Šventumo pėdsakai meno rinkoje

Kaip Vincento van Gogho legenda užvaldė protus ir vaizduotę, kodėl už jo kūrinius mokami šimtai milijonų eurų, kodėl būtent jis yra tikrojo menininko simbolis ir kaip ši legenda susijusi su meno rinka?

Atsakymams pasitelksiu šio tapytojo šlovės antropologijos tyrinėtojos Nathalie Heinich įžvalgas. Jos mintys svarbios ne tik van Gogho atveju, bet gali būti pritaikytos ir meno rinkos dinamikos tyrimams, o kūrėjo aukos temai pravers antropologo Marcelio Mausso dovanojimo teorija.

Pradėkime nuo painių pripažinimo modelių. Legenda apie pavėluotą Vincento van Gogho talento įvertinimą susijusi tik su masine auditorija. Meno žinovai jį pastebėjo labai anksti. 1889 m. jaunas kritikas Gabrielis Albert’as Aurier (pravarde Luc le Flaneur) „Les Mercure de France“ publikuoja straipsnį, kuriame pirmą kartą keliais ryškiais štrichais išskiria Provanse kuriančio Vincento van Gogho kūrybą. Kitas šio kritiko tekstas jau nukreiptas prieš menininko nepastebėjusius neišmanėlius kolegas kritikus, bukus prekeivius ir parodų žiuri. Rašydamas apie van Goghą jaunasis autorius puikuojasi revoliucinga pozicija ir skambiomis frazėmis kuria ne tiek menininko, kiek savo biografiją. Gindamas autsaiderį tapytoją ambicingas romantikas savinasi visuomenės kritiko vaidmenį. Todėl tai labiau revoliucinis manifestas nei kritikos tekstas. Jame buržuazinei daugumai priešpriešinama marginalizuota ir engiama mažuma, kurią simbolizuoja neįvertintas atsiskyrėlis tapytojas ir varguomenė. Todėl tokia kritiko nuostata reiškia daugiau nei estetinio skonio reikalai. Tai pasaulėžiūrinių, politinių, etinių vertybių pozicija, kurioje skurdas ir atskirtis išryškėja kaip savito orumo ženklas. Opoziciškumas tampa didybės išraiška, o marginalumas – tobulumo principu. Taip ambicingas kritikas užkrauna van Goghui atsakomybę už visos žmonijos likimą.

Menininkui priskiriamas mesianizmas tiesiogiai susiejamas su liaudies lūkesčiais. Šis bruožas vėliau taps esminiu van Gogho biografijos leitmotyvu: „Jis ilgai puoselėjo mintį apie tapybą, kuri būtų paprasta, suprantama, beveik vaikiška, žavinti meno subtilybių neišmanančius, naivius ir vargingus protus.“ Beje, pačiam menininkui toks kritiko noras užversti šlovingą pareigą už žmonijos ateitį nelabai patiko. Perskaitęs tekstą, jis paprašė autoriaus daugiau apie jį neberašyti. Tapytojas laiku pajuto melagingos šlovės prieskonį. 1894 m. Adolfas Rette kelioniniuose užrašuose pirmą kartą van Gogho vardą susieja ne su paroda, bet su Provansu. Taip gimsta menininko ir egzotiškos vietos ryšio legenda. Vėliau ji bus nuolat plėtojama. Šiandien bet kokiam Pietų Prancūzijos turistui Provansas ir van Goghas – sinonimai.

Po truputį kritikų eskaluojamas van Gogho revoliucingumas, aiškiaregiškumas, subjektyvumas, originalumas, beprotybė, paslaptis, marginalumas nebeleidžia šio menininko įterpti į normatyvinės meno istorijos pasakojimą. Vis labiau krypstama nuo kūrinių link nepalyginamų, unikalių menininko asmenybės savybių. Tai nebe kritika, o masinį skaitytoją užgriūvantis intriguojančių, mistiškų, paslaptingų pasakojimų antplūdis. 1901 m. pirmos pomirtinės van Gogho parodos proga Octave’as Mirbeau patetiškai vardina „tragiškos ir skausmingos mirties“, „aistringos sielos“, „polinkio į beprotybę“, „tikėjimo poreikio“, „pasąmoninės jėgos“, „instinktyvios būtinybės“, „grožio apaštalo“, „perteklinio temperamento“, „bjaurėjimosi intelektualumu“, „išskirtinumo“, „didžio menininko“ epitetus. 1905 m. Vincentas van Goghas paskelbiamas prakeiktuoju menininku ir anarchistu. Po trisdešimties metų nuo savo tragiškos žūties jis jau užima svarbiausią vietą pasaulinėje meno rinkoje. Jį vertina kolekcionieriai, menininkai ir plačioji publika.

Iki mirties van Goghas pardavė tik vieną savo kūrinį „Raudoni vynuogynai Arlyje“ draugo seseriai už 400 frankų. O 1913 m. „prakeikto menininko“ natiurmortas jau kainuoja 35 200 frankų. Kodėl didžiausias susidomėjimas išaugo po jo mirties? Situacija tam buvo dėkinga. Mirė karjeros pradžioje, kūrė nepilną dešimtmetį, nusižudė tik pradėjęs rodytis parodose. Žinoma, savo laiškuose broliui nuolat guodėsi dėl pripažinimo stokos.

Iki 1940 m. buvo išspausdinta net 671 publikacija apie van Gogho kūrybą ir gyvenimą. Toks neįtikėtinas jų skaičius siejamas su menininko biografijos išpopuliarėjimu. Biografinių tekstų bumas sukūrė idealizuotą hagiografinį menininko-šventojo gyvenimo paveikslą. Nesustabdoma straipsnių gausa reiškė nebe informacijos ar kūrybos tyrimų sklaidą, o religinius šlovinimo ir garbinimo ritualus. Visi nauji leidiniai buvo susiję su pasikartojančiais piligrimystės, minėjimų, parodų šlovinimais.

Jau 1916 m. Théodore’o Duret knygoje apie Vincentą van Goghą išryškėja pagrindiniai šventojo gyvenimo motyvai. Tai pašaukimas, genialumas, vienatvė, marginalumas, nepraktiškumas, unikali išvaizda, skurdi „liaudiška“ apranga, alkis, nesavanaudiškumas, dvasinis kilnumas, stojiška kankinystė: „Jis pasirengęs ištverti skurdą ir vienatvę, jeigu šito reikalauja kilnūs idealai, tai žmogus, kuriam materialios gėrybės ir karjera neegzistuoja.“ Taip paruošiamas hagiografinės legendos elementų rinkinys, kuris vėliau pravers filmų, ekspozicijų, muziejų, suvenyrinių albumų kūrėjams.

Kita svarbi van Gogho legendos suklestėjimo priežastis – jo apaštališko pašaukimo akcentavimas, menininko gyvenimo krikščionizavimas. Atsivertimo, pamokslavimo motyvai palaipsniui persikels ir į jo kūrybos interpretavimą: „Vincentas tapydamas meldžiasi ir pamokslauja. Tai menininkas pastorius. Pasiaukojęs misionierius ir kankinys.“ Apaštališką pašaukimą laiškuose deklaruoja ir pats Vincentas, kalbėdamas apie dievybės paieškas, begalybės pojūtį ar kūrybinį pasiaukojimą. Van Gogho biografijose vis labiau įsigali patetiško dvasingumo, krikščioniško šventumo motyvai. 1956 m. filme „Gyvenimo troškimas“ tapytojas jau visiškai deseksualizuotas, išvaduotas iš prostitučių draugijos ir spinduliuoja meno pasaulio kaltes išperkančio Kristaus aura. Šventasis ir alkoholikas, beprotis ir atstumtasis, pranašas ir savižudis išstumia menininką. Nervingas jo drobių potėpis simbolizuoja beprotybę, gyvenimas ir menas susilieja jo autoportretuose, kūryba tampa didžiuoju jo gyvenimo pasakojimu.

Kitas heroizavimo etapas susijęs su jau esamų akcentų kaitaliojimu. Vieni ieškojo kankinystės priežasties menininko didybėje, o kiti aiškino, kad jo didybė kyla iš menininko bėdų. Su van Gogho beprotybe susijęs didžiulis susidomėjimas psichiatrinėmis kūrybos problemomis. Beprotybė heroizuojama ir estetizuojama. Jis tampa šio judėjimo simboliu. Aukos sindromas taip pat ne mažiau jaudina masių vaizduotę. Juk menininkas nuolat badavo, pirko dažus vietoj duonos, suvokęs, kad nebegalės kurti, paaukojo savo ausį. Tragiška Vincento istorija vis labiau plačioje visuomenėje ataidi kaltės jausmu. Laiku nesuprastas menininko pasiaukojimas dabar reikalauja išpirkos ir atgailos. Kuo labiau įsijaučiama į menininko gyvenimo tragizmą, tuo pastovesnis ir vis labiau plintantis kaltės jausmas užvaldo mases. Pirmą kartą meno istorijoje taip ryškiai suvokiamas kaltės jausmas menininko atžvilgiu. Tai nebe meno, bet antropologijos ir religijos sritis.

Menininko kančių išpirkos dydžiai neįtikėtini – dešimtys kino filmų, spektakliai, operos, baleto pastatymai, muziejai, knygų ir albumų srautas, vaizdų antplūdis, piligriminės masių kelionės į Arlį ir Amsterdamą, atgailos žygiai Provanso takais ir, žinoma, šimtai milijonų už van Gogho drobes – šventojo gyvenimo relikvijas. Pavėluotas menininko pripažinimas, uždelstas kūrybos suvokimas verčia šokinėti kainas iki nesuvokiamų aukštumų. Nuolat auganti van Gogho kūrinių kaina yra jo patirtos neteisybės konvertavimas į pinigų sumas. Tai tik dar labiau komplikuoja visuomenės skolą šiam kankiniui. Kiekvieną kartą už milijonines sumas pardavus ar nupirkus jo kūrinius, kolektyvinis neteisybės jausmas persikelia į rinkos santykius. Genijaus patirta neteisybė išperkama vis didėjančiomis sumomis, o augančios kainos vėl didina neteisybės pojūtį ir kaltės jausmą dėl piktnaudžiavimo genijaus pasiaukojimu. Ratas sukasi. Norint išpirkti kaltę, reikia mokėti vis daugiau. Tai šiuolaikinis indulgencijų analogas. Jomis išperkamas kolektyvinis aklumas ir neišmanymas, bukas negebėjimas įžvelgti talento ženklų. Tačiau auka jau mirusi, todėl neteisybė išlieka ir nebeįmanoma galutinai sugrąžinti skolos.

Pertrūkis tarp kūrinio sukūrimo datos ir pripažinimo labai svarbus meno rinkai. Išpirkimo reiškinys taikomas ir šiandien. Nebūtinai tai turi būti menininkai kankiniai. Užtenka nedidelių laiko pertrūkių ir pripažinimo vėlavimų, kad augtų emocinė pirkėjų įtampa ir piniginiai atnašavimai. Pomirtinę van Gogho šlovę toliau augina triukšmingai skelbiami pirkimo rekordai, o šiuos maitina menininko šlovė – tikroji kainų kilimo priežastis ir pasekmė. Kuo van Goghas žinomesnis, tuo jis brangesnis. Ši tautologija netinka įprastai ekonominei logikai, tačiau unikalių relikvijų rinkoje ji pateisinama, nes čia veikia kiti motyvai.

Van Gogho gyvenimo, kūrybos, ligos, savižudybės vietos labai greitai tampa kultinių apeigų centrais, kuriuos steigia valstybinės institucijos ir pavieniai entuziastai. Vyksta vietos šlovinimo institucionalizavimas, siekiama išsaugoti nepaliestų, autentiškų Vincento van Gogho vietų regimybę. Šlovinimo ritualai susilieja su vietos autentiškumo retorika. Relikvijomis tampa ne tik menininko daiktai, bet ir jo lankytos vietos, pastatai, miesteliai, jo paveiksluose nutapyti ir iki šiol išlikę peizažai. Naujai atstatomi paveiksluose pavaizduoti interjerai, atkuriama garsioji laiptinė. Nebūtinai tiksliai, nes martirologiniuose pasakojimuose svarbi ne tiesa, o ryškiausi kankinio keliavimo akcentai, jo neišmatuojamos kančios pėdsakai. Religinis van Gogho asmenybės kultas išryškėja piligriminių kelionių maršrutuose. Menininko gerbėjai keliauja aplankyti jo kapo, jo mirties vietos, jo viešbučio aplinkos, Arlio gatvių. Kuo daugiau lankytojų, kuo tirštesni jų srautai, tuo gilesnės kolektyvinės susitapatinimo emocijos ir van Gogho nemirtingumo galimybė. Kaip sakė vienas lankytojas – stovėti šalia van Gogho kapo reiškia jausti savo krūtinėje jo asmenybės ugnį.

Meno žinovo veiklos aukštumos susijusios su individualiu meno kūrinio savybių išgyvenimu, kolekcionierius mėgaujasi kūriniu privačioje erdvėje, o masinio turizmo individas ekstazę patiria tik kolektyviniame menininko kapo, jo kūrinių ar muziejaus šlovinimo rituale. Kritinis vertinimas ar žodžiai jam nereikalingi. Užtenka kūniško budėjimo. Todėl Vincento van Gogho muziejuje Amsterdame mes matome ne paveikslų vartotojus, o nuolankias lėtai slenkančių garbintojų procesijas.

Van Gogho auka sukūrė masinio aukojimo reiškinį. Todėl jo efektą, kaip ir bet kokį kitą garbinimo fenomeną, reikėtų suprasti kaip dovanojimo ir skolos ciklą. Iš skolos ir kaltės jausmo kilęs garbintojų pasiaukojimas atkuria pusiausvyrą tarp genijaus ir visuomenės. Kadangi van Gogho palikimas jau priklauso visam pasauliui, niekas nebegali išsisukti nuo kaltės jausmo.

Šio tapytojo kūryba tapo paslaptimi, gyvenimas – legendomis, kūrinių pardavimas – skandalais, jo buvimo vietos ir daiktai – relikvijomis, o relikvijos – šventumo įrodymu. Tai ne tik meninės vertės konstravimas, bet ir hagiografinė herojaus, nukrypimo ir unikalumo, ekonominė aukos monetizavimo istorija. Šis kompleksiškumas yra van Gogho atvejis.

Todėl van Goghas įkūnija ne tik naują meninį judėjimą, bet ir menininko modelį. Nebeįmanoma po šios kitaip užrašytos biografijos taikyti tradicinių meno istorijos modelių. Van Gogho legenda tapo etiologiniu prakeikto menininko mitu, kai menininko pažeminimas ir kančia tampa jo artėjančios šlovės garantu ir visuomenės bukumo įrodymu. Taip šis mitas tampa vertybiniu modeliu kuriant alkoholio, skurdo, beprotybės, bohemiškų įpročių pražudytų menininkų legendas. Aukos figūra įsteigia ryškiai matomą skirtį tarp sakralizuoto meno pasaulio ir profaniškos visuomenės. Menas tampa sakralia erdve, į kurią savo religinius lūkesčius projektuoja nuolat vėluojanti ir kaltės jausmo persmelkta šiuolaikinio meno vartotojų visuomenė. Jeigu būtų išlikusi nupjauta van Gogho ausis, ji dabar būtų pati svarbiausia sakralinė relikvija ir meno piligrimystės tikslas.

Naudota literatūra:

1. Nathalie Heinich, The Glory of Van Gogh: An Anthropology of Admiration, translated by Paul Leduc Browne, Princeton: Princeton University Press, 1996.

2. Мосс М., Социальные функции священного: Избр. произведения, пер. с франц. под общ. ред. И.В. Утехина, СПб.: Евразия, 2000.