7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Beprotybė gali būti užkrečiama

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 8 (1287), 2019-02-22
Kinas Rodo TV
„Ponas Trambo“
„Ponas Trambo“

1947 m. garsus Holivudo scenaristas Daltonas Trumbo privalėjo aiškintis Antiamerikietiškos veiklos komisijai ir buvo apkaltintas komunistinėmis pažiūromis. Trumbo atsisakė prisipažinti ir skųsti savo draugus, todėl tapo vienu iš kino kūrėjų, kurie vėliau buvo pavadinti „Holivudo juodoju sąrašu“. Šie žmonės buvo nuteisti, jiems uždrausta dirbti kine. Tačiau Trumbo ir toliau rašė scenarijus, tik jau prisidengdamas svetimais vardais. Trumbo pelnė kelis „Oskarus“ už filmus, kurių titruose (pvz., „Romos atostogų“) jo pavardė atsirado palyginti neseniai, nors „juodojo sąrašo“ istorija iki šiol laikoma vienu gėdingiausių Holivudo istorijos puslapių.

 

Ne tik amerikiečiai persekiojo kūrėjus už „netinkamas“ pažiūras ar požiūrį į savo šalies istoriją. Rusijos ar Kinijos valdžia iki šiol budriai seka, stebi ir cenzūruoja menininkus. Keista, bet, regis, prie šių šalių norėtų prisijungti ir kai kurie patriotais save vadinantys lietuviai, reikalavę atimti iš Mariaus Ivaškevičiaus Nacionalinę premiją. Šiaip ar taip, ir Holivude, ir Lietuvoje kaltinimai kūrėjams dažnai tampa labai savotiško šou elementais. Nors abejoju, ar šie žmonės paklausys mano patarimo, bet pirmiausia jiems ir rekomenduočiau pasižiūrėti Jay’aus Roacho filmą „Ponas Trambo“ (TV1, 24 d. 23.05). Jame istorija dėstoma aiškiai ir suprantamai, gal pernelyg supaprastintai, tačiau, pasirodo, ji ir vėl aktuali.

 

Antiamerikietiškos veiklos komisijos veikla ir vėlesni senatoriaus McCarthy ekscesai kine ar literatūroje dažnai pateikiami kaip pasidavusios manipuliatoriams visuomenės masinės beprotybės momentai. Į beveik tą patį laiką (1954-uosius) ir uždarą psichiatrijos kliniką, skirtą nusikaltėliams, perkels ir Martino Scorsese’s 2010 m. filmas „Kuždesių sala“ (LRT, šįvakar, 22 d. 22.50) – supainiota detektyvinė istorija su netikėta pabaiga, kurios pradžioje nuskamba ironiška frazė: „Pasirodo, beprotybė taip pat užkrečiama.“ Pagrindinis pagal Denniso Lehane’o romaną sukurto filmo herojus Tedis, kurį suvaidino Leonardo DiCaprio, kartu su kolega (Mark Ruffalo) vyksta į saloje įkurdintą kliniką tirti, kaip iš kameros dingo tris savo vaikus nuskandinusi psichopatė. Atvykėliai susipažįsta su spalvingais klinikos pacientais, vyriausiasis gydytojas (Ben Kingsley) įveda juos į psichiatrijos istoriją, trumpai tariant, filmas neskubėdamas juda atomazgos link, o Scorsese mėgaujasi garsių kino kūrinių citatomis (jo filmai kartais priverčia pasijusti lyg kino istorijos egzamine). Mėgautis „Kuždesių saloje“ galima daug kuo, nes tai režisieriaus pagarbos duoklė ir Hitchcockui, ir 5-ojo bei 6-ojo dešimtmečio amerikiečių siaubo filmams.

 

Jeremiah S. Chechiko 1992 m. filmas „Benis ir Džun“ (LRT, 23 d. 24.00) pasakoja apie brolį ir seserį. Benis (Aidan Quinn) yra mechanikas, jis globoja šizofrenikę seserį (Mary Stuart Masterson). Tačiau Benis ne visada sugeba viską sužiūrėti, tad kai Džun praloš pokerio partiją, jam teks užsiimti ir ekscentriškuoju pusbroliu Semu (Johnny Depp). Neabejoju, kad „Benis ir Džun“ patiks Deppo, kurio elgesys pastaraisiais metais kelia daug klausimų, gerbėjams. Praeitis visada gražesnė, net jei tokia ir nebuvo.

 

Praeitis – ir režisūroje debiutuojančio scenaristo Dano Fogelmano 2015 m. filmo „Denis Kolinsas“ (LRT, 24 d. 22.30) tema. Kadaise Alo Pacino herojaus dainas mėgo visi. Tačiau jau kuris laikas jis ilsisi ant laurų, kol vieną dieną randa prieš daug metų jam parašytą Johno Lennono laišką. Šis įkvėps Denį susipažinti su sūnumi ir parašyti naują dainą. Be abejo, filmas – Pacino benefisas, tačiau ir įgrisęs siužetas apie gyvenimo suteiktą antrą šansą režisieriaus papasakotas gana originaliai, suteikiant Denio Kolinso istorijai parodijos atspalvių bei leidžiant pasigrožėti, kaip vikriai filmo kūrėjai sukasi iš klišių spąstų. Gyvenimą antrąkart pradėti vargu ar pavyks, bet bandyti vis dėlto verta.

 

Visai kitoks Patrice’o Chéreau filmas „Mane mylintys atvažiuos traukiniu“, kurį LRT parodys sekmadienio naktį (24 d. 00.15). Jis iš tų filmų, kuriuos prisimeni ilgai, prie kurių vis sugrįžti, bandai suprasti personažų motyvus ar žodžius. Filmo sumanymas gimė iš frazės, kurią scenarijaus bendraautorė Danièle Thompson išgirdo per kinematografininko François Reichenbacho laidotuves Limože 1993-iaisiais: velionis esą pasakęs, kad tie, kurie jį myli, atvažiuos į jas traukiniu.

 

Tą patį sako ir filmo veikėjas – skandalingas dailininkas ir tironas Žanas Baptistas Emerichas (Jean-Louis Trintignant). Ir štai Paryžiaus stotyje susirenka jo tikri draugai ir apsimetėliai, meilužiai, pažįstami ir giminaičiai, kuriuos suvaidino Charles’is Berlingas, Valeria Bruni Tedeschi, Roshdy Zemas, Pascalis Greggory, Vincentas Perezas, Dominique Blanc. Juk vis daugiau šeimų susitinka tik per laidotuves. Iš pradžių visus erzina tai, kad reikia vykti į Limožą, bet pamažu vykstantieji vis labiau atsipalaiduoja, pasiduoda prisiminimams, bet kartu suvokia, kad tai gal paskutinis dailininko bandymas priversti paklusti jo valiai. „Mane mylintys atvažiuos traukiniu“ rodo vieną labai skirtingų žmonių dieną. Išgyvenantys krizę, susieti mirties, jie priversti būti kartu su kitais. Didžiulės įtakos jiems turėjęs žmogus privers atsigręžti į klausimus, kurių filmo veikėjai būtų linkę išvengti ar kuriuos tiesiog pamiršo.

 

Ne visi žino, kas yra kas, ir šį grupinį žmonių portretą tarsi Ariadnės siūlas sujungs kino kamera.

 

Chéreau (1944–2013) buvo vienas didžiųjų paskutinių XX a. dešimtmečių prancūzų teatro ir operos režisierių. Į kiną jis atėjo vėliau, bet visada pabrėžė, kad niekad nenori atskirti teatro ir kino, todėl jo filmuose įdomu stebėti, kaip trinamos tos ribas.

 

1998 m. sukurtas „Mane mylintys atvažiuos traukiniu“ – septintas jo filmas. Prieš tai buvo net Kanus nustebinusi „Karalienė Margo“(1994) – brangus, kraujo ir prievartos vaizdais šokiruojantis reginys. Tačiau „Mane mylintys atvažiuos traukiniu“, man regis, arčiau Chéreau kino stiliaus esmės: to kameriško kino ir labai kūniško realizmo, kurį pasitelkęs režisierius ieško atsakymų į svarbiausius, su etika, psichologija ir žmogaus egzistencijos prasme susijusius klausimus, pavyzdys. Neatsitiktinai iškart po šio filmo pasirodė Chéreau „Intymumas“ (2001), kuriame aktorių kūnai tapo išskirtinės kino tiesos apie žmogų įrankiais.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Ponas Trambo“
„Ponas Trambo“
„Kuždesių sala“
„Kuždesių sala“
„Mane mylintys atvažiuos traukiniu“
„Mane mylintys atvažiuos traukiniu“