Kaip aš sekiau Pačėsą

Liepos 27 d. atidarytos parodos „Geltona gulbė neatplauks“ kuratoriai Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius padarė viską, kad tylus paribių tyrinėtojas Remigijus Pačėsa būtų sugrąžintas į Lietuvos fotografijos meno lauką kaip ryškus menininkas ir originalus kasdienybės filosofas. Vito Luckaus fotografijos centrui bendradarbiaujant, puikiai parengta, tekstais ir dokumentais papildyta paroda išskleidžia išsamų šio dramatiško menininko kūrybinių ieškojimų paveikslą. Didžioji dalis parodoje eksponuojamų fotografijų jau cirkuliavo Pačėsos feisbuko paskyroje. Tik vienadieniai skaitmeninio ekrano paveikslėliai muziejaus erdvėse transformavosi į monumentalių kompozicijų paveikslus. Paskutiniais metais šis mizantropiškas, sarkastiškai kandus menininkas buvo vienu metu ir autsaideriškai užsimaskavęs, ir kasdien stebimas. Maža to, nuolat tūnodamas feisbuko apkasuose, jis sugebėjo paskatinti ne vieną imlų protą naujiems tekstams, fotografijoms ar kitokioms kasdienybės įžvalgoms. 

Feisbukas blaško ir dezorientuoja. Bet kartais jis tampa vieninteliu unikalios informacijos ir praregėjimų šaltiniu. Taigi, feisbukas prieš kelerius metus man tapo langu į uždarą ir vienatvišką Remigijaus Pačėsos pasaulį. Paskutiniu gyvenimo laikotarpiu jis šiam menininkui buvo tikruoju kambariu, sienomis ir langu, pilkų ir minimalistinių jo sielovaizdžių galerija. Jaučiau, kad kiekvieną vakarą aš pats vis toliau išeinu kartu su Pačėsa į keistus ir niūrius pasivaikščiojimus, kuriuose nėra žmonių, kuriuose girdisi betono luitų trintis, kuriuose aiškėja paprasta tiesa, kad šaligatvio plytos įtrūkis gali būti toks pat iškalbingas kaip viduramžių katedros akmenys.

Žinoma, reikia pabrėžti, kad socialiniuose tinkluose fotografija yra ne statiškas vaizdas, o performatyvus veiksmas, tai vizualus vakaro pašnekesys ar atodūsis, popietinė abejonė ar vakarinis grožio dūris. Tai ne parodinis artefaktas. Tai vaizdas be rėmų, todėl jo prasmė irgi neįrėminta, ji laisva, kasdien vis kita. Taip aš iš pradžių regėjau ir Remigijaus Pačėsos fotografijas. Jos buvo kaip pasivaikščiojimų tęsiniai, tiriančio, vertinančio, struktūruojančio žvilgsnio pėdsakai. Žinoma, prie spindinčio narcistinio feisbuko selfių glamūro jis atrodė nepakeliamai nuobodus, asocialiai pilkas, formaliai monotoniškas ir bereikšmis. Bet tik todėl jis buvo toks išskirtinis, magnetizuojantis, be apnašų, iš karto matomas, keliantis nerimą ir provokuojantis išstumtas mintis.

Panašu, kad Remigijaus Pačėsos išvykos turėjo aiškią rezistencinę potekstę. Jis priešinosi bet kokiam paviršutiniam dekoratyvumui, urbanistinei euforijai. Jos, kaip žinia, Marijampolėje netrūksta. Pačėsos fotografijose šio ir bet kokio kito miesto idėja yra žlugusi, tai betikslės statinių sangrūdos, kuriose nebėra bendruomenės, kur nebegali būti jungiančios estetikos.

Ideologija ir kapitalas tokiuose miestuose suskaidė laiką ir erdves į politinės retorikos, darbo ir poilsio zonas, kurios pačios savaime yra tik tuščios funkcijos. Tai tuščiaviduriai iliuzijų karkasai. Todėl mes matome tik vienadienių politikų ir nekilnojamojo turto ryklių sudarkytą, nežmogišką prekybos angarų, betikslių gatvių, laikinų aikščių ir vizualiai apgaulei skirtų žaislinių daugiabučių dėžutes. Tai ateities griuvėsiai. Tokiose urbanistinėse laukymėse viskas yra beviltiškai nudėvėta ir pasenę dar projektuotojų galvose.

Remigijaus Pačėsos mieste negali būti tiesaus ir patikimo šaligatvio, nes jis neturi krypties, jo medžiagos efemeriškos, o jo projektuotojai niekuo nebetiki. Todėl po šiais niekiniais grindiniais, šaligatviais, kelio dangomis lėtai, tyliai, bet įnirtingai murma kerštaujantis gruntas, pulsuoja žemė, veržiasi amžino chaoso energija, dūsauja gamta. Ji iškilnoja bergždžias trinkelių klojikų pastangas, pramuša asfaltą žolių daigais ir pradangina amžinai siūbuojančioje žemėje kelio lygumą.

Todėl nereikia toli ieškoti tarpusavyje agoniškai kovojančių kultūros ir natūros, miesto ir gamtos, racionalumo ir pasąmonės polių. Jie po tavo kojomis, Pačėsos kasdienybės takuose, namų kiemo tvorelės įlinkyje ar šluboje suoliuko atramoje.

Tai pralaimėjusios miesto idėjos ženklai ir ateities antkapis. Neatsitiktinai miesto gėlių klombos, betoninės šiukšliadėžės, atliekų konteineriai ar nefunkcionaliai puošnios pėsčiųjų salelės Regimanto Pačėsos fotografijose pavirsta viešų erdvių idėjos antkapiais, saldžiu kapinių dekoru, nepagydomos melancholijos pranašais, miesto gyvenimo sterilizavimo simboliais.

Štai kodėl kasdienis pasivaikščiojimas gali būti kiekvieną kartą vis kitoks. Kiekvieną naują dieną slėpiningos požemių galios ir rėksmingi tvarkos adeptai susigrumia iš naujo. Susigrumia ir pralaimi, o Pačėsa ironiškai fiksuoja šią nuosmukio istoriją, nes ir pats piktdžiugiškai pralaimi prieš laiką, entropiją ir savo svajones.

Todėl jo pasivaikščiojimai kaip reta skaudūs, vaizdai rentgeniškai tikslūs, sukimbantys su akių ir kūno judesiais. Jo minimalistinė judėjimo choreografija sustingsta konstruktyviai lakoniškoje kadro kompozicijoje, išplautų, numarintų spalvų pilkumoje, o šiuolaikinio pasaulio bjaurastis nugalima jai suteikiant tobulą formą. Žmonių jo fotografijose nėra, jie nereikalingi, nes visiškai užtenka absurdiškų jų veiklos padarinių.

Negalėjau atitraukti akių nuo šios egzistencinės jo šaligatvių topografijos, sekiau jo figūrą, jo psichografinius manevrus ir nejučia pats įsipainiojau į klaidžią savo gyvenimo grindinio geometriją.

Pačėsa dosniai apdovanojo galimybe užsikrėsti itin aštriu ir nihilistiniu regėjimu. Kartais tai darė piktai, kartais ironiškai ir jautriai, kalbėdamas jau tik su pačiu savimi viešoje feisbuko dykroje. Ši atvira drama įsirėžė šlapdribos kelio provėžomis į pasąmonę, užvaldė kasdienybės patirtį.

Štai taip viešoje Pačėsos optikoje lemtingai susitiko feisbukas ir mirtis, urbanistinis miesto kasdienybės kapinynas ir amžinai gyvybingas žemės pulsas po juo, krištolinio aiškumo forma ir jos tuštuma.

Beje, XIX a. pabaigos baugiai tuščių Paryžiaus gatvių fotografą Eugène’ą Atget medijų teorijos pradininkas Walteris Benjaminas pavadino įkalčių surinkėju. Juk neišraiškingos, atitolusios erdvės dažniausiai yra fiksuojamos kaip nusikaltimų vietos, kaip kriminalistinio tyrimo medžiaga.

Apatiška Eugène’o Atget fotografijų tuštuma irgi tapo istorijos proceso įrodymų rinkiniu. Tai yra paslėpta politinė tokių fotografijų reikšmė.

Remigijaus Pačėsos fotografijose Walteris Benjaminas taip pat atrastų politikavimą – metodišką įkalčių rinkimą, kasdien pasikartojantį ištuštėjusių vietų nagrinėjimą. Tai vienišo gyvenimo detektyvo tyrimas. Taip, jo tikrai niekas nesamdė. Bet jo veiklos rezultatai ateityje gali būti pranašiškai aktualūs visiems.

Paroda veikia iki rugsėjo 10 d.

Šiaulių Fotografijos muziejus (Vilniaus g. 140, Šiauliai)

Dirba antradieniais 10–18 val., trečiadieniais 10–19 val., ketvirtadieniais–penktadieniais 10–18 val.

šeštadieniais–sekmadieniais 11–17 val.