Oficialiai žinoma, kad Friedricho Schillerio žmona buvo nuskurdusi aristokratė Charlotte von Lengefeld, su kuria poetas, dramaturgas ir istorikas susilaukė keturių vaikų. Tačiau didžiojo vokiečių romantiko intymus gyvenimas yra paslaptis. Režisierius Dominikas Grafas perskaitė vieną laišką ir filme „Mylimos seserys“ (LRT, 25 d. 21.55) iškėlė hipotezę, esą poetą siejo meilės ryšys ir su žmonos seserimi Caroline. Abi seserys buvo labai prisirišusios viena prie kitos ir pasižadėjusios dalytis viskuo, net meilužiais. Tad nieko keista, kad galiausiai jie nusprendė gyventi kartu. Filmas, kurio veiksmas prasideda 1788-ųjų vasarą, subtiliai rodo, kokių komplikacijų kupinas toks šeimos modelis. Tik gaila, kad Grafas nesugebėjo apsispręsti, ar jį labiau domina pasakojimas apie meilės trikampį ir jo psichologines problemas, ar vieno didžiųjų poetų biografija, ar pamąstymai apie istorines permainas, literatūros vaidmenį ir istorijos mokslo prasmę. Todėl „Mylimos seserys“ pakimba tarp istorinės kostiuminės melodramos ir pasakojimo apie gyvenimą revoliucijos laikais, nors man pasirodė, kad Grafas neslepia ir ironijos – žaidžia senamadiško kino kalba, tarsi merkdamas akį žiūrovams. Todėl į egzaltuotus filmo veikėjus sunku žiūrėti rimtai. Kita vertus, mėgstu tokius filmus, siūlančius pasvarstyti, kaip literatūra gali išsaugoti atmintį, ar primenančius apie moteris, kurios dar prieš kelis šimtus metų norėjo būti laisvos nuo visuomenės joms primetamų vaidmenų.
Režisierės iš Naujosios Zelandijos Niki Caro filmas „Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona“ (TV1, šįvakar, 23 d. 23.05) – dar tradiciškesnis. Jis taip pat paremtas tikrais įvykiais ir pasakoja apie nepaprastą porą – Antoniną ir Janą Żabińskius. Šie mokslininkai zoologai tarpukariu Varšuvoje įkūrė zoologijos sodą. Vokiečių okupacijos metais brangiausi gyvūnai atsidūrė Vokietijoje, o sodas virto kiaulių ferma, tiekiančia mėsą vokiečių kareiviams. Tačiau ferma buvo tik fasadas – zoologijos sodo požemiuose slėpėsi iš geto pabėgę žydai. Żabińskiams pavyko išgelbėti kelis šimtus žmonių.
Panašaus filmo, manau, norėtų ir lietuviai. Lenkai jame visi kilnūs ir gražūs, o apie antisemitizmą ir tautiečių Żabińskiams keliamą siaubą neužsimenama. Tačiau sentimentalų filmą „Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona“ pasižiūrėti verta, net jei jame ir pateikiama persaldinta Holokausto versija. Jessica Chastain įdomiai kuria Żabińską – subtilią, išsilavinusią, emancipuotą ir charizmatišką moterį. Filmo įvykiai perteikiami remiantis jos požiūriu. Įdomus ir Danielis Brühlis, vaidinantis vokiečių zoologą, kurio santykiai su Żabińska – įdomiausia siužetinė filmo linija.
Daguras Kari – unikalus kūrėjas. Jis radikalus individualistas, bet jo filmai suteikia žiūrovams tikros paguodos. Filmas „Fusis“ („LRT Plius“, 28 d. 21.30) – šiuolaikinė pasaka apie apkūnų keturiasdešimtmetį, kuris vis dar gyvena kartu su mama, yra neprisitaikęs prie aplinkos ir kenčia kolegų pašaipas. Vienintelė Fusio sielos atgaiva – didžiųjų mūšių maketai. Kai Fusis bando susidraugauti su kaimynų dukterimi, tai iškart sukelia įtarimų pedofilija. Ir nors falsifikuoti kaltinimai – perspėjimas žiūrovams, kad tikrovė dažnai atrodo ne tokia, kokia yra, vis dėlto svarbiausia filme yra Fusio brendimas. Po daugybės nesėkmių jis nusprendžia paimti gyvenimą į savo rankas. Kari tai rodo labai subtiliai. Jam užtenka paprastos su Fusio darbo vieta – oro uostu – susijusios metaforos.
Holivudui to niekad neužtektų, bet režisierius Martinas Campbellas (beje, taip pat iš Naujosios Zelandijos) sugeba nedaugžodžiauti. 2015 m. filme „Tamsos pakraštys“ (TV1, 24 d. 23 val.) jis rodo Bostono policijos detektyvą Kreiveną (Mel Gibson), kurio duktė nušaunama jo namuose. Kreivenas greit supranta, kad duktė buvo įsivėlusi į pavojingą istoriją, nes jos darbas susijęs su atomine energetika. Aplink detektyvą ima suktis įvairūs saugumo agentai ir paslaptingas anglas Džedbergas, tad netrukus ir žiūrovams tampa aišku, kad „Tamsos pakraštys“ – ne šiaip sau detektyvas, o filmas apie nusikalstamą JAV valdžios ir karinio komplekso veiklą. Giliai širdyje esu anarchistas, todėl su malonumu stebėjau sceną, kurioje Kreivenas klausia amerikiečių senatoriaus: „Jums labiau patinka kyboti ant kryžiaus ar kalti vinis?“
Priešpaskutinis Alfredo Hitchcocko filmas – 1969 m. sukurtas „Topazas“ („LRT Plius“, 24 d. 21 val.) – taip pat apie nusikalstamą valstybių veiklą. Leono Uriso knyga, pagal kurią sukurtas filmas, rėmėsi tikra istorija apie sovietų agentą generolo Charles’io de Gaulle’io aplinkoje. JAV ji tapo bestseleriu, bet Prancūzijoje buvo uždrausta. Nors Hitchcockas filmuose politikuoti vengė, „Topazas“ buvo atvirai antikomunistinis, režisierius leido sau net sarkastiškai pasišaipyti iš Fidelio Castro aplinkos. „Topazo“ veiksmo laikas – didžiausia Šaltojo karo metų krizė, kai rusų raketos Kuboje sukėlė realią pasaulinio karo grėsmę. Filmo herojus prancūzų diplomatas tampa kelių žvalgybų susidūrimo liudininku. „Topazas“ nepatiko niekam, o Hitchcockas, pasak François Truffaut, net nenorėjo apie jį girdėti. Todėl ir verta pasižiūrėti šį filmą.
Jūsų – Jonas Ūbis
