2019 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose farmacijos kompanija „Purdue Pharma“ ir šios įmonės savininkai – 8 garsios Sacklerių šeimos nariai – susilaukė didžiulio masto ieškinio dėl savo pačių godumo nulemtų sprendimų, kurie sukėlė tai, kas JAV žinoma kaip „opioidų epidemija“. Legalaus narkotiko – stipraus nuskausminamojo vaisto „OxyContin“ – gaminimo ir platinimo veiksmai sąlygojo kasdienes žmonių mirtis, ištisų bendruomenių ar net miestų degradaciją. 2020 metais kompanija dalinai pripažino savo kaltę – priešingai nei buvo teigiama valstybinėms kontrolės tarnyboms, nebuvo imtasi jokių priemonių, siekiant užkirsti kelią šio opioido patekimui į juodąją rinką, taip pat kontroliuojančiosioms institucijoms buvo teikiama klaidinga informacija, siekiant padidinti kompanijos gamybos kvotas. Pripažinta ir tai, kad mokėta medicininių įrašų sistemas tvarkančiai įmonei, norint efektyviau skleisti informaciją gydytojams ir skatinti juos išrašyti minėtus opiodus. Be to, paaiškėjo, jog įvairiomis formomis papirkinėti ir patys gydytojai, kad „OxyContin“ būtų masiškai išrašomas kaip nuskausminamasis vaistas, net jei tam nėra medicininio poreikio. Opioidų krizės rezultatas – šalia milžiniško pelno ir gerų rezultatų akcijų rinkose – šimtai tūkstančių lavonų ir išnaikintos bendruomenės.
Kompanijos „Purdue Pharma“ savininkai gautą pelną paskirstydavo ir per šeimos vardo fondus, iš kurių šie „nekvepiantys pinigai“ pasiekdavo meno bendruomenę. Istorijai tapus vieša, tokios įstaigos kaip „Tate Modern“, Solomono R. Guggenheimo ir „Metropolitan“ muziejai ar Luvras turėjo atsisakyti Sacklerių šeimos paramos arba pašalinti šios šeimos fondo ženklus. Šis įvykis ir analogiški procesai bei meno bendruomenės reakcija į juos siūlo apsvarstyti naują sąvoką ir jos keliamus klausimus, susijusius su rankomis, kurios „duoda“. Toji sąvoka – artwashing (liet. menoplova, kylanti iš žodžio whitewashing – liet. balinimas arba išteisinimas). Dar visai neseniai ją buvo galima rasti išskirtinai miestų gentrifikacijos kontekste, ypač žymint bandymus atlikti šį procesą dirbtinai – siekiant padidinti nekilnojamojo turto vertę ar pakelti vietos prestižą, išstumti „netinkamo“ saugiai kaimynystei socialinio sluoksnio atstovus. Tačiau menoplova neseniai įgavo ir naują konotaciją, ja pradėtas žymėti procesas, kurio metu ne visai etiškomis priemonėmis įgytą kapitalą bandoma normalizuoti jį „praplaunant“ menu. Tai gali būti įprasta filantropija, dovanos, meno kūrinių, menininkų ar meno renginių rėmimas, viešųjų kolekcijų kūrimas ir panašios veiklos, kurios savaime yra sveikintinos. Kai kalbama apie procesą, kurio metu kompanijos ar privatūs asmenys „nusiperka bilietą į kultūrą“ arba „reklaminę erdvę“ meno institucijose, vien filantropija neapsiribojama – dažnai tai yra ir strateginė, viešosios nuomonės formavimo priemonė, leidžianti į kolektyvinę atmintį įrašyti savą žinutę, apsunkinančią bandymus tokias kompanijas ar jų veiksmus kritikuoti.
Menoplovos pavydžių galima atrasti nemažai. Lietuvoje jais gali būti tarsi ne visai teisėtos statybos, vykstančios atitinkamo aukštingumo gyvenamuosiuose kvartaluose, kokioje nors senamiesčio apsaugos zonoje ar ne visai aptarus su bendruomene, kažkaip neaiškiai gavus statybos leidimus. Įgyvendinus planus, dažnai imamasi naujai bendruomenei malonių žingsnių: koridoriuose ar kiemuose įkurdinami garsių menininkų kūriniai, miestui dovanojami fontanai ar skulptūros ir panašiai. Tokios fundacijos, atliekamos ir su meno institucijų atstovų ar lauko žaidėjų pagalba, šias organizacijas paverčia meno dalimi, darančia įtaką meno vystymuisi, idėjoms ir vertybėms.
Pastaraisiais metais, pasaulyje pažiro nemažai pavyzdžių. Brazilijoje 2014 m. vykstant San Paulo bienalės boikotui buvo paviešintas atviras laiškas, pasirašytas 55 šios bienalės dalyvių, kuriame renginio organizatoriai buvo prašomi grąžinti visą iš Izraelio valstybės priimtą paramą, teigiant, jog „tuo metu, kai Gazos gyventojai grįžta į savo namų griuvėsius, sunaikintus Izraelio kariuomenės, mes manome, jog yra nepriimtina gauti Izraelio valstybės paramą kultūrai. Priimant šį finansavimą mūsų meninė kūryba yra pažeminama ir netiesiogiai naudojama Izraelio vykdomos agresijos bei tarptautinės ir žmogaus teisių pažeidimų išbalinimui.“ Šis atvejis – menoplovos pavyzdys (nors dėl jo intencionalumo ir būtų galima ginčytis), į paviršių iškeliantis net valstybinį finansavimą, kuris dažniausiai suvokiamas kaip neutralus. Nepaisant interpretacijų skirtumo, esama įvairių valstybių su įvairiais politiniais klimatais ir veiksmais ar ideologinėmis nuostatomis, o menininkai, kurie savo kūryboje neretai kritikuoja kokias nors nuostatas, pradeda suvokti, kad ir maitinančioji ranka gali turėti netinkamas nuostatas, todėl jie nebegali ramia sąžine imti ir tiesmukai naudotis parama iš savo kritikos objektų, nes paprasčiausiai taptų oportunistais.
Tačiau esama ir subtilių atvejų, kai maitinančiai rankai nekandama, nes paprasčiausiai į ją nežiūrima. Turbūt geriausia tai iliustruoja Kinijos atvejis. Skaitant mūsų menininkų biografijas ir stebint vis didėjantį susidomėjimą Kinijos rinka, kyla klausimas, ar menininkų gyvenimo aprašymų pildymas egzotiškai skambančiomis eilutėmis nėra panaudojamas tos pačios Kinijos veido menoplovai. Iš viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos, vežami spektakliai, muzika ar vizualiojo meno projektai turį padaryti įtaką Kinijos kultūrai, ją „vakarizuoti“ ar atliepti kultūrinių mainų poreikį. Bet galima kelti klausimą apie tokiu būdu plečiamą Kinijos įtaką ir jos finansuojamus kultūros projektus, kurie panaudojami būtent jos duodančiosios rankos piktiems gaurams paslėpti. Problema subtili, tačiau visiems žinoma, kad kultūra, kaip ir visa kita Kinijoje, yra politinės dienotvarkės dalis. Galima kalbėti apie ten vyraujančią griežtą cenzūrą, sąlygas, kai menininkas turi būti „sistemos viduje“, kai ši reikalauja atsisakyti bet kokios vadžios kritikos, taip pat jis turi būti apolitiškas ar bent jau neprieštarauti politiniams komunistų partijos tikslams. Pas mus sovietmety tokios sąlygos priversdavo įgauti ezopišką braižą, būti depolitizuotam arba pritarti sistemai, tačiau šiandien bet koks apolitiškumas, eksportuojamas į Kinijos kontekstą, gali reikšti ir pritarimą esamai padėčiai bei galios struktūrai, taigi ir jos vykdomai politikai. Kitaip tariant, net ir tarpinstitucinis akademinis bendradarbiavimas yra dalinai sąlygotas Kinijos komunistų partijos politikos, nes net paskiri individai tampa Kinijoje atsiradusios socialinių taškų ir stebėjimo sistemos įkaitais, orveliškos kontrolės subjektais. Vienas iš šios sistemos įrankių yra draudimas keliauti dėl komunistų partijos politikos neatitinkančių pažiūrų, todėl Kinijoje vis menksta reali galimybė egzistuoti tam, ką mes suprantame kaip nepriklausomą menininką. Šis raudonas mechanizmas kiekvieną savo subjektą paverčia agentu (ar bent jau ne priešininku).
Abipusį kultūrinį bendradarbiavimą galima suprasti ir kaip pasitelkus menoplovą bandomus maskuoti nusikaltimus prieš žmoniją, atliekamus partinės diktatūros – pavyzdžiui, šiuo metu vykdomą uigurų ir kitų etninių mažumų kultūrinį (o kai kurių teigimų ir tikrąjį) genocidą, kankinimus. Net ir tokios smulkmenos kaip, pavyzdžiui, Vilniaus universitete veikiančio Konfucijaus instituto veikla, dažnam kelia abejonių, nes šie visame pasaulyje veikiantys institutai yra žinomi kaip Kinijos kultūrinis-politinis įrankis, o Švedijoje tokie institutai net buvo uždaryti dėl saugumo sumetimų ir nuolatos Kinijoje vykstančių žmogaus teisių pažeidimų. Kultūrą režimai visuomet naudoja kaip politinio įrankį, o remiantis įvairių šalių analitinių institutų pateikiamomis išvadomis, pačios Kinijos partijos funkcionieriai, remiantis tokių šalių kaip Australija saugumo ataskaitomis, mokslą supranta kaip minkštosios galios resursą ir vertina kaip tiesiogiai susijusį su Kinijos Komunistų partijos kariniais ir saugumo organais, todėl iškylantis raudonųjų įsismelkimo į kultūros lauką klausimas, nebegali būti tik retorinis.
Esama ir kitokio pobūdžio menoplovos atvejų, ypač ryškių šiuo metu, kai stiprėja privataus kapitalo reikšmė, o meno laukas tampa bent jau dalinai nuo jo priklausomas. Pavyzdžiui, 2019 metais Britanijos muziejaus valdybos narė Ahdaf Soueif pareiškė, kad atsistatydina iš valdybos narės pareigų, o viena iš šio pasirinkimo priežasčių – nemenkos kompanijos „British Petroleum“ subsidijos muziejui, jos teigimu, nesuderinamos su viešąja muziejaus funkcija. Argumentu tapo tai, jog institucija negali edukuoti jaunosios kartos, neatsižvelgdama į tos pačios kartos sąmonėje ryškią egzistencinę klimato kaitos grėsmę. Atvirame laiške ji teigė, kad muziejai turi prisiimti aiškią etinę poziciją, tačiau šiuo aspektu ne visuomet yra aišku, kokia yra ta etinė pozicija. Vienareikšmiško atsakymo ir nėra, nes šiuolaikinis menas dažnai kritikuoja patį kapitalizmą kaip visuomenės ekonominę organizavimo formą ir ideologiją. Tai reikštų, kad kritiškieji menininkai turėtų atsisakyti nemažos dalies resursų ir galimybių. Panašu, jog klausimo esmė sietina su pačiu jo svarstymu, ir nors individualus menininkas apskritai nieko a priori neprivalo ir yra laisvas žmogus, šis klausimas turi būti svarstomas bent jau šalia procesų, nesiekiant (kol kas) jiems daryti tiesioginės įtakos, arba, Slavojaus Žižeko žodžiais tariant, iš pradžių „reikia suvokti, kokiame giliame šūde mes esame“.
Žinoma, tokie atvejai, kaip pradžioje minėta opioidų krizė, yra per daug akivaizdūs, todėl nereikalauja didelių apsvarstymų. Tačiau esama ir kur kas sudėtingesnių. Pavyzdžiui, atvejis, kurį narstant kyla įvairios mintys: tiriamosios žurnalistikos centro „Siena“ atliktame tyrime nurodoma, kad vieną iš Lietuvos meno fondų valdanti organizacija ir su ja susiję asmenys galimai aptarnavo Baltarusijos diktatoriaus aplinkai priskiriamus oligarchus, steigdami įmones ir jas teisiškai aptarnaudami, suteikdami jiems „auksines vizas“, – veiklos Europos Sąjungoje galimybes su Baltarusijos diktatūra susijusiems veikėjams, – kurdami į fiktyvias panašias įmones, kurios galimai naudojamos įtartiniems kapitalo judėjimams. Leidinio „15min“ atliktas tyrimas įvardino ir dar vieną keistą ryšį tarp šios organizacijos ir užjūrio kompanijų tinklo, pasakojamos istorijos vingiuose vis šmėžuoja įmonės ir asmenys, susiję su aptariamu fondu. Nors šios sąsajos nieko iš esmės neinkriminuoja ir tėra insinuacijos (kaip sakė Brazauskas, „aš ne prokuroras“ ir šiaip vsio zakonno), tačiau atsitraukus nuo įvairių tyrimuose nagrinėjamų ryšių kyla klausimas, ar Lietuvos meno lauke yra galimybė domėtis meną puoselėjančių fondų finansiniais šaltiniais ir ar meno laukui turi rūpėti, jei jame atsiranda įtaką darantys veikėjai, užsiimantys menoplova? Tad šis klausimas tam tikra prasme yra panašus į Olego Šurajevo užduotą Edmundui Jakilačiui – ar pastarojo darbas su televizijos kanalu LNK nekėlė jam moralinės dilemos, kai jo kuriamas turinys neša pelną abejotinos reputacijos įmonei, kitaip tariant, ar toje grynųjų dėžutėje, įteiktoje Eligijui Masiuliui yra vienas kitas euras, dalinai uždirbtas paties Jakilaičio?
Vis dėlto nesinori spėlioti ar plėtoti sąmokslo teorijas, dėliojant fragmentiškas laikraščių skiautes, sujungtas raudonais siūlais. Tačiau etikos klausimas įgauna vis didesnę reikšmę pasauliniame kontekste. Kalbama apie įvarius muziejus, savo kolekcijas sukaupusius padedant imperializmui, išplėšiant eksponatus iš gimtųjų kultūrinių kontekstų, ar skulptūras, pastatytas siekiant pagerbti vergvaldžius ar kitus šiandienės etikos neatitinkančius reiškinius. Svarstymai neapsiriboja vien tik istorinės atminties arealu, bet ir plečiasi į dabartį, kurioje neretai vyksta... įvairūs procesai, galintys suteikti tam tikras „darbines“ paraleles ir istorinės atminties permąstymui. Ar gyvenant šių dienų konkurencinėmis sąlygomis vis dar įmanoma atsakingai rinktis, ypač Lietuvoje, kur mecenatystės tradicija tik žengia pirmuosius žingsnius? Iškelti klausimai kol kas liks retoriniais: jei menininką pasiektų pasiūlymas iš „Goldman Sachs“ sukurti skulptūros projektą (kuris pasitarnaus menoplovai), ar jis turėtų atsižvelgti į tai, kad įstaiga iš dalies yra kalta dėl finansų krizės, o radikalesnių žmonių teigimu, ir dėl visuomenės santarvės griovimo? Jei įmonė, gaminanti konservus ir finansuojanti kokio ūsuoto oligarcho politinę veiklą, užsakytų sukurti plakatą? O jei lyg ir teisėtai perimtus ūkius valdantis koncernas panorėtų koncerto savo parodomosiose žemėse, siekdamas jo savininko politinių tikslų? Jei užsakovas būtų finansiškai susijęs ar prekiautų su diktatūriniais režimais? Siūtų sportbačius manufaktūrose, kuriose įdarbinti vaikai?
Kultūrinė pažanga lėmė tai, kad šie klausimai tapo nebe tokie akivaizdūs, subtilūs, o kartais net „per platūs“, kad juos galėtume svarstyti kiekviename žingsnyje, tačiau etinės dilemos išlieka. Nors klausimai yra sudėtingi, tai nereiškia, kad jie neturi būti svarstomi.
