7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kintantis taškas B

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 5 (1284), 2019-02-01
Kinas Rodo TV
„Sikarijus: narkotikų karas“
„Sikarijus: narkotikų karas“

FTB agentė Keitė (Emily Blunt) dalyvauja ypač slaptoje CŽV operacijoje, kurios tikslas – sugauti didelio Meksikos narkotikų kartelio vadeivą. Keitė pamažu susipažįsta su operacijos ties teisės ir moralės riba subtilybėmis. Jos vedliais po nusikaltėlių pasaulio pragarą taps paslaptingas grupės vadas agentas Metas (Josh Brolin) ir mažakalbis „konsultantas“ Alechandro (Benicio Del Toro), kuris galbūt ir yra sikarijus (taip meksikiečių žargonu vadinamas samdomas žudikas). Taip trumpai būtų galima apibūdinti Deniso Villeneuve’o („Atvykimas“, „Bėgantis ašmenimis 2049“) filmo „Sikarijus: narkotikų karas“ (LRT, šįvakar, vasario 1 d. 23 val.) siužetą ir nepasakyti nieko, nes tai tikrai nenuspėjamas filmas: jame dvi tarpusavyje susijusios istorijos, kurių fone vyksta amerikiečių specialiųjų tarnybų ir Meksikos narkotikų kartelių karas.

 

Pirmąją istoriją matome iš Keitės perspektyvos. Blunt man priminė Jodie Foster tyrėją iš „Avinėlių tylėjimo“. Stiprios ir drąsios moters, kuri priversta veikti vyrų pasaulyje, vaidmuo kuriamas kruopščiai ir nuosekliai. Antroje istorijoje svarbiausias bus Alechandro. Villeneuve’as neleidžia atsipalaiduoti ir filmas iš tikrųjų gali įbauginti, nes įtikinamai rodomas pasaulis, kuriame žiaurūs žmonės stovi iš abiejų barikados pusių. Agentė Keitė balansuoja tarp jų, vis geriau suvokdama, kad gali tapti dar viena auka. Rogeris Deakinsas tą pasaulį nufilmavo taip, kad jis kartu ir baisus, ir gražus.

 

Viename interviu į pastabą, kad „Sikarijus: narkotikų karas“ – tai pasakojimas apie pasaulį, kuriame pagrindiniu įstatymu tampa prievarta, agresija ir neteisybė, Villeneuve’as atsakė: „Nuo mažens girdime per žinias tą pačią informaciją apie karus, sprogimus, tragedijas. Atsiranda užburto rato, nesibaigiančių pasikartojimų įspūdis. Jei egzistuoja pragaras, tai man jis yra būtent pasikartojimų ciklas, kuriam neturime jokios įtakos. Tačiau prievartos vertimas reginiu mane tik erzina. Norėjau muštynes, kankinimus, nužudymus filme parodyti kitaip nei klasikiniuose veiksmo filmuose. Akiros Kurosawos „Septyniuose samurajuose“ yra graži scena, kai jaunas ir senas samurajai laukia miške ir kalbasi. Staiga jaunasis sako: „Artėja.“ Žinai, kad po akimirkos prasidės žudynės, bet ekrane nieko nevyksta. Matome tik trumpą kadrą, kuriame samurajus labai greitai užmuša niekdarius. To užtenka, nes didžiausias emocijas kine sužadina laukimas, baimė, tyla ir nejudrumas.“

 

Du Beno Afflecko filmai, kuriuos šį savaitgalį rodys LNK ir BTV, tradiciškesni, nors jų režisierius ir scenaristas, be abejo, pretenduoja į autorinio kino kūrėjo regalijas. LNK (šįvakar, vasario 1 d. 21 val.) parodys 2016 m. sukurtą „Nakties įstatymą“, BTV rytoj (2 d. 22 val.) – 2010-aisiais pasirodžiusį „Miestą“. Abu filmus sieja nusikaltėlių tema ir Bostonas, abiejuose Affleckas vaidina ir pagrindinius vaidmenis. Nors, manyčiau, jo vaidyba – silpniausia šių filmų vieta, užtat Afflecko filmuose visada įsimena puikūs antrojo plano aktoriai.

 

„Nakties įstatymas“ – melancholiška ir nostalgiška retro drama, nukelianti į 3-iąjį dešimtmetį. Bostono policininko sūnus ir Pirmojo pasaulinio karo veteranas Džo sugrįžta į JAV, Europos karo laukuose praradęs visas iliuzijas. Jis gali išgyventi dviem būdais: arba pažeisdamas įstatymą, arba apsimesdamas, kad jį gina. Džo pasirenka pirmąjį, dirba butlegeriu – nelegaliai prekiauja alkoholiniais gėrimais (neseniai sukako šimtas metų, kai JAV buvo įvestas sausasis įstatymas), bet likimas iš niūraus Bostono nuves Džo į saulėtąją Floridą ir pavers jį įtakingu nusikaltėliu.

 

„Miestas“ – pasakojimas apie šių dienų Bostoną, kuriame kiekvienais metais įvyksta per tris šimtus bankų apiplėšimų. Dauguma plėšikų gyvena Čarlstono kvartale. Filmo veikėjas Dagas – vienas iš jų, nors ir turėjo galimybių nepasukti nusikaltėlio tėvo keliais.

 

1976 m. Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanotą Martino Scorsese „Taksistą“ (TV1, šįvakar, 1 d. 23.30) matė, ko gero, visi, tačiau siūlau neatsisakyti malonumo pasižiūrėti filmą dar kartą. Juolab kad, man regis, jis vėl tapo aktualus, nes į viršų kylant kraštutinių nacionalistų judėjimams klausimas, ar Vietnamo veteranas ir naktinis Niujorko taksistas Trevisas (Robert De Niro) yra teisus, ar toks pat pavojingas psichopatas kaip ir jo nekenčiami nusikaltėliai, stebint šalies politinį gyvenimą kyla vis dažniau.

 

Scorsese – tikras psichologinių portretų ir įtemptos filmo atmosferos meistras. Trevisas jaučiasi vienišas, pažemintas, o neteisybės pasaulis jį ir traukia, ir atstumia. Taksistas nori grįžti į normalų gyvenimą, bet galiausiai patiki visuotiniu blogiu. Pamažu bręsta jo pyktis ir noras imtis misijos – susidoroti su tuo blogiu. Prieš pradėdamas filmą Scorsese buvo paniręs į Fiodoro Dostojevskio „Užrašus iš mirusiųjų namų“, tad nenustebkite, jei Trevisas sužadins rašytojo kūrybos prisiminimus.

 

Kitu filmo personažu tapo miestas. Jo gatvėse pilna žmonių, čia daugybė šlykščių vietų, jis primena labirintą ir kartu yra klaustrofobiškas. Jis tamsus, bet švytintis daugybe šviesų ir reklamų. Kaip ir film noir juostose, miestas čia simbolizuoja blogį ir kartu pateisina Treviso pasikeitimą.

 

Visai į kitokį Niujorką perkels prancūzų režisieriaus Cedrico Klapischo 2013 m. filmas „Kiniška dėlionė“ (LRT, 2 d. 23 val.). Su ankstesniais Klapischo filmais „Europudingas“ (2002) ir „Europudingas: Rusijos lėlytės“ (2005) „Kinišką dėlionę“ sieja ir pasakojimas apie brendimą kultūros skirtumų bei stereotipų pasaulyje, ir tas pats personažas – rašytojas Ksavjė (Romain Duris). Jaunystėje daug laiko paskyręs idealios moters paieškoms, jis, regis, apsiramino, vedė anglę Vendę (Kelly Reilly), susilaukė poros vaikų. Tačiau Vendė nusprendė palikti vyrą ir išvažiuoti į Niujorką. Po kelių mėnesių paskui šeimą išvyksta ir Ksavjė. Jis apsistoja pas savo draugę Izabelę (Cecile De France) bei jos partnerę (Sandrine Holt) ir greit įsitikina, kad Vendė visai laiminga su Džonu (Peter Hermann). Ksavjė skaipu atakuojanti sena meilė Martina (Audrey Tautou) galiausiai taip pat atskrenda į Niujorką...

 

„Kiniška dėlionė“ ne tik apie jausmus. Klapischas šaiposi iš amerikietiško rojaus, kuriame Ksavjė jaučiasi antrarūšiu piliečiu ne tik todėl, kad prastai kalba angliškai, bet pirmiausia todėl, kad yra buvęs vyras iš svetimos šalies, todėl gali būti tik savaitgalio tėtis. Tačiau pagrindinė tema – ir vėl brendimas. Režiserius klausia, ar tam, kad jaustumeisi subrendęs, turi išmokti prisitaikyti prie sąlygų ir keisti savo tikslus. Atsakymas netiesioginis: Ksavjė rašo knygą apie savo gyvenimą, kurioje daug siužeto posūkių atrodo kaip pasiskolinti iš muilo operos. Bet jie tikri. Tad Klapischas moko susitaikyti su tuo, kad esame banalūs, juokingi ir infantilūs, tik sunkiau susitaikyti su tuo, kad filmui šie bruožai taip pat būdingi. Nors Ksavjė prisipažinimas „Paprastai žmonių gyvenimas juda iš taško A į tašką B, bet aš visada turiu problemų dėl taško B – jis nuolat keičia kryptį“ man labai artimas. Gal ne tik man?

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Sikarijus: narkotikų karas“
„Sikarijus: narkotikų karas“
„Taksistas“
„Taksistas“
„Kiniška dėlionė“
„Kiniška dėlionė“