7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Muziejų renesansas

Apie pokyčius pasikeitus vadovybei

Monika Krikštopaitytė
Nr. 26 (1305), 2019-06-28
Dailė Kultūra
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.

Norėčiau tikėti, kad muziejų lankymo bumas pasaulyje kyla ne tiek dėl pagerėjusios vadybos, kiek dėl supratimo, kad atmintis lemia šiandieną, ir vis didesnio kultūros institucijų įsitraukimo į kasdienybės aktualijų analizę, vizionieriškumo ir sudėtingiausių žmogiškųjų dilemų turtinimo. Ne paprastinimo – tai daro dauguma politikų, o turtinimo per įvairiapusiškesnį tyrimą. Galbūt daliai žmonių muziejus tebelieka aukštesnio lygio pramoga, bet jei tai būtų kompiuterinis žaidimas, manyčiau, pastarieji naudotojai yra tik pirmame lygyje. (Labai laukiame jūsų kituose lygiuose.) Atrodo, jau aiškėja, kad kultūra yra ne kosmetika, o stuburas.

Pastaraisiais metais muziejai artėja prie anksčiau labiau galerijose spręstų aktualijų, permąsto ne tiek abstrakčias estetines problemas, kiek lyčių, rasinės reprezentacijos, ekologijos problemas, vaizdžiai rodo pragaištingos politikos ir valdininkijos ydas, pasakoja atkaklumo, drąsos ir silpnybių istorijas. Visa tai vėliau išrieda iš muziejų ir virsta visuomeninėmis bangomis. Vietinis pavyzdys – Aušros Petrulienės buriamos bendruomenės už medžių gyvybę mieste ir miesto grąžinimą jame gyvenantiems.

O štai rašytojas Jonathanas Franzenas dar prieš 15 metų esė „Vienas didžiulis miegamasis“ rašė, kad „viena iš priežasčių, dėl kurių pastaraisiais metais taip pagausėjo muziejų lankytojų, yra ta, kad muziejų erdvė vis dar lieka vieša“ klasikine prasme: laikomasi etiketo, tylos ir nėra įžūlaus vartotojiškumo, nes, pavyzdžiui, TV „viešoji“ erdvė pergrūsta svetimų intymumų ir išpažinčių, net per žinias tau į veidą sviedžiami prezidentų lytiniai nuotykiai“ (Kaip būti vienam, Alma littera, 2005). Tad koks turi būti šiandienos muziejus: ar antivartotojiškumo sala, ar pilietiškumo, bendruomenės dialogo vieta? Edukacijos? O gal tai suderinama? Atsakymų gali būti įvairių ir apie juos galvosime dar ilgą laiką.

Lietuvoje mažiau kaip per metus muziejų gyvenime įvyko esminių pokyčių: rudenį atidaryti du nauji įspūdingi privatūs muziejai: „Tartle“ ir MO, o vasarį pasikeitė trijų pagrindinių – Lietuvos nacionalinio, Lietuvos dailės ir Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės – muziejų vadovai, ir tai reiškia, kad šios srities padėtis pasikeitė iš esmės. Žiniasklaidoje klausėmės ir skaitėme naujų vadovų pasisakymus, taigi ar jau galime kalbėti apie regimus pokyčius? Aptarti yra ką.
    
Nuolatinė ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje tapo daugiabalsė

NDG atnaujinta nuolatine ekspozicija ir ją tarsi papildančia paroda „Saldus ateities prakaitas“ didžiojoje salėje švenčia savo veiklos dešimtmetį. Lietuvos dailės muziejaus, kurio padalinys yra NDG, vadovo pasikeitimas (40 metų vadovavusį Romualdą Budrį pakeitė Arūnas Gelūnas) tik sutapo su jau kelerius metus planuotu atnaujinimu. Tačiau, sakyčiau, sutapimas įvyko pačiu laiku, nes Budrys (neatmetant jo kitų nuopelnų) buvo labiausiai kritikuojamas už šiuolaikinio meno nesupratimą ir nevertinimą bei kliūčių sudarymą jį kolekcionuojant. Tačiau turėkime omenyje ir tai, kad anksčiau numatyto atsinaujinimo tikrai nebetrikdė apmąstymai, kaip projektą įvertins senasis vadovas, o naujasis šios ydos tikrai neturi. Apie paskutinius dešimtmečius pasakojančios salės iš vienos pavirto į dvi (kuravo NDG vadovė Lolita Jablonskienė) ir pristatė kur kas didesnę šiuolaikinio meno įvairovę.

Kitas sales atnaujinti buvo pakviestos kolegės: Agnė Narušytė (salė skirta ankstyvajam sovietmečiui), Laima Kreivytė (kalba apie modernizaciją ir kosmosą kaip to laiko leitmotyvą) bei Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė (su pasakojimu apie pūvančio vėlyvojo sovietmečio dailės reiškinius). Kuratorės iš trijų skirtingų kartų ir skirtingai mato galimas pasakojimo formas, todėl eiti iš salės į salę buvo ne šiaip nenuobodu, bet intrigavo, kaip keisis akcentai ir pateikimo būdai. Narušytės rengtoje salėje „Sprogimas“ dvipusis eksponavimas kalba apie laikotarpio netolygumą: oficialus vaizdas ir patiriamoji aplinka buvo kaip juoda ir balta. Dvipusybė atveria laiko esmę, todėl nėra taip graudu, kad tokiam sudėtingam laikotarpiui skirta tik maža salytė. Dar įdomiau tampa tada, kai vienos autorės, pavyzdžiui, Marijos Cvirkienės, kūryboje atsiskleidžia abu poliai: kairuoliškos temos ir susižavėjimas Paryžiaus simbolistais stilistikoje.

Kreivytei į klasikinio Lietuvos modernizmo kanoną, ko gero, geriausiai pavyko integruoti daugiau menininkių kūrybos, nors tokia pastanga sutarta bendrai, tačiau, metų metais muziejuje kaupiant daugiausia vyrų kūrybą, tai padaryti nebuvo paprasta. Šioje „Modernizacijos projektų“ salėje visa jėga atsikleidžia Kazės Zimblytės abstrakcijos, apskritai išgyvenančios renesansą – šiuo metu taip pat rodomos Šiuolaikinio meno centre ir dažnai matytos šiųmetinėse parodose. Irenos Giedraitienės fotografijos naujai suskamba prie Stasio Krasausko grafikos – juose tas pats sutaurintas tarybinis žmogus artėja prie žvaigždžių. Marijos Teresės Rožanskaitės stiprios moters vaizdinys, Elenos Urbaitytės (Urbaitis) nesentimentalios konstrukcijos, Aleksandros Kašubos ekologinis vizionieriškumas nepalieka abejonių dėl teisės formuoti kanoną ir atrodo puikiai šalia mums gerai žinomų klasikų. O jie irgi parodomi atrandant naujų sugretinimų: tapyba su tekstile, skirtingose politinėse situacijose tapytos, bet labai panašiai atrodančios minios ir kt.

Marcišauskytės-Jurašienės rengtoje dalyje „Krizė ir maištas“ kūrinių tankis artėja prie skruzdėlyno lygio, kas visai dera prie Mindaugo Skudučio ar Henriko Natalevičiaus „kirmėlizmo“ tapyboje. Greta tapybos, skulptūros modelių, grafikos, fotografijos, lydinčios į to laiko sąmonės prietemą ir užkaborius, įrengta išilginta vitrina-stalas, kur rodomi intymūs laiko dokumentai: asmeninės nuotraukos, dienoraščiai ir pan.

Po klaustrofobiškos „Krizės ir maišto“ erdvės Jablonskienės salės „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“ atrodo itin stilingos: daug dėmesio kūrinių tarpusavio kompozicijai, pauzėms, įtaigiai išnaudotas salės aukštingumas komponuojant keliais aukštais. Dėmesys patraukiamas ne tik estetika, bet ir svarbiais nepriklausomybės pradžios naratyvais: kunigaikščio Gedimino paminklo konkurso skulptūrų maketai (su Vlado Urbanavičiaus niekada nepastatytu konkurso laimėtoju), moters vaizdavimo kaita, atsispindinti Eglės Rakauskaitės, Violetos Bubelytės darbuose.

Labai aišku, kad atnaujintoje ekspozicijoje nepapasakota viskas. Bet tai neįmanoma. Ankstesnėje versijoje lyg ir bandyta kaip nors įterpti visus autorius, kurie privalo būti garbės sąraše, tačiau tokioje ribotoje erdvėje tai apsunkina net supaprastintą pasakojimą. Manau, kad atnaujintoji ekspozicija pirmauja ne tik dėl to, kad kurta pagal šiuolaikišką daugiabalsiškumo principą (kalbama iškart trijų kartų balsais), bet ir todėl, kad pirmenybė teikiama pasakojimams, kurie turi potencialo atskleisti, kad yra kita galybė pasakojimų. Ir, mano supratimu, tai pavyko. Prie daugiabriauniškumo prisidėjo ir ekspozicijų architektų Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros sprendimai: įtraukti ankstesnių parodų architektūriniai elementai kaip retrospektyviniai reliktai, analogijos su kvantinės fizikos susiliečiančių matavimų idėja grafikoje ir pan.

„Saldus ateities prakaitas“ – beveik enciklopedija
Tos pačios jau minėtos kuratorės kartu su Egle Mikalajūne ir Ieva Mazūraite pasakojimus tęsė didžiojoje salėje, konceptualizuodamos nerimą dėl ateities maždaug nuo 8-ojo dešimtmečio iki dabar. Salės centras – dabartis, pakraščiuose – ankstyviausi pavyzdžiai. Sienelių įstrižainės kaip spinduliai parodą dalina į tematikas, kurios turi susipinti su kaimynėmis. Salės struktūra primena apvalios servetėlės nėrimą (architektės Ieva Cicėnaitė ir Julija Reklaitė), kiti sako – sprogimą, bet galima lyginti ir su skalbyklės centrifuga arba knyga išverstu pilvu.

Tiesa, gamtos, kūno ir erotikos skyriuose patyriau aiškų estetinį-intelektualinį džiaugsmą dėl taiklių sąsajų: Rakauskaitės „Meduje“ taip gerai ir visai kitaip skamba prie Gabrielės Gervickaitės sukaustytų kūnų ir su Pakui Hardware dirbtine gyvybe, o Bubelytės autoaktai šalia Rožanskaitės teroristės (įtariu Kreivytę) įsiplieskė nauja prasme, bet ne visi poskyriai man buvo lengvai įveikiami, nors tikrai daug gerų kūrinių. Gal dėl gausos. Gal dėl didžiam sumanymui reikalingo kai kurių kūrinių fizinio sumažinimo (ir todėl šiokio tokio poveikio nususinimo). Gal dėl to, kad reikia eiti daug kartų ir tą tortą (dar vienas palyginimas – geras požymis) pjaustyti vis kitaip, pasijungus kitu dažniu.

„Saldus ateities prakaitas“ turi milžinišką edukacinį užtaisą – galima ne tik susipažinti su galybe vertų dėmesio kūrėjų ir nustatyti, kas būtent ką traukia, bet ir atgaivinti (ar pradėti formuoti) kelių dešimtmečių dailės istorijos sluoksnį savo galvoje, prie šios misijos puikiai prisideda kontekstiniai intarpai sienų briaunose: TV žinių ištrauka, antraštės, skelbimai ir pan.

Mane ypač džiugino, kad įtraukta tiek daug įvairių autorių, į kuriuos norint lengva būtų numoti ranka. Viena vertus, NDG, kaip Lietuvos dailės „Baltieji rūmai“, vienu mostu susitvarkė „diplomatinius santykius“ su labai plačiu iki tol čia dar nerodytų kūrėjų sluoksniu, kita vertus – šitas kūrėjų „prakaitas“ įterpti kuo daugiau ir plačiau labai logiškas – formų ir temų įvairovė yra paskutinių dešimtmečių tikrovė. Labai tikiuosi, kad šis titaniškas darbas bus pratęstas ilgesniam laikui nei numatyta, tik iki rugsėjo 1 dienos. Geros parodos trumpo veikimo skausmas gerai paaiškina kultūrininkų karštį susidūrus su dažniausiai labai paviršutiniškai parengtų milijoninių projektų viešosioms erdvėms pristatymais. Metų metais prakaitavimas už grašius atrodo dar komiškiau įsisavinimo fone. Bet grįžkime prie to, kas mūsų stotą stiprina.

„Išslaptinti“ Kazio Varnelio namai-muziejus
Ne dėl sutapimo, o jau atvirai naujosios Nacionalinio muziejaus vadovės Rūtos Kačkutės valia, Kazio Varnelio namai-muziejus veiks kiekvieną dieną, išskyrus pirmadienį, jau ne tik susitarus iš anksto. Ekskursiją galima bus užsisakyti ir toliau bei sužinoti ir pamatyti daugiau, tačiau šis ypatingas muziejus tampa nebe „paslaptimi“.

Kai labai sužavėta muziejaus ir tuometinio jo vadovo Vido Poškaus pasakojimais 2010 m. parašiau straipsnį apie prieš pat nosį esantį (Rotušės aikštėje), bet tarsi nematomą muziejų, komentatoriai mane gėdino: „redaktorė, ir giriasi, kad tik dabar rado“. Tačiau žinau nemažai iki kaulų smegenų kultūrininkų, kurie iki dabar taip ir nenuėjo iki Varnelio. Juokaujama, kad buvusi LNM vadovė Birutė Kulnytė geriausiai atliko saugojimo funkciją, įskaitant ir nuo žiūrovų. Galbūt būta laikų, kai ši savybė buvo svarbi. Koncentracija į lankytojų skaičius man atrodo kaip kitas kraštutinumas. Tačiau panašu, kad naujieji muziejaus tikslai sutampa su mano balanso tarp kokybės ir kiekybės lūkesčiais.

Varnelio muziejaus dilemos yra visiškai kitokios nei NDG. Tai vieno asmens visata. Nors ir pasitelkęs sau imponuojančius padėjėjus, Varnelis pats kaupė, lipdė kolekciją, mainėsi jos eksponatais, įsigijo jų garsiuose aukcionuose. O svarbiausia – gyvendamas šalia ekspozicijos ją ištobulino iki ekstazės. Todėl svarbu ne tik ką pamatysime ten nuėję, bet ir kaip mums tai bus parodyta. Vis nepalieka jausmas, kad iš už kokio gotikinio labirintą primenančio pastato kambario išlįs Varnelio galva ir akimirką stebės įsivaizduodama, kad yra nematoma. Fiziškai Varnelio nebėra, lankytojams atverti jo gyventi kambariai, bet jis ten yra, kol gyvuoja jo genialiai sudėliotos struktūros.

Įspūdingo optinio meno maestro buvo ne tik geras ir žymus menininkas, bet ir laiką pranokęs kolekcininkas bei muziejininkas. Jam imponavo senosios dailės santykis su naujuoju menu, šiuo principu rengta ir ekspozicija. Kiekvienas kambarys vis kitoks ir kiekviename viskas pritaikyta būtent tai vietai (site specific). Muziejus įdomus pats savaime, bet dar įdomesnis dėl galybės gerų istorijų, kurias pasakoja muziejininkė Gabrielė Paškevičiūtė.

Varnelio muziejus man primena bedugnį mago cilindrą ne tik dėl klaidžių erdvių, kad gali pasijusti tarsi Alisa iš stebuklų šalies, bet ir dėl kolekcijos gelmės. Jo paties geriausieji optiniai darbai, Goyos „Kapričių“ originalai, vienetinis LDK žemėlapis, o jau knygų lobynas... Retenybė už retenybės, idėja už idėjos, muziejus turi potencialo išsiversti dar tūkstančius kartų, ir puiku, kad yra tam papildomų ekspozicijų salė. Ir šaunu, kad durys lankymui atdaros, važiuodami svetur lietuviai galės pamiršti kompleksus, kad „pas mus tai nieko“ – yra perlų įvairiuose lygiuose.

Permainų dar bus
Apie permainas Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, ėmus vadovauti Inai Pukelytei (vietoj Osvaldo Daugelio), plačiau pakomentuoti dar negaliu, nors apie jubiliejų ir informacijos pateikimo atnaujinimus žinios pasiekia. Suprantama, kad pokyčių iš visų trijų muziejų bus laukiama ateityje, suprantama, kad jiems prireiks laiko, visgi kadrai, struktūros ir procedūros nepersimaino staiga. Po įdomių, daug žadančių direktorių pasisakymų, aišku, auga ir lūkesčiai: nuo platesnio profesionalų rato įtraukimo rengiant ekspozicijas iki parankiai parengtų pranešimų spaudai ir šypsenų prie kasos, bet svarbiausia – darbo su fantastiškais rinkiniais.

Galima tik dar kartą pasidžiaugti, kad naujieji atėjo tikrai ne tamsiais laikais, atvirkščiai – per patį pakilimą, kai susidomėjimas muziejais tik laukia kur įpulti.

NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Krizė ir maištas". Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Krizė ir maištas". Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“. Autorės nuotr.
Parodos „Saldus ateities prakaitas“ schema. Autorės nuotr.
Parodos „Saldus ateities prakaitas“ schema. Autorės nuotr.
Parodos „Saldus ateities prakaitas“ fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos „Saldus ateities prakaitas“ fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos „Saldus ateities prakaitas“ fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos „Saldus ateities prakaitas“ fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos „Saldus ateities prakaitas“ fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos „Saldus ateities prakaitas“ fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos „Saldus ateities prakaitas“ fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos „Saldus ateities prakaitas“ fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos „Saldus ateities prakaitas“ fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos „Saldus ateities prakaitas“ fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos „Saldus ateities prakaitas“ fragmentas. Autorės nuotr.
Parodos „Saldus ateities prakaitas“ fragmentas. Autorės nuotr.
Kazio Varnelio namų-muziejaus ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Kazio Varnelio namų-muziejaus ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Kazio Varnelio namų-muziejaus ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Kazio Varnelio namų-muziejaus ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Kazio Varnelio namų-muziejaus ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Kazio Varnelio namų-muziejaus ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Kazio Varnelio namų-muziejaus ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Kazio Varnelio namų-muziejaus ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Kazio Varnelio namų-muziejaus ekspozicijos fragmentas, dailininko studija. Autorės nuotr.
Kazio Varnelio namų-muziejaus ekspozicijos fragmentas, dailininko studija. Autorės nuotr.