Tirpstančios vietos, sklendžiantys žodžiai ir svilinančios padangos. Apie Pradedančiųjų kuratorių platformą

Apie Vincentą Zienką pirmąkart išgirdau iš bendrų pažįstamų, nujaučiau, kad mūsų keliai susikirs. Po metų nuo tada susipažinome prie autobuso, kuriuo abu keliavome to paties tikslo link. Dieną prieš tai persimetėme žvilgsniais ant laiptų erdvėje, dabar jau pakeitusioje savo vardą. Su Aiste Marija Stankevičiūte, atrodo, pirmąsyk taip pat susitikome kelyje. Nors tuomet naudojome transporto priemonę su sparnais, labai gerai pamenu jos patobulintus mašinos žibintus. O su Caroline Ruz... Taip niekad ir nesusipažinau. Mūsų keliai susikirto tik sykį. Kai antrąkart lankiausi jos parodoje, paskutinėmis jos veikimo valandomis pamačiau ją sėdinčią ant tų pačių laiptų. Tądien neturėjau per daug ūpo su niekuo kalbėti ir megzti pažinčių, tad tik šyptelėjau.

Kaip pradėti tekstą apie tuos, kurie turėtų kurti pasakojimus, konstruoti diskursus ir pradėti pokalbius, atrasti žodžius vaizdams ir apčiuopti ne visada lengvai materializuojamas mintis ir idėjas? Aišku, tai daro ne tik kuratoriai, o ir pačias kuratorines intervencijas bei veiksmus visi bendrais bruožais apibrėžia labai skirtingai. Tokiais atvejais žodžiai yra linkę būti aptakūs, pamiršti, transformuoti, pakeisti, tiesiog neteisingai išversti. Ar niekad nepasiekti savo rašytinės ir sakytinės formų – likti tik numanomi. Bet vis tiek viską sujungiantys.

Šiais metais Pradedančiųjų kuratorių platformos tema buvo „Medžiagos ir medžiaga“. kirtingai nei pernai, šios platformos kuratorių renginiai nevyko vienu metu, o sekė vienas po kito, tęsėsi nuo saulėto rugpjūčio iki apniukusio spalio. Trys jos dalyviai – Caroline Ruz, Vincentas Zienka ir Aistė Marija Stankevičiūtė – skirtingomis prieigomis ir formomis pristatė labai skirtingus rezultatus. Medžiaga jų kuratoriniams projektams buvo asmeniška, bet kartu vienaip ar kitaip ir bendriau palietė pačią kuratorystę kaip mediją.

Tirpstančios vietos

Caroline Ruz kuruotos parodos pavadinimas „Vieta, kurią pažįsti, o aš – mažiau“ atskleidžia jos tyrinėjamą laikinumą, susijusį su tam tikra vieta. Vieta, kurią lyg ir norėtum vadinti namais, bet nedrįsti. Esi ten per trumpai, o gal žinai, kad netrukus iš ten išvyksi. Toji vieta pripildyta atsiminimų, kuriuos galbūt laikui bėgant pamirši, tad kartu ji pilna ir užmaršties.

Ruz, grįždama į Vilnių (kuratorė čia gyveno ir anksčiau), pakviečia menininkus(-es) atsigręžti į anksčiau kurtus ir jau kitose parodose pristatytus kūrinius. Dalis jų – Aurelijos Maknytės „Degintos skaidrės“ (nuo 2012 m.) ir Lauros Stasiulytės videodarbas „Intention to Remember“ (1999 m.) – sukurti jau prieš kurį laiką ir yra gerai žinomi, taip pat abu jie tiesiogiai paliečia atminties temą. Maknytė ieško svetimų atsiminimų fotografinėse skaidrėse ir, jas degindama, aplydidama bei apsvilindama, keičia matomą vaizdą, kartu papildydama ir kažkieno kito pamestus atsiminimus. Stasiulytė tuo tarpu tyrinėja savo pačios atmintį: prieš daugiau nei dvidešimt metų vykusio videoperformanso metu ji, nutolusi nuo namų, bando iš atminties klodų iškasti vaikystėje skambėjusius eilėraščius ir dainas. Parodos erdvėje atsiranda ne tik vykusio performanso dokumentacija, bet ir ant kupros Paryžiuje nešiotos kolonėlės – atmintis čia materializuojama ir artefaktais.

Beveik visi parodoje eksponuojami meninink(i)ų – jau paminėtos Maknytės, Visvaldo Morkevičiaus, Emilijos Višinskaitės bei Nidos Shah – darbai erdvėje išdėstyti taip, lyg žaistų su nepastebėjimo būsena. Iš pradžių kai kurie iš jų beveik nematomi; galerija primena pustuštį kambarį, iš kurio kažkas jau tuoj išsikraustys (ar kaip tik greit jame apsigyvens). Maknytės skaidres pradangina už lango žaliavę medžiai, Morkevičiaus ant šilko atspausta nuotrauka nori nusliuokti, nuslysti nuo rėmo, Shah drobė apsukta, o Višinskaitės balta elastinė juosta ištirpsta tarp šviesių sienų. Darbai lyg ir pasimeta erdvėje, bet tuo pat metu iliustruoja laikinais namais tampančias vietas, apie kurias kalba Ruz. Vietas, iš kurių iškeliauja daiktai, žmonės bei tirpsta atsiminimai.

Sklendžiantys žodžiai

Antroji kuratorių platformos paroda – Vincento Zienkos „Žodis žvirblis“ – savo pavadinimu nukelia į (meno) pasaulį, dažnai apipintą kalambūrais, svajomis ir mitais. Zienka savo parodoje kalba subtiliai ir poetiškai, o mitologizuojama kuratoriaus figūra, konstruojanti diskursus ir kartais kurianti istorijas, kuriomis negalima pasitikėti, slepiasi tarp anotacijos eilučių. Šis nepatikimas pasakotojas tyrinėja meno lauką kaip profesinę erdvę, kurioje sunku išvengti (o gal ne visada ir norisi tai daryti) asmeninių ryšių, nutylėtų taisyklių ir po visą pasaulį migruojančių bei vis besikartojančių žodžių (o ir šio teksto atveju – tie asmeniniai ryšiai neišvengiami).

Toks Zienkos kuratorinis gestas primena po išėjimo iš Berno Kunsthalės Haraldo Szeemanno įsteigtą fiktyvią instituciją – intelektualaus kviestinio darbo agentūrą (vok. Agentur für geistige Gastarbeit, angl. Agency for Spiritual Guest / Migrant Work). Szeemannas, ironizuodamas institucijų svarbą kuriant meno rinką, įsteigė vieno žmogaus kompaniją. Aišku, Zienkos prieiga nutolsta nuo šiuolaikinės kuratorystės tėvu laikomo Szeemanno individualizmo, bet kartu jų veiksmai artimi saviironija ir mitologijų kūrimu. Zienka neįkuria fikcinės agentūros, veikiau sukuria ir mitologizuoja fikcinį kuratorių, kalbantį užuominomis, besinaudojantį familiarumu, bet vis dar bandantį svajoti.

Visi parodoje „Žodis žvirblis“ eksponuojami darbai, skirtingai nei Ruz parodoje, rodomi pirmą kartą. O ir visi menininkai – artimi Vincento draugai, buvę kolegos, net jo dantistė (šį faktą sužinau jau vėliau). Parodoje esantys darbai nurodo į minėtą aptakią erdvę, į metapasakojimą apie meno lauką, parodas ir jų kūrimą. Už lango plevėsuoja Anyos Karanevskayos darbas „I came here to dress“ – marškinėliai su užrašu „I’m not an angel, I am a curator“. Jie pakabinti ant dviejų juostų, prisiūtų ant pečių toje vietoje, kur galėtų augti sparnai – svajoklio kuratoriaus pasiteisinimas, kuriuo tam tikra prasme nutolstama nuo atsakomybės ir pastaruosius kelerius metus vis kuratoriniuose tekstuose linksniuojamo rūpesčio (su juo siejama ir žodžio „kuratorius“ etimologija). Lukas Mykolaitis sukuria „Meno rinkos“ loterijos bilietus. Juos visus išparduoda per parodos atidarymą, ir vienas iš laimingųjų lankytojų laimi jo honorarą, kuris simbolinis ne tik savo suma, bet ir aidinčiais angeliškais „111“ numeriais, žadančiais sėkmingas investicijas, kurios menininkams retai pasiekiamos dirbant dažnai neapmokamą darbą. Gediminas G. Akstinas savo kūriniuose naudoja menui pakuoti skirtas medžiagas, įprastai nematomas parodų lankytojams, – polietileno plėvelę, pakavimo juostas, plastiko lakštus. Ant vienos iš juostų esantis imperatoriškas parašas taip pat tarsi nurodo į hierarchijas meno lauke. O Kamilės Pikelytės laiške kuratoriui^[1] menininkė dalijasi ne tik asmeniniais rūpesčiais, bet ir mintimis apie atskirtį, menininkės darbą ir jo aspektus: „So many missed art opportunities this summer with anxiety, paranoia, and FOMO“^[2].

Nors Zienkos paroda vyko ten pat, kur ir Ruz „Vieta, kurią pažįsti, o aš – mažiau“ – SODAS 2123 projektų erdvėje (tiesa, Zienka su Ievos Holografienės pagalba nostalgiškai šią vietą apvelka plunksniniu šydu ir įvardija kaip buvusią „Swallow“), jo santykis su šia erdve visiškai kitoks. Ji nedvelkia minimalizmu, tačiau ir nėra perkrauta – dalis kūrinių išeina už jos ribų: Karanevskayos marškinėliai atsiranda kitoje lango pusėje, Pikelytės laiškas sklando interneto platybėse, o Mykolaičio bilietai – kieme, tarp lankytojų pirštų. O galiausiai Ugnės Marini Gelgotaitės „Žmogeliukai“ ir jų žaliomis aerozolinėmis kojomis liečiama konstrukcija iš OSB plokščių (nukelianti į siaurą Venecijos gatvę calle) visiškai transformuoja tokią mažą erdvę.

Svilinančios padangos

Trečioji platformos kuratorė Aistė Marija Stankevičiūtė pristatė vieno vakaro performansų programą „Svilimas“. Trijų menininkų (Joelio Aškinio, Juliaus Jančausko ir Karolio Deveikio-lele111) performansų programa tyrinėjo viešąsias erdves, jose užsimezgančius ar nugirstus dialogus ir dėl jų kylančias trintis, miesto pėdsakų laikinumą. Menininkei ir kuratorei Stankevičiūtei ši tema kilo stebint miestą ir jo gatves^[3].

Galėčiau kalbėti apie trijų meninink(i)ų performansus, specialiai sukurtus šiam renginiui, – jų visų turinys stiprus, jie pilni performatyvaus laikinumo ir kartu labai skirtingais balsais kalbasi tarpusavyje. Joelis Aškinis pasakojo vis nutrūkstančią, iš vidaus nepastebimai irančią istoriją, Juliaus Jančausko personažė kūrė santykius su žiūrovais ištartais žodžiais, pučiamais cigaretės dūmais ir aidinčiu batų kulniukų kaukšėjimu. O Karolis Deveikis (lele111) kolonėlės ritmu su violetiniu furgonu atvažiavo į renginio vietą ir vėliau iš jos išvažiavo. Visi šie performansai savaip žavingi ir įtraukiantys – nemačiau, kad kas vėsų rugsėjo vakarą iš renginio būtų išėjęs anksčiau.

Tačiau Stankevičiūtės renginys įdomus ne tik dėl jame dalyvauti pakviestų meninink(i)ų. Ji vienintelė iš platformos dalyvių pasirinko nutolti nuo labiausiai tikėtinos ir istoriškai nusistovėjusios kuratorystės formos – parodos. Aišku, tai sakydama neteigiu, kad kitų dalyvių pasirinkimas prie jos pasilikti būtų kuo nors kritikuotinas. Tačiau Stankevičiūtės renginys tarsi iliustruoja, jog kuratorystė turi įvairių formų, kurios visos gali skatinti eksperimentus, naujus atsakymus ir išeitis.

Kuratorė iškeliavo ir iš kultūros komplekso SODAS 2123, organizavusio platformos renginius, ribų. Dėl „Svilimo“ jo žiūrovai atkeliavo į dar nuošalesnę vietą – medžiais ir pievomis apsuptą buvusios sanatorijos automobilių stovėjimo aikštelę, išmargintą padangų atspaudų ornamentais. Vietos nepažįstamumas (bent jau aš čia prieš tai buvau tik kartą) ir, leidžiu sau sakyti, neįprastumas išryškino šio netikėto susitikimo laikinumą ir su žodžiu burner (renginio pavadinimo versija anglų kalba – „Burner“) susijusį beveik „nelegalumą“ (šiuo atveju – įprasto scenarijaus atžvilgiu), vienkartiškumą.

Teksto publikaciją finansuoja Pradedančiųjų kuratorių platforma.

SODAS 2123 veiklas finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Minimi menininkai: Caroline Ruz, Vincentas Zienka, Aistė Marija Stankevičiūtė, Aurelija Maknytė, Laura Stasiulytė, Visvaldas Morkevičius, Emilija Višinskaitė, Nida Shah, Harald Szeemann, Anya Karanevskaya, Lukas Mykolaitis, Gediminas G. Akstinas, Kamilė Pikelytė, Ieva Holografienė, Ugnė Marini Gelgotaitė, Joelis Aškinis, Julius Jančauskas, Karolis Deveikis