Mios Hansen-Løve filmo „Ateitis“ (LRT Kultūra, 8 d. 22 val.) veikėja – filosofijos mokytoja Natali (Isabelle Huppert). Ji mėgsta savo darbą ir tiki jo prasme. Jei ne ekscentriškos mamos kaprizai, Natali gyvenimas būtų idealus – prasmingas darbas, mylimas vyras, protingi vaikai, jaukūs namai. Bet staiga viskas pasikeičia: vyras išeina pas kitą moterį, suaugę vaikai palieka namus, mama miršta. Mia Hansen-Løve padarė viską, kad išvengtų panašių kino istorijų banalybių, juk neatsitiktinai jos filmo herojė yra filosofė. Todėl „Ateitis“ – originalus, ironiškas moters portretas, jis provokuoja klausimus apie tai, kas yra laimė ir laisvė, kaip reikia priimti pačius netikėčiausius gyvenimo įvykius. Režisierė nesistengia atsakyti į klausimus, ji nori, kad tai darytų patys žiūrovai. Viename interviu ji sakė: „Kovoju už galimybę pristatyti nepopuliarią viziją. Dažniausiai filmo herojai turi vieną konkretų tikslą, į kurį juos turi atvesti visas filmo veiksmas. Aš tame nejaučiu tiesos, mano gyvenimas ir aplinkiniai žmonės apskritai nepatvirtina tokios schemos! Tie, kuriuos pažįstu, iki galo nežino, kas ir kur yra, nuolat ieško savęs. Noriu pabėgti nuo įprastų kinematografiškų schemų. Noriu kurti filmus, atitinkančius mano pasaulio pojūtį, ir kalbėti apie tai, kas man gyvenime rūpi.“
Man regis, tą patį galėtų pasakyti ir Bennettas Milleris. Mėgstu šį režisierių. Kaskart jis sugeba išsilaisvinti iš nuspėjamų ir su filmo tema susijusių banalybių (juolab kad pasakoja autentiškų žmonių istorijas, kurias pamėgo žiniasklaida), iškelti į paviršių tai, ko dauguma ir nepamatytų. Milleris – vienas iš nedaugelio šiuolaikinių režisierių, kuriems rūpi veikėjų ir jų tarpusavio santykių psichologija. Kiekvienas jo filmas – bandymas suprasti, kodėl veikėjas pasielgė būtent taip, kas įvyko jo viduje. Filme „Capote“ (2005) Milleris rodė rašytojo atsakomybės už savo talentą ir sutiktus žmones dramą, filme „Žmogus, pakeitęs viską“ (2011) – ilgai ir sunkiai siektos pergalės kartėlį. 2013 m. sukurtas ir Kanuose už geriausią režisūrą apdovanotas „Lapių medžiotojas“ (TV1, šįvakar, 3 d. 22.50) taip pat paremtas faktais ir pasakoja sporto klubo „Foxcatcher“ savininko – multimilijonieriaus Johno Du Ponto – ir imtynininkų brolių Dave’o ir Marko Shultzų istoriją. Milleriui tai beprotybės istorija, tampanti tragedija.
Komiko Steve’o Carello suvaidintas milijardierius Diuponas didžiuojasi „paties dosniausio JAV žmogaus“ titulu. Į savo dvarą, kur įsikūręs ir klubas, jis svajoja pasikviesti garsius sportininkus ir čempionus brolius Deivą (Mark Ruffalo) ir Marką (Channing Tatum). Millerį labiau domina kompleksų kupinas Diuponas (byloje buvo minimi jo šizofrenija, homoseksualumas, polinkis į narkotikus ir ginklus), kuris aiškina, kad jam imtynės – ne tik sportas, bet ir filosofija, kad sportininkams jis ne tik lyderis, bet ir brolis bei tėvas. Tačiau pagrindinis turtuolio motyvas yra patriotizmas – jis nori didžiuotis savo šalimi. Todėl neatsitiktinai vienas svarbių vizualinių filmo motyvų yra JAV vėliava. Kūrėjai net perkėlė veiksmo laiką iš 1996-ųjų į 1987-uosius, kad bepročiui milijardieriui būtų lengviau kalti į galvą jaunam sportininkui Ronaldo Reagano prezidentavimo lozungus. Netrukus Markas ir pats ims kartoti: „Mūsų šalis prarado moralinius principus, mūsų vaikai neturi idealų...“
Millerio filme viskas dviprasmiška – ir personažai, ir jų poelgiai. Tik taip ir galima tyrinėti destruktyvius santykius, kuriuose toks svarbus vaidmuo tenka pinigams. „Amerikietiškos svajonės“ paveldėtojui Diuponui atrodo, kad viską galima matuoti pinigais – ir talentą, ir draugystę. Tačiau Milleris atsisako tradicinio Holivudui supaprastinimo ir aiškių moralinių vertinimų. Jis bando žengti toliau, link metafizikos, suprasdamas, kad veikėjų tragedija yra „konfliktas tarp geismo ir negalimybės jį įgyvendinti.“
Paskutiniu metu įsijungęs televizorių, ypač „Info TV“, iškart pradedu laukti, ką šįkart laidos vedėjai paskelbs liaudies priešu, ką apkaltins nepatriotiškumu, kokias citatas „demaskuos“. „Facebook“ ir televizijos žiūrovų tauta jau pajuto kraujo skonį, todėl neabejoju, kad jo reikės vis daugiau ir daugiau. Ką tik baigiau skaityti Dmitrijaus Bykovo romaną „Birželis“. Knygos veiksmas nukelia į 1940-uosius, skirtingi veikėjai kiekvienas savaip ir dėl savų priežasčių laukia karo. Tiems žmonėms atrodo, kad tik žiaurus, negailestingas, viską naikinantis karas juos gali išgelbėti nuo moralinių kančių, valdžios savivalės ir prarajos, kurioje visi atsidūrė.
Jūsų – Jonas Ūbis
