Jei jau ką žiūrėti per kompiuterio ekraną ramia sąžine – tai serialus, juk jie tam ir kuriami. Tad šiame tekste pradedame apžvelgti labiausiai linksniuotus pernai metų serialus.
Buvo tik laiko klausimas, kada pasipils projektai, susiję su visą pasaulį sukausčiusia pandemija ir globaliu karantinu. Štai britai sukūrė „Izoliacijos istorijas“ („Isolation Stories“, nuo 2020). Režisieriai čia nenurodomi, nes namuose įvairūs aktoriai filmavo, režisavo ir montavo penkiolikos minučių istorijas. Tad tai improvizuoti siužetai, virtę dramomis, komedijomis ir kitokiais žanrais, juk per dieną, jei gyvenate ne vienas, su kitais uždarytais objektais galite išgyventi ne vieną siužetą, ir visai nesvarbu, jei pastaruoju metu kostiuminis garderobas apsiriboja pižaminėmis ar treninginėmis kelnėmis, o galva neplauta kad ir mėnesį...
Tačiau jei buitinei dramai praskaidrinti trūksta paslaptingumo, sumišusio su siaubu, tai paįvairinti gali HBO serialas „Svetimas“ („The Outsider“, rež. Richard Price, JAV, nuo 2020). Juo labiau kad jis sukurtas pagal Stepheno Kingo romaną tuo pačiu pavadinimu, o scenarijų padėjo rašyti garsusis detektyvinių romanų autorius ir puikių serialų „Blakė“ („The Wire“, 2002) bei „Sausas įstatymas: mafijos gimimas“ („Boardwalk Empire“, 2010–2014) bendraautoris Dennis Lehane’as. Istorija pradedama nuo to, kad randamas išprievartauto ir išniekinto vienuolikmečio kūnas. Visi surinkti įrodymai iškart veda prie berniuko futbolo trenerio, mat jį matė net keli liudininkai, o ir jo pirštų atspaudų pilna nusikaltimo vietoje. Tačiau bėda ta, kad jis per videokameras buvo užfiksuotas visai kitame mieste, kai įvyko nusikaltimas... Kiekvienoje serijoje naujos detalės stumia siužetą į priekį, tačiau bent jau mums intriga su kiekvienu epizodu vis blėso...
Kadangi kasdien vartojame daug nekokybiškų dalykų, tai ir šiam serialui kiek nuleidome kartelę, nes Kingą ekranizuoti ir iš to dar padaryti meną galėjo turbūt tik Stanley Kubrickas. Na, bet kam patinka detektyvai, šiame seriale tikrai apstu išniekintų lavonų, paslaptingų ir bauginančių individų su gobtuvais ant galvos, keliavimo laiku etc. Įdomiausia buvo žiūrėti į populiaraus australų aktoriaus Beno Mendelsohno („Tamsiausia valanda“, „Tamsos riterio sugrįžimas“) suvaidintą detektyvą Ralfą Andersoną ir vėliau pasirodžiusią privačią tyrėją, kurią įkūnijo gražuolė dainininkė ir aktorė Cynthia Erivo, neleidusi prie kompiuterio ekrano užmigti nebaigus serijos.
Ne tik Vakarų, bet ir rusų bei lenkų dešimtukuose atsidūrė „Netflix“ serialo „Geriau skambinti Solui“ („Better Call Saul“, rež. Vince Gilligan, Peter Gould, nuo 2015) penktasis sezonas. Tai kultinio televizijos serialo „Bręstantis blogis“ („Breaking Bad“, 2008–2013) prequel’as, kuris tikrai pasiteisino, – juk dažnai garsių filmų kuriamos priešistorės lieka originalų šešėlyje. Pasirodo, net buvęs JAV prezidentas Barackas Obama mėgsta šį serialą: prisipažino, kad šis jam padėjo rašant savo knygą „Pažadėtoji žemė“. Iš tiesų sutinkame su jo mintimi, kad serialo kūrėjai parodė tamsiąją amerikietiškosios svajonės pusę. Serialo varomąja jėga tapo aktorius Bobas Odenkirkas, vaidinantis teisininką Džimį Makgilą, vėliau tapsiantį Solu Gudmanu, atstovaujančiu meksikiečių narkotikų karteliui. Kad įsitvirtintų arogantiškoje JAV teisinėje sistemoje, jis pasirengęs peržengti visas ribas, apgauti net patį save ir parduoti sielą šėtonui. Tačiau tokie gerieji sukčiai turbūt žavi ne tik mus, nes jau laukiame šeštojo sezono. Beje, Džimis, prieš tapdamas Solu, buvo geros širdies, tačiau visų sezonų peržiūra pateisina jo tranformaciją, ypač kai matai, kaip šaunioji amerikietiška svajonė lėtai ir skausmingai laidoja Džimį Makgilą, o duobę jam kasa Solas Gudmanas.
Nors seriale nemaža šmaikščių ir komiškų situacijų, neapleidžia liūdesys: Džimis pamažu save įtikina, kad tik nevykėliai turi jausmus. Tačiau šis serialas ne tik apie jį: kūrėjai per Džimį / Solą parodo, kas nutinka žmonėms, kurie sukčiavimą ir apsimetinėjimą suvokia kaip vienintelę galimybę gyvenime kažką išlošti, nes jei elgsiesi nuoširdžiai – vadinasi, ne taip žaidi žaidimą. Štai ilgametė Džimio draugė, o vėliau ir gyvenimo partnerė Kim Veksler (Rhea Seehorn) – profesionali teisininkė, bandanti išsaugoti teisingumo jausmą, o ribą peržengia tik tuomet, kai pažeidžiama pati teisingumo samprata. Ji vis dar tiki teisine sistema ir Džimio gebėjimu būti nuoširdžiu žmogumi. Deja, Solo Gudmano pasaulyje ji pasmerkta... Gaila, tačiau didžioji visuomenės dalis žavisi kad ir politikais tapusiais verslininkais – juk jie be skrupulų gali paminti viską, kas šventa. Ir kuo skurdesnis žmogus, tuo labiau jį žavi tokios „sėkmės“ istorijos. Jam visai nesvarbu, kad tokie tipai slepia mokesčius, manipuliuoja kitais, labiausiai išnaudoja būtent tokius kaip jis, užtat puikiai išmano žaidimo taisykles, o kapitalistiniame pasaulyje tai svarbiausia...
Apie mini serialą „Neortodoksiška“ („Unorthodox“, rež. Anna Winger, „Netflix“, 2020), sukurtą pagal autobiografinį Deborah Feldman romaną, kalbėta daug, tiek užsienio spaudoje, tiek feisbuke. Ir suprantama kodėl – serialo kūrėjos Anna Winger, kuri taip pat viena iš serialo „Vokietija 1983-iaisiais“ scenarisčių, ir Maria Schrader pasitelkia jau ne kartą eksploatuotą arsenalą, kurdamos gana nuvalkiotą ir lengvai suvirškinamą moters išsivadavimo iš priespaudos naratyvą. Pirmiausia čia tiksliai sužaidžiama egzotikos korta – žiūrovams leidžiama pažvelgti į gyvenimą už uždarų ortodoksiškos Niujorko chasidų bendruomenės durų. Akivaizdu, kad dėta daug pastangų sukurti kuo efektingesnį reginį, vien ko vertos Esteros (išties puiki Shira Haas) vestuvių scenos! Taip pat, kadangi Feldman knyga tikriausiai pasirodė nepakankamai sensancinga, nuspręsta žiūrovą suvilioti holivudiniais trilerio elementais: serialo herojės pabėgimas ir jos gaudynės Berlyne (nors pačios Feldman pasitraukimas iš bendruomenės vyko laipsniškai ir „pabėgo“ ji ne į Berlyną, o su vyru persikėlė gyventi į Niujorko priemiestį). Pats Berlynas seriale apskritai tampa sekuliaraus, daugiakultūrio ir bohemiško gyvenimo fantazija. Ne veltui „Neortodoksiška“ sulaukė kritikos dėl tendencingo ir stereotipinio chasidų vaizdavimo, tik įtvirtinančio mūsų tradicines nuostatas apie ortodoksus. Tad išties kyla klausimas – kuo mes geresni, piešdami pasaulį tokiomis pat baltomis ir juodomis spalvomis?
Reikia pripažinti, kad iš garsaus amerikiečių žurnalisto, rašytojo ir scenaristo Davido Simono, kuris ėmėsi ekranizuoti Philipo Rotho romaną „Sąmokslas prieš Ameriką“ („The Plot Against America“, rež. Ed Burns, David Simon, HBO, 2020), tikėjomės šiek tiek daugiau. 2004 m. pasirodžiusiame romane pasakojama alternatyvi JAV istorija: 1940 m. prezidento rinkimuose Franklinas Rooseveltas pralaimi garsiam lakūnui, populistui ir izoliacionizmo šalininkui Charlesui Lindberghui. Šiam atėjus į valdžią, šalyje suklesti antisemitizmas – prezidentas viešai kaltina žydus, esą šie nori įtraukti Ameriką į karą, net sudaro taikos sutartį su Hitleriu. Serialo veikėjai – žydų šeima, stebinti, kaip greitai naujojo prezidento ideologija griauna jų gyvenimą, keičia visos šalies veidą, subyra socialinė tvarka ir normos. Kaip sako vienas serialo personažas, „antisemitų buvo visada, bet dabar jie turi leidimą ropštis iš po akmenų“. Reikia pripažinti, kad scenos, kuriose siautėja kukluksklanas, atrodo itin arti mūsų tikrovės, tereikia prisiminti pastarosiomis savaitėmis pasižymėjusio vieno lietuvių profesoriaus ir politiko pamąstymus Holokausto tema ir jį ginti stojusius komentatorius.
Nors Rothas tvirtino neturėjęs jokių ketinimų kurti politinę alegoriją, regis, pati tikrovė „apžaidė“ rašytoją. Serialo kūrėjams net nereikia stengtis kurti paralelių su dabartimi ar kitaip „aktualizuoti“ romano. Tačiau akivaizdu, kad scenaristams teko nemažai paprakaituoti norint Rotho prozą sugrūsti į televizinį formatą, o ir sėkme to tikrai nepavadinsi. Taip, reikia pripažinti, čia išties tiksliai kuriamas pavojaus ir klaustrofobijos jausmas, kuris po truputį persmelkia kiekvieną personažų gyvenimo sritį ir galų gale įgauna realų pavidalą. Tačiau nuolatos garsiai išrėkiamos personažų politinės ir vertybinės pažiūros skamba gana tiesmukai ir prikišamai. Nepadeda ir scenaristų prikurtos personažų linijos (pavyzdžiui, pusbrolio Alvino), kurios apskritai nesuprasi kam reikalingos.
Kažkas rašė, kad „Lovecrafto šalis“ („Lovecraft Country“, HBO, nuo 2020, rež. Misha Green, Jordan Peele), sukurtas pagal to paties pavadinimo Matto Ruffo romaną, – tai drąsiausia, ką gali pasiūlyti internetinės kino platformos. Tiesa, tokio makabriško pastišo dar reikėtų paieškoti. Serialas mus nukelia į 6-ojo dešimtmečio Ameriką, rasinės segregacijos pasaulį, išnykusį ne taip jau ir seniai. Čia pasakojama apie afroamerikietį Korėjos karo veteraną Atiką Bleką (Jonathan Majors), kuris leidžiasi į savo paslaptingai dingusio tėvo paieškas. Jam taip pat padeda dėdė ir vaikystės draugė, kuri, žinoma, taps mylimąja. Veikėjams teks susidurti ne tik su realiais, bet ir su antgamtiškais pavojais, pradedant policininkais rasistais ir baigiant burtininkais (taip pat rasistais), pabaisomis, dvasiomis ir t.t. Tiesa, dar pamiršome keliones laiku...
Akivaizdu, kad „Lovecrafto šalies“ kūrėjai, pasitelkdami siaubo literatūros klasiko ir pagarsėjusio rasisto Howardo P. Lovecrafto temas ir estetiką, siekia tai nukreipti prieš jį patį – dekonstruoti rašytojo rasizmą ir kartu praplėsti siaubo žanrą naujais veikėjais ir siužetais. Žinoma, nebus išvengta ir garsiai išrėkiamų manifestų, nuorodų į skaudžias afroamerikiečių istorines patirtis bei kitokio pobūdžio citatų: nuo Beyoncé videoklipų iki Jameso Baldwino kalbų. Ir nors pirmose serijose tai gali pasirodyti kaip įdomus eksperimentas, galiausiai susidaro įspūdis, kad patys kūrėjai nesupranta, ką išdarinėja (tiesiog sumeta įvairiausias kultūrines citatas į vieną vietą, tikėdamiesi reikšmingumo efekto), o jų rasinio teisingumo klausimas tampa pigia pramoga. Nors reikia pripažinti, kad serialą žiūrėjome vien iš smalsumo, negalėdamos patikėti, kiek visko galima sudėti į vieną vietą...
Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė
