Nuo Papilės iki Johanesburgo

Prireikė kelių dienų, kad suvokčiau faktą: LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje pagaliau atidaryta ilgai laukta fotografo Davido Goldblatto kūrybos paroda „David Goldblatt: (Ne)matomos struktūros“. Nuoširdžiai dėkoju kuratorei Karolinai Ziębińskai, Goldblatto šeimai ir galerijos vadovei bei komandai už šio stebuklo sukūrimą.

Mano pirmasis laiškas elektroniniu paštu jam buvo parašytas lygiai prieš dešimt metų. Tame laiške aš prisistačiau ir paprašiau jo pagalbos rengiant disertaciją apie Pietų Afrikos žydų fotografiją. Po metų jau Davidas kreipėsi į mane, prašydamas padėti suorganizuoti jo kelionę kartu su šeima į Lietuvą. Jie norėjo aplankyti savo tėvų gimtinę Papilės miestelyje (jis jų vadintas jidiš variantu Popolan) Akmenės rajone. Ten 1890 m. gimė Davido tėvas Eli, kuris vėliau, jau persikėlęs gyventi į Randfonteiną, ir nupirko sūnui pirmą fotoaparatą. Kartu su kolege Neringa Latvyte iš Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus lydėjome Davidą, jo žmoną Lily, dukrą Brendą ir sūnų Roną kelionėje, stebėdamos, kaip pirmą kartą gyvenime Goldblattai susipažįsta su Lietuva.

Prie įėjimo į parodą rodoma didžiulė nuotrauka, daryta vėlyvą rugpjūčio 29-osios popietę Papilės Šiaudinės miško masinio sušaudymo vietoje, man sukelia nepaprastą skausmą. Už memorialinio akmens, ant kurio jidiš ir lietuvių kalbomis įamžintas nacių įvykdytas 50 žydų ir penkių lietuvių nužudymas 1941 m. liepos 22 d., atradimą miške esame dėkingi Papilės geografijos mokytojui Steponui Adomavičiui, kuris daug metų rinko sovietmečiu išbarstytus antkapius nuo žydų kapų. Jis juos rūpestingai sudėjo Ventos pakrantėje ir pasodino medžių kiekvienos žuvusios šeimos atminimui. Ir jei 1941 m. Eli Goldblattas dar būtų gyvenęs Papilėje, o ne Randfonteine, jis tikriausiai būtų buvęs tarp žuvusiųjų.

To vizito į Lietuvą metu (mano ir Davido pokalbis: Karina Simonson, „Apartheido estetika. Pokalbis su Davidu Goldblattu apie Pietų Afriką ir fotografiją“, „7 meno dienos“, nr. 32, 2015-09-18) supažindinau Davidą su NDG vadove Lolita Jablonskiene. Kartu svajojome per porą metų surengti jo parodą ir pakviesti ją atidaryti. Deja, tuo metu toms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti.

Po to – daug brangių akimirkų. Per savo keliones į Pietų Afriką aš apsistodavau Goldblattų namuose Johanesburge, kur visada buvau šiltai priimta į jų šeimos šabo vakarienes. Kartu su Davidu, jam vairuojant įspūdingą gyvenimui kelyje pritaikytą baltą „Toyota Land Cruiser“, važiavau stebėti, kaip jis fotografuoja, ne kartą lankiausi jo fotostudijoje. Jis surengė man ekskursijas į slapčiausius Johanesburgo rajonus, norėdamas parodyti, koks tai įdomus ir įvairus miestas. Davido mirtis 2018 m. nepaprastai nuliūdino.

Kuratorė Karolina Ziębińska, šio fotografo kūrybos žinovė, kuravusi jo parodą ir Pompidou centre Paryžiuje (apie šią parodą rašiau straipsnyje „Tikrinant istorijos ribas. Trys parodos. Paryžius, Londonas, Stockholmas“, „7 meno dienos“, nr. 18, 2018-05-04), pasirinko struktūrų sąvoką kaip pagrindinę parodos temą: struktūrų, formuojančių visuomenę – matomų ir nematomų. Parodoje pristatomi fotografiniai ciklai subtiliai analizuoja, kaip apartheidas formavo erdvę ir kaip ši erdvė veikė žmonių gyvenimus. Goldblatto žvilgsnis nukreiptas ne į šokiruojančius apartheidinės priespaudos vaizdus, o į kasdienybės struktūras ir fragmentus, kurie atskleidžia giluminius galios ir nelygybės santykius. Paroda eksponuojama taip, kad lankytojai galėtų matyti ne tik fotografijas, bet ir papildomą kontekstą – archyvinę medžiagą, fotoalbumus, žemėlapius bei menininko komentarus, kurie išryškina istorinius ir kultūrinius Pietų Afrikos gyvenimo sluoksnius. Tarp parodoje eksponuojamų kūrinių – fotografijos iš svarbiausių menininko ciklų, tokių kaip „Kasyklose“, „Afrikanai fotografijose“, „Boksburge“, „Sovetas“ ir „Struktūros“. Paroda suskirstyta ir vizualiai. Tamsiojoje salės pusėje, skyriuje „Pirmosios serijos“, pristatomi ankstyvieji Goldblatto darbai. Tuo metu jis susidurdavo su savo objekto realybe, o šiandien mes, žiūrovai, susiduriame akis į akį su jo kūriniais. Šviesesnėje salės pusėje pavadinimu „Struktūros“ šių intensyvių žvilgsnių jau nebėra. Ir tai suprantama, nes darbus skiria daugiau nei 40 metų.

Vienas ankstyvųjų Davido Goldblatto fotografijų ciklų „Kasyklose“, kurtas nuo 1947 m., fiksuoja sudėtingą Pietų Afrikos kalnakasybos pramonės gyvenimą ir siūlo nuodugnų jos socialinių, ekonominių bei aplinkosaugos pasekmių tyrimą. Ciklas, pirmą kartą išleistas kaip knyga 1973 m., sujungia nespalvotus Goldblatto vaizdus su žymios Pietų Afrikos rašytojos Nadine Gordimer tekstais. Goldblatto nespalvotoje fotografijoje pabrėžiama tekstūra ir kontrastas, todėl tiek kalnakasių kūnai, tiek atšiaurūs kraštovaizdžiai tampa nepaprastai gyvi. Fotografijose pateikiami įspūdingi kasybos technikos, kasyklų šachtų ir į kareivines panašių juodaodžių darbininkų migrantų gyvenamųjų patalpų vaizdai, pabrėžiantys nužmoginančius kasybos sistemos aspektus. Goldblattas vengia sensacijų, jo darbai pasižymi tyliu, bet itin kritišku požiūriu, suteikiančiu kalnakasiams bei jų aplinkai orumo ir žadinančiu empatiją. Jis fiksuoja ne tik monumentalius pramoninius kasyklų kraštovaizdžius ir fizinius kasybos vargus, bet ir intymius, emocinius bei psichologinius savo subjektų portretus, atskleisdamas jų atsparumą ir pažeidžiamumą. Goldblatto darbas pranoksta dokumentavimą, bet atveria langą į pramonės šaką, kuri buvo Pietų Afrikos ekonomikos pamatas beveik visą XX amžių. „Kasyklose“ tebėra svarbus fotografijų ciklas, vertinamas už Goldblatto gebėjimą matyti žmogų ir žmogiškumą ten, kur jis dažnai pamirštamas.

1983 m. pradėtame monumentaliame cikle „Struktūros“ Davidas Goldblattas tyrinėja sudėtingus architektūros, kraštovaizdžio ir Pietų Afrikos socialinės bei politinės istorijos ryšius. Nuotraukose dokumentuojami statiniai tyliai pasakoja apie apartheidą, kolonializmą ir šalyje vykstančius pokyčius. Goldblattas fiksuoja viską – nuo kuklių kaimo namų iki grandiozinių visuomeninių pastatų, atspindinčių jų laikų ideologijas ir galios dinamiką. Jo vaizdai yra ne tik vizualiai įtikinantys, bet ir labai kontekstualūs, kviečiantys žiūrovą pasidomėti, kaip formuojasi erdvės ir tuo pačiu metu – žmogaus patirtis. Kruopštus Goldblatto kadravimas išryškina privilegijų ir marginalizacijos kontrastus, dažnai parodydamas, kaip šios erdvės palaiko nelygybę. Tačiau už jo kritikos visada išryškėja didžiulė empatija, sutelkianti dėmesį į žmones, esančius už šių struktūrų. Šis ciklas yra ne tik istorinis įrašas, bet ir raginimas apmąstyti Pietų Afrikos dabartį ir ateitį. Goldblattas nesistengia dramatizuoti; užuot tai daręs, jis tyliai kviečia žiūrovą atpažinti „nematomą“ priespaudos struktūrą kasdienėje aplinkoje. Suporuodamas vaizdus su aprašomomis antraštėmis, suteikia žiūrovui įžvalgų apie daugiasluoksnes kiekvienos struktūros reikšmes. „Struktūros“ yra galingas architektūros, kaip tylios istorijos liudininkės, vaidmens įrodymas.

Davido Goldblatto „Afrikanai fotografijose“ – vienas reikšmingiausių jo fotografijų ciklų, kuriame užfiksuotas afrikanų tapatybės sudėtingumas Pietų Afrikoje apartheido laikotarpiu. Nuo 1963 iki 1974 m. užfiksuoti vaizdai tyrinėja šios apartheido sistemoje dominavusios grupės kultūrinius, socialinius ir politinius gyvenimo aspektus. Goldblatto požiūris yra niuansuotas ir nesmerkiantis, siūlantis intymų žvilgsnį į kasdienį jo tiriamųjų gyvenimą. Nuotraukose vengiama atvirų politinių komentarų, o dėmesys sutelkiamas į subtilias vaizdines detales, atskleidžiančias esminę įtampą ir prieštaravimus. Ciklas apima afrikanų portretus tiek kaimo, tiek miesto aplinkoje, pabrėžiant jų ryšį su žeme ir vaidmenį skausmingoje Pietų Afrikos istorijoje. Savo darbuose Goldblattas pabrėžia banalias, tačiau galingas apartheidą palaikančias struktūras, nuo šeimos dinamikos iki hierarchijos mažuose miesteliuose.

Dauguma NDG eksponuojamų darbų man jau buvo pažįstami iš Davido darbų albumų ar jo parodų svetur, tačiau, be abejo, pamatyti originalus Lietuvoje – ypatingas jausmas. Užfiksuota kolonialisto Cecilio Rhodeso skulptūra Keiptauno universitete nuversta po man labai brangaus ir gerai žinomo #RhodesMustFall judėjimo pergalės. Apie žiauriai sumuštą penkiolikmetį Lawrence’ą Matjee man pasakojo Ronas Goldblattas, tuo metu kartu su tėvu atvykęs į policijos nuovadą ir iki šiol negalintis pamiršti rasistinės sistemos brutalumo. Segreguotas pėsčiųjų tiltas virš geležinkelio Keiptaunas–Johanesburgas yra iki kaulų pažįstama Pietų Afrikos realija. Nors konkrečiai šio tilto nemačiau, tokių ar panašių miesto žaizdų nuo apartheido laikų dar apstu.

Nacionalinės dailės galerijos erdvė tapo vieta diskusijai apie tai, kaip matome ir interpretuojame istoriją, kaip socialinės struktūros formuoja mūsų gyvenimus bei kaip menas gali padėti šias struktūras atpažinti. Tai nėra vien tik fotografijų ekspozicija – tai kvietimas dialogui ir jautriai pažinčiai su sudėtinga Pietų Afrikos istorija. Kiekvienas lankytojas šioje parodoje ras erdvės permąstyti ne tik istorinius įvykius, bet ir dabartinius socialinius santykius.

Pabaigoje, kaip įprasta pas mus rašant apie neeuropinį meną, reikėtų pridurti, kad paroda skatina kultūrinį dialogą bei padeda suprasti skirtingas patirtis ir perspektyvas. Tačiau, mano manymu, Pietų Afrikos fotografijos paroda reikalauja bent minimalaus šios šalies istorijos išmanymo, ko, deja, Lietuvoje vis dar labai trūksta. Todėl parodai gresia tapti savotišku „paveiksliukų vadovėliu“ apie Afriką ir jos rasizmo bei kolonializmo istoriją, iki galo neatsiskleidus visų užfiksuotų vaizdų niuansams.

Ši paroda man labai asmeniška – tiek dėl mano ryšio su pačiu fotografu, tiek dėl jo vaizduojamos Pietų Afrikos, šalies, su kuria esu sukūrusi ypatingą ryšį. Emocinis parodos svoris slegiantis, bet tikiuosi, kad Davidas su šypsena stebi ją iš viršaus...

Paroda veikia iki vasario 9 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)