Lietuvos fankas

Įtaigus, juokaujantis, kartais ironiškas Audriaus Janušonio menas yra kiek kitoks, nei įprasta tikėtis iš keramikos srities kūrėjų. Audrius meistriškai valdo paradoksą. Derina molines skulptūras, rastus daiktus, graviruotas keramikos plokštes ir pateikia visa tai vientisoje instaliacijoje. Parodoje „Signalai ir giesmės“ rodomus pastaruosius trejus metus kurtus darbus asocijuoju su California Funk – keramikos judėjimu, kilusiu 7-ojo dešimtmečio JAV, kai keramikai kūrė nuotaikingus naratyvinius darbus, nevengdami kartais ir grubaus humoro. Šiam stiliui priskiriami Robertas Arnesonas, Williamas T. Wiley, Roy’us De Forestas.

Įprastai Lietuvoje didingus molio darbus, dešimčių kvadratinių metrų dydžio židinius ir pano kūrė vyresniosios kartos menininkės – Aldona Keturakienė, Aldona Šaltenienė ar Nora Blaževičiūtė. Vidurinės kartos autorių Remigijaus Sederevičiaus, Sauliaus Dirsės, Rūtos Pakarklytės ar Rūtos Šipalytės kūryba yra labiau techniška nei vitališka. Kartais atrodo, kad šios kartos menininkai stengėsi kurti vieną ar kelis darbus ir jų nejungti. Janušonis, atėjęs į meno lauką nepriklausomybės pradžioje, atrado kitokį santykį su medžiaga, erdve ir kolegų darbais. Bendraamžiai ar vyresnės kartos keramikai rinkdavosi iš kelių variantų – pano architektūroje ar parodinis darbas bendrai parodai, o Janušonis kūrė instaliacijas, turinčias aiškų pasakojimą, savitą parodos siužetą. Kiekvienas jo prisistatymas – vis didėjančios apimties istorija, vedžiojanti žiūrovo žvilgsnį po erdvę.

Pasakojimas, kurį matome šioje parodoje, jungiasi asmeniškai ir plastiškai. XX a. 10-ąjį dešimtmetį, kai Janušonis pradėjo dalyvauti Lietuvos parodiniame gyvenime, pasaulio kino teatruose pasirodė Quentino Tarantino filmas „Pasiutę šunys“. Galima sakyti, kad keramikas ir režisierius naudojo vienodą montažo techniką, karpydami, sudurdami siužetus. Kine nenuoseklus pasakojimas valdomas jį pateikiant žiūrovui neišvengiamai linijine seka, o Audriaus instaliacijos žiūrovas turi daugybę pasirinkimų. Pavyzdžiui, atėjus į atidarymą, galima ieškoti autoriaus / vyno ir bandyti susikurti savitą judėjimo trajektoriją, kurią neišvengiamai paveiks pokalbiai ir sustojimai. O atėjus paprastą dieną galima atsekti kitas parodos jungtis, prieš akis kylančius siužetus. Įėjus į parodą reiktų judėti tiesiai pirmyn, pasiekus galinę sieną suktis, grįžti atgal, atrasti berniukus, tempiančius balionus, šuoliuojantį Josepho Beuyso kiškį, siena besiritinančius mėnulius. Taip pat galima sukti kairėn, judėti nuo darbo iki darbo, strykčiojančiu žvilgsniu atrandant parodos ašis. Visa tai jungiasi žiūrovo galvoje kitokia, nelinijine, laisvai pasirenkama seka, sukuriančia asmeniškus ir netikėtus potyrius.

Nepasakyčiau, kad darbai būtų maži. Kaip ir tai, kad jie būtų skirti greitai peržiūrai, sudėti tarsi videokadrai, kuriuos sustabdęs ar išdidinęs gautum tik ištižusius pikselius. Darbo įdėta į kiekvieną figūrą, tai atsiskleidžia per smulkias detales, plaukų sruogų ar pirštų modeliavimą. Kaip autorius rašo parodos anotacijoje: „Esu lipdytojas – gilinuosi į paviršius, taip pat montuotojas – pjaustau ir jungiu.“

Ir galiausiai – gestas, vienas iš esminių, unikalių Janušonio kūrybos bruožų. Šioje parodoje gestas yra molyje sustingęs judesys, šokis, autoriaus sušoktas studijoje mėtant molį, atliekant veiksmą, kuris turi būti tiek pat spontaniškas kaip ir koordinuotas judesys. Judesį kaip pamatą kūryboje dažniausiai naudoja jaunosios keramikos kartos kūrėjai – Monika Giedrimaitė, Alberta Saukaitytė, bet Janušonis tai atlieka meistriškai.

Parodoje nematomas gestas: šį rudenį, Vilniaus keramikos meno bianalėje apdovanotas antrosios vietos premija, Audrius Janušonis ją išleido pirkdamas keramikų darbus. Šitaip buvo sukurta kilpa: molis–pinigai–molis. Pasirinkimas netikėtas ir paradoksalus. Iš atminties cituojant Janušonį, cituojantį Damieną Hirstą: „Menas yra tikroji valiuta.“ Būtų be galo įdomu pamatyti šiuo būdu įgytus darbus ir išgirsti pasirinkimo argumentus.

Paroda veikia iki lapkričio 7 d.