Šį savaitgalį LRT tradiciškai žvangins ginklais ir smilkytuvais, rodys mišias ir iškilmingus koncertus, kurie nelabai skiriasi vieni nuo kitų. Į pakilų šventinį toną sekmadienį (LRT, 17 d. 23.30) įsiterps ir estų režisieriaus Jaako Kilmi 2017 m. komedija „Herojai“ (beje, originalus filmo pavadinimas „Disidentai“). Filmas sugrąžins į 9-ąjį dešimtmetį. Trys estų vaikinai pabėga iš SSRS į Švediją. Jie svajoja apie laisvą gyvenimą, tokį, kokį rodo televizijos serialai. Švedai sutinka tris draugus kaip tikrus didvyrius, kuriems pavyko praplėšti geležinę uždangą. Tačiau kai žiniasklaidos susidomėjimas ima blėsti, filmo veikėjai pradeda suvokti, kad ir jiems reikėtų dirbti. Bet juk ne tam atvyko į Švediją: jie turi grandiozinių planų, kaip užkariauti Vakarų pasaulį.
Apie laisvę svajoja ir Alano Parkerio filmo „Vidurnakčio ekspresas“ (TV1, šįvakar, 15 d., 23.20) herojus – amerikiečių studentas Bilas (Brad Davis), patekęs į turkų kalėjimą už narkotikų kontrabandą. Kalėjimas primena pragarą, grėsmę Bilui kelia ir kiti kaliniai, ir sargybiniai. Tad jis nusprendžia bėgti. Filmas remiasi tikrais faktais. Sukurtas 1978-aisiais, sovietų ekranuose jis pasirodė vėliau ir tapo vienu pirmųjų „perestroikos“ pradžią žyminčių filmų, todėl neabejoju, kad ne vienam jis iki šiol sukelia nostalgišką laisvės pojūtį.
Paulas Schraderis jau seniai kuria filmus, bet ir šįkart neišvengsiu nuorodos, kad jis – garsus scenaristas, vienas iš „Taksisto“ bendraautorių. Schraderio filmai – niūrūs ir vargu ar gali sužadinti šviesių vilčių. Ne išimtis ir „Žmogus žmogui – vilkas“ (TV3, šįvakar, 15 d. 23.10). Jo veikėjai Trojus (Nicolas Cage), Pasiutęs Šuo (Willem Dafoe) ir Dizelis (Christopher Matthew Cook) ką tik išėjo iš kalėjimo, kuriame praleido ne vienus metus, ir žino, kad pakliuvę ten dar kartą liks iki gyvenimo pabaigos. Tačiau jiems pasitaiko „darbas“, galintis užtikrinti ramią ateitį. Vyrai nusprendžia rizikuoti ir pagrobti vietinio nusikaltėlio vaiką. Suprantama, kad viskas vyks ne taip, kaip jie įsivaizdavo.
Užtat Brado Birdo „Rytojaus žemė“ (TV3, 17 d. 19.30) bando įrodyti, kad mokslas ir naujosios technologijos gali atnešti mūsų civilizacijai ką nors daugiau nei atominė žiema ar zombių invazija. Gal todėl filmas primena tuos laikus, kai mokslinės fantastikos kūrėjai rašė apie šviesią ateitį, kurią užtikrins mokslo ir technikos pažanga. Neatsitiktinai atskaitos tašku filme tapo 1964-ųjų Pasaulinė paroda, sutapusi su amerikeičių technologijų viršūne. Filmo herojei (Britt Robertson) į rankas pakliūva mįslingas daiktas, galintis perkelti į paralelinę tikrovę. Tačiau mergina turi įtikinti cinišką išradėją Frenką (George Clooney), kad šis jai padėtų įminti ateities mįslę. Birdas formuluoja aiškiai: jeigu lauksime tik blogos ateities, ji būtinai ateis. Gal režisierius tikrai nuoširdus optimistas, bet jo siūloma ateitis nevilioja. Nors, kita vertus, „Rytojaus žemė“ – iš tų reginių, kuriuos dabar priimta vadinti filmais „visai šeimai“ ir kurie yra dar vienas įrodymas, kad infantilumas užkrečiamas. Todėl nestebina, kad net žinios dabar pateikiamos taip, lyg būtų skirtos „visai šeimai“.
Deniso Villeneuve’o „Atvykimas“ (LNK, 17 d. 21.45) pristatomas kaip dar vienas mokslinės fantastikos filmas apie ateivius. Tačiau ateiviai iš kosmoso – gana grėsmingos išvaizdos heptapodai – Villeneuve’ui tik pretekstas. „Atvykimas“ pratęsia pastaraisiais metais kartu su Alfonso Cuarono „Gravitacija“, Christopherio Nolano „Tarp žvaigždžių“ ar Terrence’o Mallicko filmais vėl išryškėjusią intelektualios mokslinės fantastikos kryptį, kurią jau beveik visiškai užgožė naivios pasakėlės amžiniems paaugliams. „Atvykimo“ ateivių kosminiai laivai – daugybę asociacijų sukeliantys idealios formos juodi ovalai, filme skambantys apmąstymai apie kalbą ir laiką, melancholiška vaizdų poezija yra lyg nuorodos į Stanley Kubricko „2001 m. odisėją“. Tą artumą pabrėžia ir lėti, kartais sapną primenantys Bradfordo Youngo nufilmuoti kadrai, ir virš Žemės paviršiaus lengvai plūduriuojantys kosminiai laivai.
Pagrindinė filmo herojė – lingvistė Luiza Benks. Ją vaidina Amy Adams, kurios paprastos amerikietės išvaizda iš pradžių apgauna, nesvarbu, ar ji vaidintų intelektualę, ar aferistę. Villeneuve’as taip pat tuo pasinaudojo, kad pamažu atskleistų „Atvykimo“ herojės intelektą, vidinę jėgą, bet kartu ir melancholišką prisiminimų šviesą Luizos veide. Kai skirtingose Žemės vietose nusileidžia ateiviai, JAV kariuomenės atstovas (Forest Whitaker) kreipiasi į Luizą, prašydamas išsiaiškinti ateivių ketinimus. Jai padėti turi fizikas Jenas (Jeremy Renner). „Atvykimas“ netolygus – vieną temą vis keičia kita, gal todėl filmas ima aiškėti tik tada, kai pasibaigia, kai reikia galvoje iš naujo sudėlioti visus jo akcentus. Pirmasis – tai kalba. Jau filmo pradžioje nuskamba mintis, kad kalba nulemia mąstymą, kad ji moko suprasti pasaulį. „Atvykime“ būtent kalba, kurią išsiaiškina Luiza ir Jenas, apsaugo Žemę nuo susidūrimo su daug pažangesniais ateiviais ir gal net nuo žūties.
Vasaris – apdovanojimų metas. Tayloro Hackfordo filme „Rėjus“ („LRT Plius“, 20 d. 21.30) pagrindinį vaidmenį sukūręs Jamie Foxxas 2005 m. apdovanotas „Oskaru“ už geriausią vyro vaidmenį. Šiame biografiniame filme jis vaidina 2004 m. mirusį dainininką ir kompozitorių Ray Charlesą, apie kurį Frankas Sinatra sakė, kad tai vienintelis genijus muzikos versle. Hackfordas filmui rengėsi penkiolika metų ir koncentruojasi į svarbiausius dainininko gyvenimo įvykius. Sužinome, kaip jis prarado regėjimą, kokia buvo karjeros pradžia, kokių problemų teko patirti dėl cenzūros, moterų ir narkotikų. Filme skamba daug muzikos.
Natalijos Juchnevič dokumentinis filmas „Aš esu Katia Golubeva“ („LRT Plius“, 21 d. 21.30) pasakoja apie aktorę, kuri, pasak kritiko Andrejaus Plachovo, tapo „10-ojo dešimtmečio naujojo Europos nekomercinio kino simboliu ir įkūnijo ekrane moters prigimties mįslingumą“. Katerinos Golubevos (1966–2011) fenomenas neatsiejamas ir nuo Lietuvos kino – ji išgarsėjo nusifilmavusi debiutiniame Šarūno Barto pilnametražiame filme „Trys dienos“. Vėliau vaidino Barto filmuose „Namai“, „Mūsų nedaug“, „Koridorius“, filmavosi Prancūzijoje, Rusijoje, Ukrainoje, vaidino Claire Denis, Leos Caraxo, Kirillo Serebrennikovo, Nikolajaus Chomerikio filmuose.
Prieš kelerius metus viename Rusijos kino festivalyje parodytas Juchnevič filmas sulaukė prieštaringų nuomonių. Aktorės likimas tragiškas, mirties Paryžiuje aplinkybės neaiškios. Juchnevič kalbino daug aktorę pažinojusių žmonių, jos bohemiško gyvenimo liudininkus ir artimuosius, tačiau, regis, Serebrennikovas tiksliausiai suformulavo esmę, prabilęs apie ypatingą aktorės pažeidžiamumą, nemokėjimą „komunikuoti“ su gyvenimu.
Jūsų – Jonas Ūbis
