Nuostabių moterų kine yra daug. Tarp jų ir komiksų superdidvyrė, apie kurios žygdarbius šįvakar (29 d. 21 val.) pasakos LNK rodoma Patty Jenkins „Nuostabioji moteris“, juolab kad kino teatrus jau turėtų pasiekti šio filmo tęsinys, kurio pavadinime minimi 1984-ieji. Aš taip pat nemėgstu komiksų, bet Nuostabiąją moterį (Wonder Woman) kūręs psichologas Williamas Moultonas Marstonas buvo visiškai įsitikinęs moterų pranašumu prieš vyrus, o argumentų savo teiginiui rasdavo ne tik moksliniuose tyrimuose, bet ir stebėdamas abi savo žmonas, iš visko sprendžiant, nepriklausomas, originalias ir laisvas moteris.
Komiksą apie Nuostabiąją moterį jis sukūrė 1939-aisiais. Vyko Antrasis pasaulinis karas ir naujoji veikėja turėjo padėti išgelbėti pasaulį nuo nacių daromo blogio. „Nuostabiosios moters“ kūrėjai veiksmą perkėlė į Pirmojo pasaulinio karo pabaigą – 1918-uosius. Matyt, todėl, kad galėtų laisviau derinti komiksų fantazijas su istorine tikrove.
Nuostabioji moteris – tai amazonė Diana (Gal Gadot). Ji užaugo nuo pasaulio atskirtoje saloje, yra nenugalima ir dirba Luvre. Filmas „Nuostabioji moteris“, matyt, turėtų būti suvokiamas kaip įvadas į pasaulį, kuriame moterys tampa vis svarbesnės ir vaidina vis didesnį vaidmenį. Tai pabrėžia ir scenos, kuriose susidūrusi su karo baisumais Diana yra daug jautresnė, moka užjausti, gali būti švelni. Tačiau Jenkins nesugebėjo apsaugoti savo herojės nuo vyrų – vaikščiojančio tautinių stereotipų katalogo: turko, anglo, škoto ir net Amerikos indėno bei kitokių klišių ties gero skonio riba. Iš filmo „Monstras“, pasakojančio dramatišką serijinės žudikės Aileen Wuornos istoriją, autorės galima buvo tikėtis ir daugiau.
Andreos Arnold filmo „Amerikos mylimoji“ („LRT Plius“, vasario 4 d. 21.33) herojė – aštuoniolikmetė Star (Sasha Lane) – niekad nebuvo išvykusi iš gimtojo miesto. Bet iš pirmo žvilgsnio pamilusi Džeką (Shia LaBeouf), ji kartu su tokių pat savo vietos ieškančių paauglių kompanija leisis į kelionę po Ameriką, pardavinėdama žurnalų profesionalams prenumeratą. Ekscentriški Arnold filmo veikėjai truputį primena Kerouaco aprašytus bitnikus, jų vardai simboliški ir režisierė nesistengia apnuoginti jų naivumo, bet, regis, kartu džiaugiasi savo herojų ritualais. Panašiai britė Arnold elgiasi ir su amerikiečių populiariosios kultūros ikonografija – pakelės barais, apleistais moteliais ir viskuo, ką galima pamatyti pro filmo veikėjų automobilio langus. O tris valandas trunkančiame filme pamatyti galima daug. Ši ilga kelionė turėtų reikšti dvasinę Star kelionę, tačiau jos evoliucija pasibaigia greičiau ir jei ne tobulas garso takelis ar puikūs aktorių vaidmenys, greit pabostų. Nors sėdint karantine filmas, teigiantis, kad pabėgimas yra vaistas nuo visų esamų ir įsivaizduojamų bėdų, gali net įkvėpti.
Andrew Niccolo filmas „Anonimė“ (LNK, 31 d. 21.50) nukels į ateitį – joje nėra asmeninio gyvenimo, žmogaus teisių ir privačių teritorijų. Tobulų technologijų padedama valstybė čia kontroliuoja viską ir vietos klaidai negali būti, nes kiekvienam žmogui yra įdiegtas lustas su iškart nuskaitoma informacija apie jį. Tačiau vieną dieną detektyvas (Clive Owen) pastebi merginą (Amanda Seyfried), kurios duomenų bazėse nėra. Tik programišiai gali ištrinti save iš sistemos, bet iškart tampa nusikaltėliais, marginalais. Niccolui, deja, jo herojai nelabai rūpi, jam įdomiau kurti ateities miestą, kuriame gyvena anonimai, ir, regis, ne to laukta iš režisieriumi tapusio (ir bent jau man) visam laikui atmintyje likusio „Trumeno šou“ scenaristo.
Gero dokumentinio kino kaip visada nepristigs currenttime.tv. Šį savaitgalį bus galima pasižiūrėti lenkų ir švedų dokumentininkių Ewos Kochańskos ir Annos Eborn filmus. Kochańskos „Privalomoji programa“ (30 d. 22 val.) pasakoja apie dešimtmetę Juliją, kurios šeima, ieškodama geresnio gyvenimo, emigravo iš Ukrainos į Lenkiją. Julija užsiima dailiuoju čiuožimu, tai sunku ir reikalauja daug jėgų, bet mamos Marinos ambicijos ir lūkesčiai reikalauja iš mergaitės daug daugiau nei sportas.
Eborn filmo „Lida“ (31 d. 22 val.) herojų protėviai iš Švedijos į Rusijos imperiją atvyko 1782 m. ir Chersono stepėse įkūrė kaimą, kuris dabar vadinamas Zmijevka. Lida – paskutinė šiame kaime kalbanti švediškai. Seserys Lidija ir Marija Utas jaunystę praleido Komijos lageriuose. Po Stalino mirties Lida grįžo į Zmijevką, Marija liko Syktyvkare. Iš keturių Lidos sūnų gyvas tik lageryje gimęs Arvidas. Jis tapo vienuoliu ir dabar yra brolis Nilas. Motina nepalaikė su juo santykių nuo 1976-ųjų. Beveik nebendravo ir seserys. Eborn filmą kūrė devynerius metus. Tai ir pasakojimas apie nykstančią švedų bendruomenę, ir iširusios šeimos portretas.
Vis rečiau įsijungiu lietuviškas televizijas – jose tvyro toks visai provincialus slogutis. Matyt, prisideda ir politinė atmosfera. Ypač kai kultūra „tradiciškai“ vėl stumiama į paraštes, atsiranda noras ištrinti save iš žiniasklaidos redaguojamos tikrovės. Tapti anonimu. Juolab kad ir politikoje ar televizijose nerasi nuostabiųjų moterų – jos dirba savo luvruose.
Valdančiųjų požiūrį į kultūrą parodė ir Seimo pirmininkės atsakymas menininkams, pasipiktinusiems dėl vieno skandalingo seimūno buvimo Kultūros komitete. Pirmininkė atsakė, kad šį Seimo narį išrinko liaudis. Ciniška intonacija privertė suklusti: apie liaudies valią daug girdėjau komjaunuoliškos jaunystės laikais. Kita vertus, pagalvojau, ką ji atsakytų, jei laišką būtų pasirašę ne menininkai, o septyni šimtai verslininkų. Ar taip pat žiūrėdama jiems į akis aiškintų apie liaudies valią?
Jūsų – Jonas Ūbis
