Honoré de Balzaco filosofinis etiudas „Šagrenės oda“ pasirodė 1831-aisiais. Jo herojus Rafaelis de Valentenas jaunas, neturtingas ir ambicingas. Jis svajojo praturtėti ir išgarsėti, bet pralošęs paskutinius pinigus nusprendžia nusižudyti. Laukdamas tinkamos akimirkos nušokti nuo tilto į Seną, jaunuolis užklysta į antikvarinę krautuvėlę ir tampa magiškos šagrenės odos savininku. Nuo šios akimirkos pildysis visi Rafaelio troškimai, bet su kiekvienu išsipildžiusiu noru šagrenės oda trauksis ir gyvenimas trumpės. „LRT Plius“ kovo 4 d. 21.30 parodys 2010 m. belgų režisieriaus Alaino Berlinerio televizijos filmą „Šagrenės oda“. Akivaizdu, kad Balzaco žmogiškosios komedijos veikėjai gyvena tarp mūsų, tik gal turi dar daugiau troškimų nei anksčiau.
Amerikietė Loie Fuller 1887-ųjų Niujorke svajojo užkariauti Ameriką ir tapti didžia aktore. Per pasirodymą ji susipainiojo suknelėje, bet negriuvo ir toliau sukosi šilko bangose. Šokiruoti žiūrovai nenujautė, kad tapo istorinio įvykio liudininkais, – jų akyse prasidėjo modernizmo epocha, o šokis vėliau bus pavadintas „serpentino šokiu“. („YouTube“ galima pamatyti 1901 ir 1905 m. šokėjos filmukus.) Loie Fuller (1862–1928) tapo brolių Lumière’ų ir Toulouse-Lautreco mūza, Paryžiaus kabareto „Folies Bergere“ žvaigžde, naujosios kartos simboliu. Tada apie ją rašė, kad šokdama ji virsta gyva gėle, drugeliu, paukščiu, ugnimi.
Filme „Šokėja“ („LRT Plius“, 6 d. 21.30) debiutuojančiai režisierei ir garsiai fotografei bei vaizdo klipų autorei Stephanie Di Giusto pavyko perteikti tą naujumo sprogimą, Fuller šokį lydėjusį entuziazmą ir susižavėjimą. Ji buvo gyvas modernizmo fetišas, tapytojų, poetų, mokslininkų, Rumunijos karalienės draugė. Savo šokiuose ji atskleidė pirmiausia moteriškumą. Kita vertus, jos šokis buvo ir naujoviškos technikos, šviesų kuriamos pionieriškos scenografijos triumfas. Neatsitiktinai šokėją suvaidino prancūzų dainininkė Soko (beje, prasta aktorė): Di Giusto rodo savo heroję kaip šiuolaikinių koncertų – performansų, kuriuose atlikėjas tampa šviesų ir garsų spektaklio, cirko fejerijos elementu, pradininkę. Fuller padėjo kitai amerikietei Isadorai Duncan (Lily Rose Depp), bet jų meilės ryšys ir išsiskyrimas (abi buvo biseksualios) vis dėlto greičiau fantazija, nes likęs ne vienas liudijimas, kad abi nemėgo viena kitos.
Biografiniai filmai pastaraisiais metais tapo populiariu žanru ir, regis, jau niekas nereikalauja, kad autoriai paisytų tikslių faktų. Tačiau „Šokėja“ išsiskiria paviršutiniškumu, banalia dramaturgija. Galima sakyti, kad Di Giusto „meluoja“ kiekviename žingsnyje, tad svarbiausi yra herojės pasirodymai, kuriuos filme stengtasi atkurti tiksliai. Neatsitiktinai filosofas Jacques’as Rancière’as Fuller šokiuose matė galimybę naujai suvokti kūną ir meną.
TV3 2 d., 21 val., regis, tikrai parodys mano jau rekomenduotą Piotro Domalewskio „Tylią naktį“, bet siūlau nepamiršti ir kito filmo, kuris, bent jau man, visada žadina susižavėjimą. Tai 1997 m. pasirodęs postmodernistinis Johno Woo „Dviveidis“ (TV3, 3 d. 23 val.). Pasakojimas apie nusikaltėlį, teroristą Kastorą Trojų (Nicolas Cage), kurio, ištikto komos, veidą persodina doram FTB agentui Šonui Arčeriui (John Travolta), kupinas kvapą gniaužiančių gaudynių, triukų, susišaudymų, dvikovų, klasikinės literatūros ir kino citatų, bet neišvengiamai tampa Woo filosofiniu apmąstymu, parabole apie gėrį ir blogį žmogaus viduje. Woo rodo, kaip doras žmogus Arčeris, nešiodamas savo pikčiausio priešo (Trojus yra Arčerio sūnaus mirties kaltininkas) veidą, pradeda abejoti savo tapatybe. Viena įsimintiniausių filmo scenų, kai atsigavęs iš komos Trojus (jam persodintas Arčerio veidas) ir policininkas taikosi vienas į kitą. Ji trunka trumpai, bet suvokus, kad kiekvienas jų mato save, bet kartu ir savo priešą, atsiveria dar vienas filmo lygmuo. Antrininko tema neišsemiama ir kine.
1998-aisiais Martinas Scorsese uždavė savo kolegoms penkis klausimus apie tai, kur link eina kinas. Atsakydamas į pirmąjį, Woo rašė: „Šiuolaikinis kinas tapo pernelyg paprastas, jis prarado savo išraiškingumą. Didžioji dalis filmų tenkinasi istorijų perpasakojimu. Stengiamasi jas padaryti kuo malonesnes ir todėl visaip „išpuošti“, bet rezultatas toks, kad filmai visiškai netenka turinio ir niveliuoja režisieriaus asmenybę.“
Jūsų – Jonas Ūbis
