrą įsiūtį interneto platybėse. Net gausiai kritikuoto serialo „Emilija Paryžiuje“ („Emily in Paris“), kuris netikėtai buvo nominuotas dviejose kategorijose, scenaristė sakė negalinti suprasti apdovanojimų logikos. Negalime ir mes, nes „Aš galiu tave sunaikinti“ – išties stilingas ir savalaikis darbas, kuriame Coel demonstruoja savo talentus ne tik kaip scenaristė, bet ir kaip be galo charizmatiška aktorė. Net neabejojame, kad apie ją dar išgirsime...

„Aš galiu tave sunaikinti“ pasakojama apie pradedančią rašytoją Arabelą, išgarsėjusią socialiniuose tinkluose ir gana sunkiai „gimdančią“ savo pirmąją knygą. Norėdama pabėgti nuo svarbaus deadline’o, ji vieną naktį susitinka su draugu bare. Kitą rytą nieko neprisimena, tik galvoje vis iškyla keisti vaizdiniai. Galiausiai Arabela supranta, kad buvo apsvaiginta ir išprievartauta. Nors serialas – apie seksualinės prievartos padarinius, Coel dažniausiai pavyksta išvengti didaktiškumo. Taip pat supaprastinto auka versus engėjas binariškumo ir aukų suinfantilinimo bei pigaus gailesčio. Coel taip pat parodo, kad išprievartavimo istorijos dabar tapo lengvai parduodama preke (taip mesdama akmenį ir į savo daržą), o isteriški socialinio teisingumo riksmai socialiniuose tinkluose dažniausiai prie nieko gero nepriveda. Būtent gebėjimas sukurti dviprasmiškumo jausmą yra stipriausia serialo savybė. Taip pat Coel neformuluoja tik tiesmuko socialinio komentaro (aišku, neišvengiama ir to), ji tam tikra prasme pasakoja brendimo ir savęs pažinimo istoriją. Arabela ne tik bando prisiminti ir suprasti, kas įvyko lemtingąją naktį, bet ir turi stoti į akistatą su skausmingais ir nepatogiais prisiminimais apie šeimą, vaikystę, draugus. Kartu „Aš galiu tave sunaikinti“ – tai Londono menininkės ir jos socialinio pasaulio, kuriame visi nori būti matomi, geidžiami ir vartojami, portretas.

Vis dėlto solidžiausiai atrodo mini serialo, antologijos ar filmų, sukurtų televizijai, kategorija, kurioje atsirado vietos Steve’o McQueeno „Mažam kirviui“ („Small Axe“, 2020, „Amazon Studios“) ir „Valdovės gambitui“ („The Queen’s Gambit“, kūrėjai Scott Frank, Allan Scott, 2020). Pastarasis tapo tikra sensacija, dėl kurios šachmatų lentų ir kitokios su šiuo žaidimu siejamos atributikos pardavimas išaugo eksponentiškai. Ir, vėlgi, tai tikrai nestebina – „Valdovės gambitas“ taip patraukliai sukurtas, kad jį galima „suvalgyti“ vienu ypu. Serialo dailininkai Uli Hanischas, Gabriele Binder ir Danielis Parkeris čia išties demonstruoja aukščiausią meistrystę: jie tarytum kuria paralelinį pasakojimą (tereikia atkreipti dėmesį į serialo herojės Betės (Anya Taylor-Joy) makiažą. Tačiau tai, kad pirmiausia norisi kalbėti apie dailininkų darbą, daug pasako apie patį serialą, kurio estetika, 7-ojo dešimtmečio mados, tapetai ir interjerai nustelbia tiek aktorės darbą, tiek pačią istoriją. Mus ir vėl sugundo daug kartų girdėta istorija apie vunderkindę našlaitę, kuri lengvai įveikia ne tik savo šachmatų priešininkus, bet ir „stiklo lubas“, vidinius demonus, priklausomybes bei kitas kliūtis. Serialo kūrėjai siūlo nesudėtingą malonumą ir fantaziją, kur talentas yra nenugalima valiuta. Net nereikia žinoti elementarių šachmatų žaidimo taisyklių...

Kadangi esame atsidavusios filmų žiūrėtojos, o lietuviškų namų platformų pasiūla gal ir tenkina vietines nuomonių formuotojas, kurioms, regis, rūpi tik tai, kas vyksta lietuviškame kieme, radome galimybę pasižiūrėti McQueeno „Mažą kirvį“, kurio, deja, Lietuvoje gali ir neparodyti. Juk jis tikrai bus nepatrauklus ir nesaugus variantas visiems žiūrovams, ypač žinant lietuvių nusistatymą prieš visus ne baltus. Tačiau McQueenas sukūrė nuostabų penkių dalių serialą, supažindinantį su penkiomis „mažomis“ nepapasakotomis juodaodžių britų istorijomis, kurios, anot jo, taip pat kuria britų tautos naratyvą. Kiekviena serija – lyg atskiras užbaigtas filmas apie juodaodžių džiaugsmus ir skausmus, patirtus 7–9-ojo dešimtmečių Didžiojoje Britanijoje. Visos serijos paremtos tikromis istorijomis: nuo garsiojo „Mangrove“ (buvęs karibų virtuvės restoranas Londone) devyneto teismo iki juodaodžių vaikų, kurie net negalėjo pasvajoti tapti NASA inžinieriais, nes mokytojai savo ateitį reikalaudavo planuoti „realistiškai“. „Mažą kirvį“ būtų galima net pavadinti epu – juodaodžių britų Heimat kinu. Priešingai nei pastaruoju metu matyti filmai apie juodaodžių teises, McQueeno serialas tiesiog pulsuoja vitališkumu, o personažais ir jų motyvais patiki iškart. Ir neatrodo, kad režisierius prievartautų žiūrovą manipuliuodamas jo emocijomis, gal todėl, kaip sakė pats, kad jam pačiam reikėjo subręsti ir pajusti distanciją nuo kai kurių su jo šeima susijusių istorijų.

Štai pirmame filme „Mangrove“ pasakojama apie devynių juodaodžių teismą, nes jie tiesiog nepatiko policijai, tačiau žavi tai, kad režisierius neeksploatuoja šių žmonių kaip aukų, tai „protagonistai“, kuriantys savo istoriją. Kitoje dalyje „Raudona, balta ir mėlyna“ pasakojama apie nepavydėtiną policininko Logano (John Boyega) situaciją, mat jis, vedamas gerų ketinimų, tampa policininku, kas labai paranku Didžiosios Britanijos politinei sistemai neva mažinant atskirtį tarp baltaodžių ir nebaltaodžių. Tačiau Loganas nuolat jaučia diskriminaciją ne tik darbe, bet ir savo bendruomenėje, kur policininko uniforma iškart žadina priešiškumą. Iš pažiūros ramiam vyrui pradėjus maištauti prieš vadovybę, suvoki jo neviltį: nuo rasizmo jis nepabėgs nei gerai mokydamasis, nei dorai elgdamasis, nei tarnaudamas savo šaliai. Tačiau viena subtiliausių serialo dalių – „Lovers Rock“. Žiūrėdamos šį filmą jautėmės taip, lyg tuos laikus ryškiai prisimintume, nors nei esame juodaodės, nei dar buvome gimusios... Šioje dalyje siužetas – lyg grojanti regio muzika, o ją papildo šokių vakarėlio dalyvių pokalbiai ir ginčai, merginų ir vaikinų konkurencija šokių aikštelėje, prakaitu persisunkusios sienos, šukuosenos, stilinga apranga, šokančių kūnų judesiai. Šioje dalyje triumfuoja meilė ir laisvė, o ne priespauda ir nerimas. Nors daug kas gali pasakyti, kad McQueenas pačiu laiku sukūrė „Mažą kirvį“, drįstame teigti, kad jis galėjo pasirodyti bet kuriuo laiku, nebūtinai taikydamasis į pastarųjų metų įkaitusią situaciją. Beje, „Small Axe“ – garsi regio muzikos atlikėjo Bobo Marley daina, o šis tikrai buvo pacifistas.

Garsus britų rašytojas, scenaristas Alexas Garlandas, ne per seniausiai atsisėdęs ir į režisieriaus kėdę, taip pat nusprendė išbandyti serialo formatą. Tačiau atrodo, kad jo aštuonių serijų „Devs“ („Hulu“ platforma, 2020) lengvai galėjo būti sutrauktas į dviejų ar net pusantros valandos filmą. „Devs“ aiškiai parodo, kuo Garlandas geba operuoti geriausiai, – tai idėjos ir atmosfera, tačiau išryškėja ir jo silpnybės – skystoki personažai ir siužetas. Kaip ir kituose Garlando filmuose, „Devs“ netrūksta ambicijų: čia ir multivisatos teorija, filosofiniai pasvarstymai apie determinizmą ir laisvą valią, galų gale – visiems suprantamas nepasitikėjimas Silicio slėnio šulais ir jų išradimais. Tačiau siužetą lengvai galima apibūdinti pora sakinių: Lili (Sonoya Mizuno), technologijų įmonės „Amaya“ inžinierė, įtraukiama į pavojingą intrigą, kai jos vaikinas Sergejus (Karl Glusman), pradėjęs dirbti prie paslaptingo projekto, kuriam suteiktas serialo pavadinimas, staiga dingsta. Pasirodo, technologijų magnatas ir paslaptingas barzdočius Forestas (Nick Offerman) sukūrė kvantinį superkompiuterį, apie kurį, šiukštu, niekas negali sužinoti, nes bet kada gali pasirodyti rusų šnipai. Tad Lili pati bando išsiaiškinti, kas nutiko jos vaikinui. Deja, seriale tik porai antraplanių aktorių (Alison Pill ir Stephen McKinley Henderson) pavyksta sukurti vidinio pasaulio įspūdį. Sonoyos Mizuno Lili, kaip protagonistė, apskritai be galo neįdomi: aktorė temoka nutaisyti dvi veido išraiškas... Regis, Garlandas visa tai bando užkamšyti mistiška muzika ir itin išraiškingu vizualumu, vien ko vertas auksinis laboratorijos kubas, primenantis milžinišką „Ferrero Rocher“ dėžutę. Kažkas net taikliai juokavo, kad „Devs“ – tai SPA akims.

Užtat „ŽMONĖS Cinema“ pasielgė labai saugiai ir įsigijo teisę rodyti serialą, kuris tikrai turi patikti visiems, – „Normalūs žmonės“ („Normal People“, 2020), nors jį galima pasižiūrėti ir per HBO kanalą. Juo labiau kad mini serialas taip pat nominuotas „Auksiniam gaubliui“. Žiūrėdamos jį dūsavome, tačiau ne dėl pagrindinių herojų meilės dramų, o dėl baisiai saldžių situacijų ir tikrai iš mūsų pavogto laiko. Tai toks kūrinys, kurį, pavyzdžiui, privalo pasižiūrėti visi – kaip kad kokį festivalinį „žiūroviškiausią“ filmą. Ir nusispjaut, kad jo gelmė tesiekia kulkšnis, svarbu, kad ir jūs būsite kaip visi „normalūs žmonės“ ir turėsite teisę į savo nuomonę kokioje nors bendraminčių diskusijoje.

Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė