7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pasižiūrėkite į jas

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 39 (1360), 2020-11-13
Kinas Rodo TV
„Izabelė ir jos vyrai“
„Izabelė ir jos vyrai“

Siūlau pailsėti nuo politikos – rinkimų, koalicijų ir politikų šou, kuriuos kasdien siūlo televizijos. Jie niekur nedings. Užtat paskutinės rudens akimirkos nuteikia elegiškai. Apie tai, kaip susitaikyti su laiko tėkme ir praradimais, bet išmokti suprasti save, pasakos keli šios savaitės filmai. Manau, visai nekeista, kad jų herojės – moterys.

 

Olivier Assayasas – iš mano mėgstamiausių režisierių. Bet nustebau, kad jo 2008 m. filmas „Vasaros laikas“ (LRT, 14 d. 23.10) 2017-aisiais pateko į „New York Times“ kritikų Manohlos Dargis ir A.O. Scotto sudarytą geriausių dvidešimt penkių XXI a. filmų sąrašą ir atsidūrė pirmajame dešimtuke, nors amerikiečiai nelabai linkę žavėtis prancūzų kino subtilybėmis. Bet kalbėdami apie šį Assayaso kūrinį kritikai pabrėžė, kad filmas – ir apie tai, ką reiškia būti prancūzu, nors režisieriaus požiūris gana ironiškas, skeptiškas, ir dar pridūrė, kad šis filmas – meilės laiškas prancūzų kinui.

 

„Vasaros laikas“ kalba apie tai, kas lieka po mūsų. Filmo herojė Elen (Édith Scob) visą gyvenimą saugojo savo dėdės dailininko atminimą ir pavertė namus beveik muziejumi. Čia kabo Camille’io Corot ir Odilono Redono kūriniai, yra daug vertingų baldų (beje, filmui juos paskolino Orsė muziejus), porceliano, įdomių niekučių. Šie namai – Elen kūrinys. Jie atgydavo porą kartų per metus, kai mamos aplankyti atvažiuodavo trys Elen vaikai. Po jos mirties, kai reikia spręsti su palikimu susijusius klausimus, paaiškėja, kad tik vyriausias Frederikas (Charles Berling) norėtų pasilikti šeimos namus. Gyvenantys Kinijoje ir JAV jo brolis Žeremi (Jérémie Rénier) ir sesuo Adriena (Juliette Binoche) svarsto, kaip greičiau palikimą paversti pinigais. Šeima nusprendžia, kad dalis vertybių atiteks muziejui, nes taip lengviau sumažinti palikimo mokesčius. Tačiau ir muziejaus atstovai abejoja, ar jiems reikia tų retų baldų, daiktų ir paveikslų...

 

„Le Monde“ kritikas Jacques’as Mandelbaumas dėkojo režisieriui už jautrumą, rafinuotumą, inteligentiškumą ir pavadino „Vasaros laiką“ „didžiu intymiu filmu“. Jis pabrėžė, kad Assayasas klausia apie ištikimybę tėvų atminimui ir apie tai, kaip klostosi mūsų likimai praeinančio laiko cikle, apie meno ir kultūros santykius, apie tai, kas yra paveldas.

 

Juliette Binoche vaidina pagrindinį vaidmenį filme „Izabelė ir jos vyrai“ (TV1, 15 d. 21 val.). Režisierė Claire Denis savo filmuose visada susitelkia į moters požiūrio perteikimą. Tačiau šįkart ji ėmėsi beveik neįgyvendinamo uždavinio – netiesiogiai perkelti į ekraną Roland’o Barthes’o „Meilės diskurso fragmentus“. Šiame kūrinyje Barthes’as bandė filosofiškai aprašyti meilę. Denis filmas tapo netipiška romantine komedija, kurios herojė – Juliette Binoche vaidinama penkiasdešimtmetė Paryžiaus menininkė – ieško tikros ir brandžios meilės, nors sunku atsispirti minčiai, kad metams bėgant moteris tokia meile tiki vis mažiau. Izabelę supa jos trokštantys vyrai – pasipūtęs bankininkas, kurį traukia menas ir knygos, teatro aktorius, buvęs vyras, bet labiausiai traukia tas, su kuriuo atsitiktinai susipažino vakarėlyje.

 

Iš pradžių gali pasirodyti, kad „Izabelė ir jos vyrai“ – tipiškas „prancūziškas“ filmas apie meilės ieškančią moterį, bet netikėta pabaiga ir Gerard’o Depardieu suvaidintas ekstrasensas privers jį suvokti visai kitaip. Kita vertus, šis pasakojimas apie artumo poreikį ir tai, kaip sunku užmegzti ryšius pasiekus brandą, – ir vienas geriausių Binoche vaidmenų.

 

Paklausta, ar supranta savo herojės dvejones, Binoche atsakė: „Esu panašaus amžiaus, gyvenime mačiau visko. Mėgstu galvoti apie save: esu moteris su ateitimi. Kokia? Galbūt laisva – nuo pagundų, iliuzijų, nerealių užduočių, konkurencijos, kvailysčių, kurioms neverta aukoti laiko. Tai neturi nieko bendra su išmintimi. Tai sąmoningas atsisakymas, susijęs su patogumais, gyvenimo trapumo jausmu ir laiko tėkme. Norėčiau gyventi taip, kad nesigailėčiau, jog kažko neišgyvenau. Pabaigoje verčiau mokėsiu už papildomus bagažo kilogramus nei kažko ilgėsiuos. Manau, kad Claire Denis šiuo filmu taip pat papasakojo ir apie savo gyvenimą. Viliuosi, kad daug moterų galės pažvelgti į save, žiūrėdamos į Izabelę. Nusišypsoti, nuliūsti, trumpam susimąstyti apie save ir vyrų bei moterų pasaulio žaidimo taisykles.“

 

Apie tai, ar senatvės akivaizdoje mokame džiaugtis gyvenimu, verčia susimąstyti 2019-aisiais prieš pat režisierės Agnès Varda mirtį pasirodęs jos filmas „Agnès apie Varda“ („LRT Plius“, šįvakar, 13 d. 21.30). Tai gal net ne filmas, o autoportretas, savo kūrybos, stiliaus evoliucijos komentaras ir paskutinė režisūros meistriškumo pamoka, kurią dovanoja devyniasdešimtmetė Varda. Ji pasakoja apie tai, kas ją įkvėpė, apie filmų atsiradimo užkulisius, prisistato kaip ją supančio pasaulio vaizdų kolekcionierė, prisimena asmeninį gyvenimą ir jį lydėjusias baimes. 

 

Benedikto Erlingssono filmo „Kariaujanti moteris“ („LRT Plius“, 19 d. 21.33) herojė gyvena dvigubą gyvenimą: vieniša penkiasdešimtmetė Hala (Halldóra Geirharðsdóttir) yra choro dirigentė, o socialiniuose tinkluose ji tampa „Moterimi iš kalnų“, ekoteroriste, ir paskelbia karą galingam tarptautiniam aliuminio koncernui, keliančiam grėsmę Islandijos gamtai. Jai patinka lankas ir strėlės, nors dinamitas taip pat pravers.

 

Šiame filme bus ir bravūriško veiksmo, ir gaudynių, ir kitų ekologinio trilerio atributų, bet vis dėlto įdomiausia jame – egzistencinio pasirinkimo drama, kai Halai atsiranda galimybė įvaikinti ketverių metukų ukrainietę. O nuo tradicinės ekologinės publicistikos filmą gelbsti keista forma, suteikianti „Kariaujančiai moteriai“ teatrališką muzikinę distanciją. Išsamesnės socialinės diagnozės man pristigo, nors kariaujančių moterų niekad nebus per daug.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Izabelė ir jos vyrai“
„Izabelė ir jos vyrai“
„Agnès apie Varda“
„Agnès apie Varda“
„Vasaros laikas“
„Vasaros laikas“