Nekęsti kartais sveika

Iš pradžių Martino McDonagh filmas „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (TV3, 20 d. 22.40) pasakoja istoriją taip, kad ji atrodo sudėliota iš stereotipų: veiksmo vieta – JAV provincijos miestelis, kuriame, regis, dar gyvi visi steigiamieji mitai, vietiniai policininkai – rasistai ir homofobai, kunigas atspindi bendruomenės veidmainystę, o pagrindinė veikėja Mildred (Frances McDormand) negali susitaikyti, kad praėjus jau septyniems mėnesiams vis dar nerastas jos paauglės dukters žudikas. Mildred nusprendžia apie tai priminti šerifui ir užsako atokiame kelyje tris stendus, klausiančius, kada bus ištirtas nusikaltimas. Miestelis reaguoja priešiškai, mat šerifas mirtinai serga, o nusikaltimus juk ne visada pavyksta ištirti. Bet Mildred tai nesvarbu. Ji apimta begalinio įniršio.

Kai, regis, viskas aišku ir laukia tik neskubus kriminalinis tyrimas, atvesiantis prie žudiko, McDonagh pradeda griauti taisykles. Griovimas remiasi tuo, kad viskas, ką filmo pradžioje galvojome apie personažus, pasirodo, yra ne filmo kūrėjų, o mūsų mąstymo stereotipai. Mildred nusipelno užuojautos – miestelis ją smerkia, vyras sadistas ją paliko dėl jaunos idiotės, sūnus nelaimingas, ji pati jaučiasi kalta, kad lemiamą vakarą nedavė dukteriai mašinos. Įniršis Mildred – vienintelis būdas susidoroti su neviltimi.

Įniršis veda gyvenimo keliais ir blogąjį policininką Džeisoną (Sam Rockwell), išgarsėjantį neapykanta juodaodžiams ir gėjams. Džeisonas net neapsimeta geru, bet ir jis per filmo eigą pasisuks kita savo puse. Abu šiuos žmones kuo puikiausiai supranta šerifas Viloubis (Woody Harrelson), taip pat pasielgsiantis netikėtai.

McDonagh nuolat pabrėžia, kad žmonės sudėtingesni, nei įpratome juos matyti ekrane ar gyvenime. Todėl taip svarbu juos pamatyti tokius, kokie yra, nes gyvename visuotinio pykčio laikais ir niekas nėra apsaugotas nuo tragedijos. Režisierius visą filmą tvirtina, kad gėris ir blogis gali egzistuoti kiekviename. Riba tarp jų vis dažniau nepastebima ir tikrovėje.

LNK šįvakar (19 d. 21 val.) rodo gana netikėtą Christopherio Nolano filmą „Diunkerkas“. Netikėtą, nes tai istorinė drama, o jos herojai – šimtai tūkstančių britų ir prancūzų karių, vėlyvą 1940-ųjų pavasarį atsidūrusių spąstuose – siaurame pajūrio ruože, į kurį juos įstūmė daug gausesnė vokiečių kariuomenė. Šie delsė pulti, bet ir anglai, pradėję evakuaciją jūros keliu, pulti neskubėjo, nes bijojo iškart pralaimėti karą. Sąjungininkų karius galėjo išgelbėti tik stebuklas.

Nolanas rodo, kad tai, ką istorikai vadina Diunkerko stebuklu, iš tikrųjų buvo ryžtingų žmonių poelgių ir susiklosčiusių aplinkybių rezultatas. Filme daug veikėjų – karių, jų gelbėtojų, karo pilotų. Kai kuriuos personažus lengva supainioti, nes jų charakteriai neryškūs, vos apibrėžti. Bet gamta, vandens ir dangaus vaizdai filme – lyg iš klasikinių paveikslų. Mažai dialogų, apskritai žodžių. Juos atstoja Hanso Zimmerio muzika. Regis, ji skamba nuolat ir nepailsdama aiškina žiūrovui, ką jis turi jausti, juolab kad kai kurias scenas „Diunkerke“ matome skirtingais požiūriais, ir tai, sakyčiau, yra lyg Nolano, mėgstančio filmuose žaisti erdve ir laiku, parašas.

„Diunkerko“ nepavadinsi blogu filmu, panašiai kaip naujausios Nolano juostos „Tenet“. Nolanas – tikras profesionalas, viskas abiejuose filmuose kokybiška ir įspūdinga. Tik neapleidžia jausmas, kad būtent tai režisieriui ir yra svarbiausia: priblokšti, pritrenkti, priversti spėlioti, kaip tai padaryta, palikti neišdildomą įspūdį.

Claude’o Leloucho „Gražiausi gyvenimo metai“ („LRT Plius“, 25 d. 21.33) – dar vienas garsiausio režisieriaus filmo „Vyras ir moteris“ (1966) tęsinys. Dabar jo herojai susitinka senelių namuose. Žanas Luji (Jean-Louis Trintignant) čia atsidūrė todėl, kad sunkiai vaikšto ir ima prarasti atmintį. Jo sūnus suranda Aną (Anouk Aimée) ir paprašo aplankyti Žaną Luji. Šis neatpažįsta savo didžiosios gyvenimo meilės, nors puikiai prisimena jų romaną. Vėliau Ana prisipažins, kas ji, ir pabandys išsiaiškinti, kodėl jų meilė baigėsi išsiskyrimu. „Gražiausi gyvenimo metai“ ir skirti prisiminimams apie herojų meilę – ją iliustruoja „Vyro ir moters“ kadrai, kurie kiekvienam, kadaise mačiusiam šį filmą, sužadina daugybę prisiminimų. Gal net gyvesnių už tuos, kurie liko herojų atmintyje. Šie kadrai ir gelbsti naująjį filmą, ir paryškina jo silpnybes. Gal todėl, kad pirmajame tarp aktorių buvo galima justi tai, kas dabar vadinama chemija, ir kad Lelouchas paliko daugiau vietos žiūrovų fantazijai. Pats režisierius yra prisipažinęs, kad protas jam sakė, jog naujojo filmo kurti nereikia, bet pasąmonė tvirtino: reikia. Todėl iracionalumas paėmė viršų.

Viliuosi, kitas šios savaitės prisiminimas – Peterio Greenaway’aus „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (LRT, šiąnakt, 19 d., 1 val., „LRT Plius“, 20 d. 00.40) visai nepaseno. Jis sugrąžina į 9-ąjį dešimtmetį, kai Didžiosios Britanijos kinematogafininkai eksperimentavo kaip niekad anksčiau. Investavimas į filmų gamybą buvo būdingas Margaret Thatcher propaguojamai „verslumo kultūrai“, o kino kūrėjai nebijojo provokuoti ir šokiruoti, kūrė ir realistiškus, ir eksperimentinius filmus. Tam laikui būdinga drąsa pasižymi ir „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“, kurio pasakojama istorija apie vagį ir restorano savininką (Michael Gambon), nužudantį ir suvalgantį mylimos žmonos (Helen Mirren) meilužį, nėra tik dar viena keršto istorija. Tai gražus filmas, kuris mėgaujasi savo epochos geismais ir supuvimu, tyčiojasi iš begalinio šiuolaikinio žmogaus noro patenkinti visus savo norus, apskritai iš visko, kas yra perdėta, gausu, malonu. Po Šv. Valentino dienos ne vienam tokį filmą tiesiog būtina pamatyti.

Žiūrėdamas šiuolaikinių, visiems patikti norinčių kūrėjų filmus, kartais prisimenu frazę, nuskambėjusią „Virėjo, vagies, jo žmonos ir jos meilužio“ pradžioje: „Šis filmas skiriamas visiems, kurių nekenčiu.“

Jūsų – Jonas Ūbis