Kristina (Saoirse Ronan) priešinasi motinai – stipriai, tvirtų pažiūrų moteriai, sunkiai dirbančiai slauge, vyrui praradus darbą. Tik kad Boruže visų vadinama mergina iš tikrųjų kovoja su savimi, nes jos nepriklausomybė yra lyg veidrodinis motinos (Laurie Metcalf) charakterio atspindys. Gretos Gerwig filmas „Boružė“ („LRT Plius“, 28 d. 21.33) universalus, puikiai suvaidintas ir tiksliai papasakotas. Kiekvienas bent kiek patyręs maišto skonį jame gali atrasti save. Iš pirmo žvilgsnio „Boružė“ – klasikinis pasakojimas apie brendimą. Gerwig jį rodo natūraliai ir atvirai, nebando vertinti savo herojės poelgių ir kiekvieną jos problemą traktuoja rimtai. Boružės pasaulis kiekvieną akimirką subyra į tūkstančius klausimų, problemų, sprendimų ir veiksmų. Režisierė stebi naivų pasipriešinimą, lengvabūdišką melą, norą bet kokia kaina prilygti standartams, vaidmenims ir idealams, tiksliai fiksuoja, kada merginos viduje gimsta poreikis maištauti, priimti save tokią, kokia yra, ir atskirti tiesą nuo melo. Tai tikras psichologinis nuotykis, kuriame nėra jokio moralizavimo, tik subtilūs jausmai ir išgyvenimai, skiriantys vaikystę nuo brandos. Gerwig kalba savo kartos vardu, todėl veiksmas nukeltas maždaug penkiolika metų atgal, o „Boružės“ scenarijus paremtas jos pačios patirtimi: režisierė užaugo Sakramente, mokėsi katalikiškoje mokykloje, studijavo Niujorke. „Boružė“ – tai svarbaus kiekvienam gyvenimo etapo, kai skausmingai gimsta susitaikymas su savo netobulumu ir drąsa ieškoti savęs, nesivaikant melagingų idealų, studija.
Gerwig studijavo anglų filologiją ir filosofiją, dirbo Niujorke padavėja, vaidino draugų filmuose, pasakojančiuose apie jų gyvenimą. Tai buvo portretai amžinų didmiesčio vaikų, kurie ir suaugę nelabai žino, ko nori, bet tėvų pasaulis jiems nepriimtinas. Laikui bėgant juos pastebėjo „suaugęs“, šviežio kraujo ištroškęs kinas. Gerwig tramplinu tapo bendradarbiavimas su Noah Baumbachu. Po vaidmens jo filme „Grinbergas“ (2010) atsirado solidžių pasiūlymų, bet, sakyčiau, pasaulinį pripažinimą Gerwig pelnė Baumbacho filmas „Frances Ha“(scenarijų rašė abu). Po šio filmo Baumbachas buvo pavadintas Woody Alleno paveldėtoju, Gerwig pradėta kviesti vaidinti Holivude, netrukus debiutavo kaip režisierė, o pernykštės jos „Mažosios moterys“ tapo vienu laukiamiausių filmų.
Biografinių reginių mėgėjai turėtų nepraleisti Januso Metzo Pederseno filmo „Bjornas Borgas prieš Makenrojų“ („LRT Plius“, šįvakar, 22 d. 21.30). Jis taip pat apie maištininką, tik visai kitokį. Filmas nukels į 1980-uosius, garsųjį Vimbldono turnyrą, kurio finale susitiko Björnas Borgas ir Johnas McEnroe. Režisierius stengiasi perteikti šio istorinio sporto pasaulyje įvykio dvasią, bet įvykius rodo iš Borgo perspektyvos. Vadintas „dievu“, „tikru džentelmenu“ Borgas (Sverrir Gudnason) filme rodomas kaip vidinių prieštaravimų apsėstas žmogus, siekiantis pusiausvyros. Jo priešininkas Makenrojus (Shia LaBeouf) – kaprizingas ir nenuspėjamas jaunas amerikietis. Personažų psichikos kontrastą gerai perteikia ir jų išvaizda bei gestai, nors abiejų kostiumai, ko gero, dabar gali sukelti juoką: pernelyg aptemptos kelnaitės, trumpi marškinėliai, ilgus plaukus juosiančios, hipius primenančios juostelės. Nesidomiu jokiu sportu, net krepšiniu, bet „Bjornas Borgas prieš Makenrojų“, net nepaisant gana metaforiško finalo, man pasirodė visai įtaigi sporto beprasmiškumo iliustracija.
Dažnai filmo pliusu tampa tai, kad jis sukurtas pagal tikrus įvykius, lyg „tikri įvykiai“ pridėtų reginiui papildomos vertės. Kino dokumentininkams tai turėtų skambėti absurdiškai, bet jų rodomos istorijos kartais pernelyg skaudžios ir tikros, kad galėtų virsti vaidybiniu kinu. Kad ir ta, kurią pasakoja Zosia Rodkevič („Mano draugas Borisas Nemcovas“) ir Jevgenija Osanina filme „Baltoji mama“ (currenttime.tv, 24 d. 22 val.). Jis apie Aliną, kurios buvęs vyras kilęs iš Etiopijos. Jie susilaukė šešių vaikų. Visi – tamsiaodžiai. Su nauju vyru Alina negali turėti vaikų ir vieną dieną nusprendžia įsivaikinti septintą – baltaodį berniuką, kurio jau atsisakė dvi šeimos. Alinos vaikai yra prieš, bet ji nenusileidžia.
Kartais filme rodomos sudėtingos situacijos, į kurias nelengva nereaguoti, net jei stovi už kameros. Į klausimą, ar sunku filmuojant buvo likti stebėtoja, Rodkevič atsakė: „Man tai visada sunku. Bet jei įsikišu, paskui visada ant savęs pykstu. Tai griauna kiną. Nemėgstu, kai režisierius išeina iš už kameros ir, pavyzdžiui, pradeda auklėti. Bet šiame filme vis dėlto porą kartų leidau sau įsikišti. Kai visąlaik esi su šia šeima, neišvengiamai elgiesi ne kaip režisierė. Kitaip paprasčiausiai negalėsi filmuoti, nes žmonės manys, kad esi automatas. Žinoma, tai sunku. Kurdamas filmą, režisierius kiekvienoje situacijoje turi spręsti, imsis ar ne kokių nors veiksmų kadre. Stengiausi nedalyvauti, bet pavykdavo ne visada.“
Regis, Andrejus Tarkovskis yra priekaištavęs, kad, atsisakęs realistinio, laiką fiksuojančio brolių Lumière’ų kelio, kinas pasuko Georges’o Mélièso išrasto kino reginio keliu. Bet pandemijos laikais tokie priekaištai atrodo beprasmiški, kyla noras pasinerti vis giliau į sapnus. Idealus tokio pobūdžio reginys – Martino Scorsese’s „Hugo išradimas“ (LNK, 24 d. 10.20). Jo herojus yra Mélièsas. Iš užmaršties ir nusiminimo filme jį prikelia našlaitis Hugo, gyvenantis Monparnaso stotyje, slapta prižiūrintis jos laikrodžius ir bandantis sutaisyti vienintelį prisiminimą apie tėvą – paslaptingą mašiną. Stotyje savo parduotuvėlę turi ir visų pamirštas Mélièsas (Ben Kingsley). Hugo reikės labai pasistengti, kad įtikintų senąjį išradėją prisiminti kino pradžią.
Jūsų – Jonas Ūbis
