Santūrusis japonų menas

Šiuo metu Japonijoje, tiksliau, Tokijuje – daugiausia gyventojų turinčiame pasaulio mieste – koronaviruso situacija gana neblogai suvaldyta, kasdienis naujų atvejų skaičius čia mažesnis nei Lietuvoje. Vyriausybė prašo gyventojų ir verslų imtis visų atsargumo priemonių, o muziejai ir galerijos šį prašymą interpretuoja labai įvairiai. Nedidelė dalis muziejų per pandemiją užsidarė arba nusprendė atlikti patalpų remontą. Kai kurie uždarė nuolatines ekspozicijas. Treti sutrumpino parodų veikimo laiką arba ėmėsi bilietus pardavinėti tik internetu, iš anksto rezervuojantis konkretų laiką. Na, o likusieji matuoja lankytojų temperatūrą arba bent jau prašo dezinfekuoti rankas. Praretėjęs miesto muziejų ir galerijų žemėlapis apsunkina parodų žiūrėjimo galimybes. Į kitą miesto pakraštį vykti dėl vienos nedidelės parodos darosi neverta. Eiti į brangų muziejų, jei jo nuolatinė ekspozicija uždaryta, – taip pat. Tad galiausiai net ir tokios netolygios, nevienodai griežtos priemonės prisideda prie tikslo sumažinti nebūtiną gyventojų judumą. Kita vertus, visas galerijas, kuriose teko lankytis, priskirčiau bene saugiausioms viešoms Tokijo vietoms. Niekur kitur nėra taip erdvu ir tuščia. Apsilankius daugiau nei dešimtyje galerijų, lankytojų teko sutikti tik vienoje.

Pandemijos įkarštyje atsikrausčius į Tokiją, muziejų ir galerijų lankymas man tapo smagiausiu būdu susipažinti su miestu ir atrasti ne turistinių, o tiesiog kasdieniškai jaukių miesto vietų. Taip pat ir pasijusti slaptos vietinės sektos nare – leistis į keistų pastatų rūsius, kilti gyvenamųjų namų liftais, kad atvėrusi dar vienas duris pagaliau rasčiau nedidele iškaba paženklintą galeriją. Šiame mieste būtų galima nieko daugiau neveikti, tik sukti ratus po parodas. Kol pavyktų visas apžiūrėti, pradžioje aplankytos jau pasikeistų ir galėčiau pradėti iš naujo. Ne pirmą kartą važiuodama į Ropongio rajoną vienoje iš centrinių miesto dalių jutau, kaip malonu, kai nebereikia nuolat žvilgčioti į žemėlapį, kojos pačios neša, o akys gali laisvai ganytis po judrias gatves. Ropongyje, kuriame įsikūrę prestižiniai tarptautinių įmonių biurai, galerijos labai patogiai susispietusios nedideliu atstumu viena nuo kitos, tad vienu atvažiavimu galima pamatyti gana daug. Žinoma, jei pasiseks, nes net ir viename pastate veikiančios trys galerijos, lyg tyčia, niekuomet neveikia visos kartu – vienoje būtinai bus keičiama ekspozicija.

Stebėdama mažai pažįstamo japonų šiuolaikinio meno parodas nesąmoningai ieškau atpažįstamų ženklų, ir galvoje savaime ima rastis panašumai su lietuvių menu. Iš pirmo žvilgsnio tai gal keistoka europocentriška mintis, bet, kita vertus, daugelio šalių XXI a. meno kalba gana universali ir supanašėjusi. Tad atleiskite už nuolatinius palyginimus su Lietuva – tokiu būdu sustatau japonų meną į man atpažįstamas lentynėles, kurios, tikiuosi, pravers ir skaitytojams.

Pasakojimą apie šiuo metu Tokijuje vykstančias parodas pradėsiu nuo aplankytų fotografijos ekspozicijų, brėžiančių paties miesto kontūrus. Dviejose iš jų atsiskleidžia mūsų naujos kasdienybės kontrastas su ankstesniu, įprastu gyvenimu. Nihonbašio rajone esančioje galerijoje „Roonee 24/7“ veikė japonų fotografo Seikô Nagaokos paroda „Fragmentai“. Jo darbai tarsi antrina nuobodulio estetikos kartos autoriams: fiksuojama bereikšmė ir nebyli namų aplinka, pastatų architektūros detalės. Vienoje nuotraukoje pasirodo žmogaus siluetas, bet tik tam, kad dar labiau sustiprintų prislėgtą nuotaiką – jo galva nusvirusi, kūnas sulinkęs iš nuovargio. Tamsoje šviesos ženklų nedaug – tik viename kadre pasirodantis neoninis užrašas laundry ant skalbyklos pastato ir nedidelis šviesos šaltinio atspindys kitoje nuotraukoje. Kadrus autorius fiksavo 2020-ųjų pavasarį–rudenį, pandemijos akivaizdoje užsidariusiose erdvėse. Nors Japonija atrodo pandemijos neįveikta, turizmo sektorius čia, kaip ir visame pasaulyje, stipriai nukentėjo. Nagaokos fotografijos perteikia juodą kai kuriuos Tokijo gyventojus užplūdusią neviltį. Kitokį Tokiją atrandu japonų fotografo Mitsugu Ohnishi parodoje „Tokyo Heat Map 1997–2004“, veikusioje Ropongyje, galerijoje „Zen Foto“. Šie kadrai perkelia maždaug dvidešimtmetį atgal, ne tokie dramatiški, jiems artimesnė dokumentinė prieiga. Nuotraukose verda įprastas gyvenimas – prekyba, gyvos žaidimų aikštelės, skubantys praeiviai, šventiški karnavalai. Žmonės nekreipia dėmesio į fotografą – pavargę paaugliai toliau snaudžia, kimono pasipuošusios merginos rymo nusisukusios į upę. Vis pagaunu save galvojant, kaip keista, kad nuotraukose žmonės be kaukių.

Atitraukti mintis nuo pandemijos padėjo italų fotografės Luisos Lambri erdviai išeksponuota, minimalistiškai švari paroda „On view“ galerijoje „Koyanagi“ Ginzos rajone. Jos fotografijose supriešinama gamta ir architektūra, fiksuojami skirtingi jų santykiai. Keliuose nespalvotuose kadruose interjero motyvai primena gamtos vaizdus – marmurinės grindys atrodo lyg ramios jūros peizažas. Kitame kadre žmogaus kūrinys atribojamas nuo gamtos: vaizde karaliauja nuobodi balta siena, ir tik nuotraukos kraštelis atitenka lango – atviros erdvės – fragmentui. Paskutinėse parodos nuotraukose architektūra ir gamta susilieja – fiksuojami pastatai apželdintomis sienomis. Šie kadrai lyg laiminga istorijos pabaiga – gal kada nors žmonijai pavyks gyventi harmonijoje su gamta?

Vieną mano aplankytą galeriją nuo planuojamos aplankyti kitos skyrė tik pora kilometrų, todėl nutariau pasivaikščioti. Tokijuje keliauti metro vienareikšmiškai patogiausia, tačiau tokiu būdu paskiri miesto fragmentai galvoje taip ir nesusijungia – nusileidi į požemius, vėl išnyri iš jų, o visa kita lieka tik tuščia dėmė lėtai galvoje gimstančiame žemėlapyje. O štai navigacijai pasiūlius trumpiausią kelią per vienas seniausių ir didžiausių Tokijo kapinių, netyčia atradau ramybės oazę dūzgiančiame mieste. Aojamos kapines kerta keletas gatvių, apsodintų tuojau pražysiančiomis sakuromis. Tačiau intensyvus eismas jų nedrumsčia, tik sykį ar du pravažiuoja vienišas taksi automobilis. Aplink esantys paminklai apsamanoję, vienur kitur matosi Budos skulptūros ir kiti akmeniniai siluetai, kurių neatpažįstu. Kyšteliu ranką į lietpalčio kišenę ir užčiuopiu kažin kokį trupinį. Jau norėjau mesti į šoną, bet susiturėjau, pažvelgiau atidžiau. Pasirodo, nuo praėjusių metų ankstyvo rudens kelionės prie Baltijos jūros kišenėje užsiliko mažytis gintaro gabalėlis. Simboliškas lietuviškas Kovo 11-osios išvakarių, kai lankiausi galerijose, ženklas. 

Žvalgydamasi po parodas pastebiu dar vieną „lietuvišką“ dalyką – kūrinių kainas. Jas pamačius akys ant kaktos neišsprogsta, daugelį darbų būtų galima nusipirkti paklojus vieną ar kelis vidutinius lietuviškus atlyginimus. Prie daugumos darbų padėti taškeliai rodo, kad laisvų kūrinių vis mažėja. Nenuostabu, nes daugelis galerijų, rodos, renkasi eksponuoti kad ir gana įdomius, bet „saugius“ autorius – nieko pernelyg šokiruojančio ar sunkiai parduodamo. Tokioms saugioms, santūrioms ekspozicijoms priskirčiau visas aplankytas tapybos parodas.

Tapyba eksponuota Tomyo Koyamos galerijoje, joje veikė jaunosios kartos Tokijuje gimusio menininko Satoru Kuratos paroda „Ba/u/cker La/u/cker“. Pralinksmino lankytojus pasitinkantis pirmasis kūrinys – personifikuotas kiaušinis, kuris man priminė artėjančias Velykas. Kuratos paveikslų personažai tarsi atkeliavę iš paralelinės visatos. Nors keistų pavidalų, jie taip pat papuola į kasdienes žmogiškas situacijas: sėdi prie automobilio vairo, paplūdimyje ant smėlio braižo ornamentus. Dalyje kūrinių veikėjus supa abstrakti aplinka – tušti peizažai ar kambariai bespalvėmis sienomis. Žvelgiant į juos išryškėja vienas europietiškos šiuolaikinės tapybos ir japoniškos tapybos skirtumas. Japonų kūryboje itin ryški popkultūros, anime ir manga, įtaka. Japoniškoje tapyboje netrūksta didžiaakių žmogiškų ir fantastinių personažų, kuriuos menininkai kuria kaip žiūrovui už drobės ribų liekančios didesnės istorijos dalį.

Atsvara minėtai tendencijai galima laikyti abstrakčią, modernistines formas gaivinančią tapybą. Galerijoje „MoMo Projects“ vyko jaunosios kartos japonų menininko Tomoki Furuhatos paroda „Automatic Works“. Joje eksponuota erdvinė neoopartinė tapyba akrilu, atlikta autoriaus pagaminta spausdinimo mašina. Kaip ir visų bent šiek tiek į erdvę išeinančių kūrinių atveju, nuotraukose žiūrint tokius darbus suprasti sunku. Žvelgiant tiesiai iš priekio jie atrodo tik skirtingai sulanguotos drobės, tačiau žengus žingsnį į šalį išryškėja jų faktūriškumas ir po pirmu sluoksniu pasislėpusios spalvos. Atsigręžimą į modernistines formas, atsiribojimą nuo socialinių aktualijų pastaruoju metu pastebėjau ir lietuvių jaunosios kartos menininkų (Beatričės Mockevičiūtės, Dominyko Sidorovo, Adelės Pukelytės ir kitų) darbuose. Šio reiškinio geografija, atrodo, plati. Galerijoje „Koki Arts“ veikė savamokslio tapytojo amerikiečio Peterio Shearo paroda „Tuščias laivas“, čia mažo formato drobėse ekspresyviu potėpiu, bet minimalistine nuotaika sukurtos abstrakcijos. Solidžioje galerijoje „Perrotin“, Tokijuje savo padalinį atidariusioje 2017-aisiais, o prieš tai jau veikusioje Niujorke, Paryžiuje, Šanchajuje, Honkonge ir Seule, buvo galima apžiūrėti vokiečių tapytojo Thilo Heinzmanno parodą „My Time Your Time Our Time Time“, įkvėptą abstrakčiojo ekspresionizmo.

Galerijoje „Taka Ishii“ veikė dar viena santūri paroda nepretenzingu pavadinimu „Keramikos“. Joje jėgas sujungė amerikiečių tapytojas ir keramikas Mattew Lutz-Kinoy ir japonų keramikė Natsuko Uchino. Lutz-Kinoy’aus darbai įkvėpti rytietiškos tapybos – pasirinktas pailgas formatas, tradicinei japonų tapybai būdingų gyvūnų motyvai, kai kurie fragmentai primena tapybą tušu. Bendrai abiejų menininkų sukurta keramika primena liaudies amatų dirbinius, negrabus jų marginimas gana vykusiai kontrastuoja su grakščia tapyba. Keramikoje suplakami iš Bizantijos, Korėjos ir arabų šalių perimti motyvai. Tikslią kiekvieno objekto inspiracijos kilmę sunku įvardyti, menininkai ieško bendro vardiklio tarp įvairių pasaulio kultūrų.

Netikėtai konceptualiausia ir drąsiausia iš aplankytų parodų pasirodo Akio Niisato keramikos paroda „Pusiausvyra ir šukės“ galerijoje „Yutaka Kikutake“. Jos autorius – vidurinės kartos japonų konceptualios keramikos kūrėjas, studijavęs filosofiją, ją metęs ir gyvenimą paskyręs keramikai. Niisato permąsto porceliano galimybes šiuolaikinėje keramikoje, brangaus ir pigaus santykį, patvarių ir taršių medžiagų naudojimą. Iš pirmo žvilgsnio jo porceliano darbai atrodo lyg iš statybinių atliekų surinkti plastiko gabalai. Tokį įspūdį stiprina keramikos kūrinius papildančios lauko aplinkoje užfiksuotos fotografijos. Abejonę pasėja vazas ir pialas primenantys darbai – gal visgi autorius naudoja ne plastiką? Aukšta porceliano apdirbimo meistrystė sukuria panašumo į plastiką efektą, kurį dar labiau sustiprina dirbinių lengvumas – dalis jų laisvai sūpuojasi nuleisti nuo lubų. Paroda kalba apie keramikos funkcionavimą šiuolaikinėje buityje. Kiek autorinė keramika turi prasmės, kai tiek daug pigių masinės gamybos, tačiau vizualiai estetiškai patrauklių gaminių?

Vaikštinėdama po Tokijuje vykstančias parodas šimtą kartų spėjau pagalvoti, kad Lietuvos vizualiųjų menų lygis niekuo nenusileidžia pasauliui. Omenyje turiu ne vien pavienius autorius ar Venecijos bienalės laimėjimus, bet bendrą šiuolaikinio lietuviško meno lygį. Mums trūksta tik pasaulinių ryšių, daugiau į tarptautinę rinką orientuotų galerijų ir tarptautinę karjerą sąmoningai nusiteikusių daryti menininkų. Bet ,tikiu, ilgainiui tai ateis.

P.S. Šį savaitgalį Tokijuje, nepaisant pandemijos, vyks didžiausia Japonijos meno mugė. Gal vieną dieną japonų galerijos vietoj vokiečių tapybos ar italų fotografijos ten pristatys, pavyzdžiui, šiuolaikinę lietuvišką skulptūrą?