Gyvenimo pokštai

Per tuos karantino metus pavargau nuo žiniasklaidos raginimų viską pradėti iš naujo, išskristi į Maldyvus, parašyti romaną ar nutapyti paveikslą, įveisti balkone darželį ir jame auginti pomidorus, gaminti sveikus patiekalus ir kiekvieną rytą nepamiršti mankštos. Žinoma, būtų gerai visu tuo užsiimti, gal net tapčiau lieknesnis ir gražesnis, bet tokie patarimai geriausiai tinka jauniems ir turtingiems. Geriausiai šią mintį iliustruoja Ridley Scotto „Geri metai“ (TV3, 14 d. 12 val.), bet tai netrukdo žavėtis filmu, kurį galiu žiūrėti ir kažkelintą kartą, nors jo „žinutė“ atrodo paprasta, o įvykiai numanomi, net jei nesi vienišas turtingas bankininkas kaip filmo herojus Maksas (Russell Crowe), kuriam darbas ir pinigai nebeteikia jokio malonumo. Vieną dieną jis sužino, kad dėdė Henris (Albert Finney) mirė ir paliko jam dvarą bei vynuogyną Provanse. Maksas skuba ten nuskristi ir parduoti naują nuosavybę, bet gyvenimas mėgsta krėsti pokštus, ir būtent tuo yra žavus. Juk iš tikrųjų Maksas sugrįžo į kitą pasaulį, atsiminimus apie kurį bei dėdės patarimus yra išsaugojęs giliai širdyje. Jam reikia tik apsispręsti, kuriame pasaulyje pasilikti. „Geri metai“ – iš tų filmų, kuriuos būtina pasižiūrėti, kai spaudžia šaltis ir nerimas, o valdžia tavimi rūpinasi taip aistringai, kad gali net pasmaugti. „Geri metai“ neleis atitraukti akių nuo Provanso peizažų, Russello Crowe ir su humoru papasakotos optimistinės personažo istorijos.

Optimizmo gali suteikti ir Paulo Greengrasso filmas „Kapitonas Filipsas“ (BTV, 13 d. 22.05). Jis paremtas tikrais įvykiais Indijos vandenyne, netoli Rytų Afrikos krantų, kai piratai užėmė prekybos laivą, kapitoną ir kelis jo padėjėjus paėmė įkaitais ir pareikalavo milijonų. Gelbėti laivo buvo pasiųstas net JAV karinis laivas. Nors Greengrassas koncentruojasi į įvykius, filme nėra paprasto padalijimo į gerus jūreivius ir blogus piratus. Piratai dirba savo darbą kaip ir kapitonas. Tik jam vadovauja galingos korporacijos, o piratams – genčių vadai. Bet „Kapitonas Filipsas“ – ne socialinė drama. Tai įtemptas ir protingas pramoginis filmas, pasižymintis įsimintinu Tomo Hankso vaidmeniu.

Šiuolaikinis italų kinas – retas mūsų televizijų svečias, todėl smalsu užmesti akį į Francesco Bruni filmą „Viskas, ko nori“ (LRT, 13 d. 22.40). Nors jo siužetas taip pat neoriginalus: neišsilavinęs dvidešimtmetis Alesandro (Andrea Carpenzano) įsidarbina pas aštuoniasdešimt penkerių Džordžio (Giuliano Montaldo) – turi lydėti, kai šis eina pasivaikščioti. Džordžio yra poetas, jo mintys ir eilės maišosi, bet pamažu iš jų išsirutulios lobio paieškų idėja. Bendra dviejų personažų kelionė padės vaikinui atrasti save. Beje, Montaldo yra režisavęs ne vieną ir pas mus kadaise populiarų filmą, kad ir „Akinius auksiniais rėmėliais“.

„LRT Plius“ (18 d. 21.33) parodys Paolo Virzì 2018 m. sukurtą filmą „Magiškos naktys“, kurį vienas kolega pavadino epitafija italų kinui. Finalinių jo titrų fone (jei rodytojai jų nenukirps, kaip jau ne kartą buvo) skamba „Bauhaus“ daina „Bela Lugosi’s dead“, o režisierius pasakoja apie nacionalinės kinematografijos vampyrą, kuris vis nenori mirti ir maitinasi jaunų bei naivių kinematografininkų krauju. Tiesa filme susipina su fikcija, nostalgija su kritišku tonu, meninė autobiografija – su manifestu.

„Magiškų naktų“ veiksmas prasideda 1990-ųjų vasaros vakarą, kai Maradona atėmė iš italų šansą dalyvauti pasaulio čempionato finale. Tvyrant nacionalinio pralaimėjimo atmosferai, paslaptingomis aplinkybėmis miršta kino prodiuseris Leandras (Giancarlo Giannini). Policija tardo tris jaunus scenaristus, kurie paskutiniai matė prodiuserį gyvą.

Tyrimo siužetas filme neatsitiktinis – Virzì tiria, kaip ir kodėl mirė italų kinas. Bet kartu tai ir pasakojimas apie žengimą į kino pasaulį ir su tuo susijusį iliuzijų žlugimą. Savo pirmąjį filmą Virzì sukūrė 1994-aisiais, tad „Magiškos naktys“, be abejo, atspindi ir jo patirtį. Bet satyriškas jo žvilgsnis gana švelnus, nes jis nesiliovė mylėti italų kino. Iš čia kyla ir daugybė aliuzijų, nuorodų, net lengvas tonas. Tik filmo „žinutė“ pernelyg prikišama, kad kiltų noras ją prisiminti.

LRT tęsia neskelbtą lenkų filmų retrospektyvą ir sekmadienį (14 d. 22.35) parodys Waldemaro Krzysteko dramą „Mažoji Maskva“ (2008). Jos veiksmas nukels į 1967-uosius, į Lenkijos pakraštį Legnicą, kur buvo įkurdintas didžiausias SSRS karinis garnizonas ir todėl miestas pramintas Mažąja Maskva. Čia atsidūrė ir lakūnas Jura su žmona Vera (Svetlana Chodčenkova). Netrukus Vera susipažįsta su lenkų karininku Michalu (Lesław Zurek). Ji įsimyli Michalą ir slapta su juo susitikinėja. Kai 1968-aisiais Jura dalyvauja Varšuvos šalių agresijoje prieš Čekoslovakiją, Vera pagimdo mergaitę – tai Michalo duktė. Ji nori likti Lenkijoje, bet netrukus Jura gauna įsakymą su šeima grįžti į tėvynę. Vera dingsta ir po kurio laiko randama negyva. Oficiali mirties priežastis – savižudybė. (Beje, filmo herojė turi prototipę, kurios kapo nuotrauką galima rasti internete, o Krzystekas užaugo Legnicoje.)

„Mažoji Maskva“ buvo apdovanota Gdynės kino festivalio „Auksiniais liūtais“, bet sulaukė ir daug kritikos už pernelyg supaprastintą politinės situacijos ir istorinio konteksto vaizdavimą filme, Tadeuszas Sobolewskis, pavadinęs filmą atviru kiču, ironiškai pridūrė, kad Lenkija filme yra vyriškoji pusė, o rusas lakūnas – nevaisingas. Vis dėlto dauguma kritikų gyrė tai, kaip filme rodomi rusai, ir sakė, kad autorių tikrai negalima pavadinti tipiškais lenkais – rusofobais.

Jūsų – Jonas Ūbis