...Apkūnus, prastai kalbantis angliškai, vilkintis tamsų beformį kostiumą, atsikišusiais dantimis ir vešliu garbanotu peruku pasipuošęs, prisistatantis ambasadoriumi, asmeniniu treneriu, verslininku Tonis Erdmanas gerai papildo šiuolaikinio Bukarešto elito vaizdelį – čia dauguma apsimeta tuo, kuo iš tikrųjų nėra. Tonis Erdmanas paryškina karnavališkumo įspūdį, kuris, ko gero, būdingas pokomunistinių šalių tikrovei.
Šiuo Maren Ade filmo „Tonis Erdmanas“ (LRT, šiąnakt, 5 d. 00.40, „LRT Plius“, 6 d. 1 val.) personažu apsimeta vokietis pensininkas Vinfridas Konradi (Peter Simonischek), kurio duktė Ines (Sandra Hüller) dirba Bukarešte verslo konsultante. Tėvas netikėtai aplanko Ines. Žinoma, kaip ir visi tėvai, jis sujaukia puikiai organizuotos jaunos moters planus, veliasi į pokalbius su verslo partneriais ir net drįsta dukteriai užduoti kvailą klausimą, ar ji laiminga. Išsiųstas namo, jis staiga sugrįžta Tonio Erdmano pavidalu ir vėl bando susigrąžinti dukterį, tiksliau, sugrąžinti ją į gyvenimą iš globalių korporacijų vergijos.
Clinto Eastwoodo filmo „Kurjeris“ (LNK, šįvakar, 5 d. 21 val.) Erlas Stounas – taip pat pensininkas. Jis – uždaro gėlių augintojų pasaulio žvaigždė. Augalams Erlas paaukojo net šeimą, bet dabar jis yra niekas: verslas žlugo, namus perėmė bankas. Erlas rūpi tik anūkei. Vieną dieną jo gyvenime pasirodo meksikiečiai ir siūlo pinigų už tai, kad iš taško A į tašką B būtų pervežta siunta. Tai, kas atrodė kaip vienkartinis įvykis, tampa Erlo „verslu“, jis vėl gali padėti anūkei ir spindėti tarp draugų.
Eastwoodas pasakoja Erlo, kurį pats ir vaidina, istoriją lengvai, bet ramiai. Iš dalies taip yra todėl, kad Eastwoodui rūpi ir kitas šios istorijos aspektas – jis rodo seną žmogų, norintį susigrąžinti šeimą. Būtent ši filmo tema reikalauja tylos ir intymios intonacijos. „Kurjeris“, beje, kaip ir, mano galva, kritikų pergirtas „Tonis Erdmanas“, nėra didis filmas. „Kurjeris“ sugeba ir sujaudinti, ir prajuokinti, bet didžiausias jo privalumas yra pats Eastwoodas. Tiksliau, ilgesys, kuris apima, kai žiūri į ekraną ir supranti, kad dar nenori su juo atsisveikinti.
Kažkas filmą „Vasara“ („LRT Plius“, 11 d. 21.33) pavadino kolektyviniu sapnu apie praėjusią epochą – jis kupinas tos nepatirtos nostalgijos, kurios ilgisi filmo kūrėjai. Jie iš kito laiko. Kirillas Serebrennikovas buvo suimtas tik pradėjęs filmuoti, ir „Vasara“ gimė bei jo premjera Kanuose įvyko režisieriui esant nubaustam namų areštu.
Tai pasakojimas apie dvi svarbias 9-ojo dešimtmečio pradžios rusų roko pogrindžio figūras – Maiką Naumenką ir Viktorą Cojų. Beje, pastarojo dainą „Permainų!“ buvo galima girdėti per mitingus Baltarusijoje, o dabar ir Rusijoje. Filme koncentruojamasi į meilės trikampį, kuris, kaip ir visas filmas, sukėlė nemenką filmo herojus pažinojusiųjų pasipiktinimą. Ypač „Vasara“ nepatiko Borisui Grebenščikovui, kuris filmo veikėjuose įžvelgė „pigius Maskvos hipsterius, orientuotus tik į seksą ir pinigus“, ir visą filmą pavadino melu, nors rodomo meilės trikampio dalyvė Natalija Naumenko buvo filmo konsultantė.
Žinoma, kurti biografinius filmus, kai dar gyvi įvykių liudininkai, – nedėkingas užsiėmimas. Bet Serebrennikovas ir teatre, ir kine mėgsta provokuoti, tad arba priimi jo žaidimo taisykles, arba ne. Regis, režisierius sąmoningai stengiasi atsiriboti nuo istorinių faktų ir pripildo „Vasarą“ prasimanytų įvykių, stilizuotų muzikos klipų, romantiškos laiko dvasios (kaip ją įsivaizduoja). Filme net yra personažas Skeptikas, pabrėžiantis kino pasakojimo sąlygiškumą.
Retkarčiais vis prisimenu filmus, kuriuose vaidino Cojus, ypač Rašido Nugmanovo „Adatą“, tad Vokietijoje užaugęs korėjietis Teo Yoo (filme jis kalba Deniso Kliavero, o dainuoja Piotro Pogodajevo balsu) – ne man, bet Naumenką suvaidinęs šių dienų muzikos žvaigždė Roma Zveris – kitas reikalas. Jis puikiai dainuoja ir yra tikrai organiškas, bet abu jie neprilygsta Irinai Staršenbaum. Regis, jos keistą grožį pamilsta net kino kamera. Bet bijau, kad filmo detalės ir užuominos didžiajai daliai „LRT Plius“ žiūrovų – tamsus miškas. Kita vertus, jiems turėtų patikti romantiškas pasakojimas apie sovietų roko Atlantidą. Tikiuosi, „Vasara“ nebus taip katastrofiškai įgarsinta kaip „Černobylis“, kur garsintojas stengiasi „pervaidinti“ visai kita intonacija vaidinančius ir kalbančius aktorius.
Užtat epochos rekonstrukcija gali nustebinti Filipo Bajono „Kamerdineris“ (LRT, 7 d. 22.15) – epinis, beveik penkis XX a. dešimtmečius apimantis filmas, kurio veiksmas rutuliojasi Gdynės apylinkėse, ten, kur ne vieną šimtmetį kartu gyveno lenkai, vokiečiai ir kašubai – tautinė mažuma, kurios kalba skamba ir filme. Pasakojimas rutuliojasi aplink kašubės tarnaitės sūnų Mateušą (Sebastian Fabijański), kurį rūmuose užaugino prūsų aristokratė Gerda fon Kraus, įtarusi, kad tai jos vyro pavainikis sūnus. Suaugęs vaikinas pamilsta Gerdos ir grafo dukterį Maritą. Bajonas jau filme „Magnatas“ rodė neišvengiamą kilmingos šeimos degradaciją. „Kamerdineryje“ jis taip ir nepasako, ar Mateušo ir Maritos meilė yra incestas, bet atvirai rodo, kad bet kokia meilė yra svarbiau už politinius kivirčus ir susidorojimus, griaunančius žmonių likimus. Vienas pagrindinių filmo veikėjų Mateušo krikštatėvis Bazilis (Janusz Gajos), nuoseklus kovotojas už kašubų teises ir kultūrą, taip pat tampa politinių susidorojimų auka – žūsta per nacių surengtas masines kašubų žudynes 1943-iaisiais.
Jūsų – Jonas Ūbis
