7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Propaganda vulgaresnė už pornografiją

Paroda „Okupacijos realijos. I ir II pasaulinių karų Lietuvos plakatai“ galerijoje „Kairė–dešinė“

 

Erika Grigoravičienė
Nr. 18 (1079), 2014-05-09
Dailė Istorija
Ostlando generalinėms sritims bendras plakatas „Churchilis sako pasaką“.1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Ostlando generalinėms sritims bendras plakatas „Churchilis sako pasaką“.1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Dviejose Grafikos centro galerijos salėse eksponuojami 1915–1918 ir 1941–1944 m. Lietuvoje (taip pat Latvijoje ir Estijoje) platinti plakatai ir afišos iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro, Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių. Parodos kuratorės Laima Laučkaitė ir Giedrė Jankevičiūtė pavadinimą parinko nepaisydamos aplinkybės, kad sąvoka „okupacija“ mums reiškia ne tik Vokietijos kariuomenės valdžią Pasaulinių karų metu, bet ir kur kas ilgiau trukusį sovietmetį. Ši paroda dailės istorikėms – stambaus tyrimų projekto dalis, o šio svarbus akstinas – Pirmojo pasaulinio karo šimtosios metinės, šiemet plačiai svarstomos visos Europos mokslo ir žiniasklaidos.

 

Anotacijoje rašoma, kad plakatai parodoje „pristatomi dviem aspektais – kaip propagandos priemonė ir kaip kasdienybės atspindys“, kitaip sakant, kaip tikrovę nurodantys ženklai ir tokie, kurių užduotis – ja tapti ar ją keisti. Tai paaiškina, kodėl greta politinių plakatų rodomos koncertų ar futbolo varžybų afišos. Vis dėlto visų šių vaizdaraščių santykis su laiko realijomis, ko gero, gerokai sudėtingesnis. Šiandien jie veikiau būtų ne dailėtyros objektai, o istorijos mokslo šaltiniai.

 

1915 m. rugsėjį užėmę Vilnių, vokiečiai mieste ėmė leisti net du laikraščius – „Die Wilnaer Zeitung“ ir „Zeitung 10. Armee“. Redakcijose darbavosi į armiją paimti vokiečių žurnalistai ir dailininkai. Meniniai plakatai, kaip ir laikraščiai, Vilniuje buvo spausdinami tik vokiečių kalba ir skirti kareiviams. Vietos gyventojams buvo adresuojami išsamūs tekstiniai skelbimai keturiomis kalbomis (vokiečių, lenkų, lietuvių ir jidiš), informuojantys, kad „Pardavinėti dektinę bonkose reikia Šeimininkystės Komiteto prie Rytų Vyriausiojo Vado leidimo“ ar kad „Mergoms užginta kabinėti vokiečių kareivius“.

 

Vokiečiai savo kultūrą tyčia rodė aukštesnę, labiau išsivysčiusią, o Lietuvos gyventojus laikė atsilikusiais barbarais. Vilniuje buvo rengiamos vokiečių dailės parodos: 1917 m. eksponuota Karaliaučiaus, 1918-aisiais – Miuncheno dailininkų kūryba. Visose profesionaliosios dailės parodose galėjo dalyvauti tik vokiečių dailininkai. Lietuvos gyventojų kūrybiškumą liudijo vien amatų ir tautodailės sritys. „Zeitung 10. Armee“ redakcijos darbuotojai 1916 m. buvusiame Bernardinų vienuolyne surengė lietuvių tautodailės parodą iš Lietuvos mokslo draugijos rinkinių. Laikraščio dailininkas Fredas Hendriokas jai sukūrė plakatą su liaudies audinių ornamento motyvu. Tais pačiais metais buvusiuose Pacų rūmuose Didžiojoje gatvėje vyko paroda „Vilniaus darbo namai“, pristatanti tradicinius lietuvių, lenkų, baltarusių ir žydų amatus.

 

Vizualiu patrauklumu ir menine kokybe išsiskyrė karo paskolas reklamuojantys plakatai – geras pavyzdys, kaip grožis „įdarbinamas“ įtikinėjimui ir manipuliacijoms. „Aukso vaisiai pasotins tave, tavo Tėvynę / Padėkite savo santaupas į karo taupymo lakštus“ – vokiško užrašo fone matyti geltonų javų laukas ir tirštai obuoliais apkibusios vaismedžių šakos. Idiliškas būsimos taikos vaizdas Karlo Schnollio von Eisenwertho spalvotoje litografijoje žada aukso kalnus. Jei jų nepakanka, dar stipriau paveikia kumštis. Tai bene populiariausias vadinamojo Sachplakat (daiktų plakato) motyvas. Šią supaprastintų formų, griežtos stilizacijos įtaigaus plakato rūšį išplėtojo garsus žydų kilmės Berlyno dailininkas Lucianas Bernhardas. Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje pasklidę plakatai atspindi XX a. pradžios Vokietijos plakato meno tendencijas. Juos spausdino Vilniaus spaustuvėse, tam net iš Vokietijos atsigabeno modernią įrangą. Iki tol tokios geros kokybės spalvotos spaudos mieste nebuvo.

 

Kitoje salėje žiūrovai gali pamatyti, kaip per porą dešimtmečių propaganda ištobulėjo. Modernizmo dailėje Antrojo pasaulinio karo metais buvo toliau plėtojama Pirmojo karo laikais išrasta ikonografija – žuvusiųjų kūnais nukloti laukai ar skeletai kareivių uniformomis, Trečiojo reicho politiniai plakatai galėtų būti geras šiuolaikinių „juodųjų technologijų“ studijavimo pradžiamokslis. Jie lietuvių, latvių ir estų kalbomis spausdinti Vokietijoje ir siųsti į Baltijos šalis. Iš dalies jie veiksmingi ir šiandien. Atidarymo metu žiūrovai būriavosi prie pranešimų apie „žydų-bolševikų“ nusikaltimus Vinicoje ir Katynėje („tik 1941-ųjų birželio 22-oji padėjo panašaus likimo išvengti Lietuvos ūkininkams“), bet daugiausia diskusijų sukėlė 1942 m. žinia apie galimą slaptą Didžiosios Britanijos ir SSRS susitarimą dėl Baltijos šalių.

 

Churchillis, kaire atgalia ranka žemėlapyje rodydamas Baltijos šalis SSRS pašonėje, dešinėje laikydamas į penį panašų smilkstantį cigarą po nosimis trims išsigandusioms mažametėms mergaitėms tautiniais drabužiais (simbolizuojančioms Lietuvą, Latviją ir Estiją) seka pasaką, kad „Anglija kovoja dėl mažųjų tautų laisvės“. Ištrauka iš Crippso pasisakymo žurnale „World Review“ byloja tiesą: „Baltijos valstybės – Lietuva, Estija ir Latvija turi priklausyti prie Sovietų Sąjungos. Ilgai jos buvo carų viešpatijos sudedamoji dalis ir niekam neatėjo į galvą, jog būta kažikokios klaidos, kad jos turėjo priklausyti.“ Ir tik „Vokietija rūpinasi, kad šitas velnioniškas sumanymas liktų anglams kaip sapnas“.

 

Seras Richardas Staffordas Crippsas, 1940 m. Churchillio paskirtas Britanijos ambasadoriumi SSRS, prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui tapo svarbiausiu Vakarų ir Sovietų aljanso architektu, o 1942 m. nesėkmingai siekė užimti ministro pirmininko postą. Vis dėlto Churchillio teiginiai – „pasakos“, o Crippso – „tiesa“. Politiškai apsišvietę propagandinio plakato adresatai 1942-aisiais turėjo gauti visą pluoštą pribloškiančių žinių – apie Baltijos šalių likimą Sąjungininkų pergalės atveju, galimą Britanijos vyriausybės pasikeitimą į dar palankesnę sovietams, apie tai, kad Vakarai „išdūrė“ ir Vokietija dabar – vienintelė viltis. Alegorinių figūrų vaikystė, bejėgiškumas ir vulgarios pedofilinės aliuzijos turėjo juos visiškai sugniuždyti. Smegenų plovimas visuomet vyksta išsyk keliais frontais. Tuo galima įsitikinti šiandien atsidarius vieną ar kitą žinių portalą.

 

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje buvo platinami šalies dailininkų sukurti plakatai, bet tik skirti kultūros renginiams ar, pavyzdžiui, sanitariniam švietimui. Parodoje eksponuojamas Jono Martinaičio komiksas „Utėlė – tavo giltinė“ ir Adolfo Vaičaičio „Naikinkime muses, nes jos baisesnės už bombas“. Okupacinė vokiečių valdžia leido rengti lietuvių dailės parodas. Vytauto Kazimiero Jonyno sukurtas 1942 m. apžvalginės Lietuvos dailininkų parodos plakatas – vienas iš gražiausių šiame rinkinyje.

 

Man įdomiausia čia pasirodė nuo 1943 m. spalio 1 iki 1944 m. vasario 2 d. Vilniaus rotušės rūmuose veikusios Vilniaus dailės muziejaus surengtos grafikos parodos afiša. Joje panaudotas XVI a. vidurio Romoje veikusios Antonio Lafreri grafikos spaustuvės vario raižinys, iš nugarinės pusės vaizduojantis ant Kvirinalio kalvos stovinčią mitinių dvynių Dioskūrų statulą. Apgriuvęs, palopytas ir apaugęs žole simetriškas marmurinis ansamblis abu Ledos sūnus pristato kaip Dzeuso vaikus. Kitaip nei Rubenso paveiksle „Leokipo dukterų pagrobimas“, iš prigimties mirtingą Kastorą čia sunku atskirti nuo nemirtingojo Polukso. Lafreri išleistas 150 antikos paminklų atvaizdų rinkinys pagal vieną antraštės lapą pavadintas „Romos didybės veidrodžiu“. Rinkinyje yra ir skulptūros vaizdas iš priekio. Reprodukuotas afišoje raižinys, 1941 m. patekęs į Dailės muziejų iš tais metais nustojusios veikti Vilniaus mokslo bičiulių draugijos bibliotekos, gana įžūliai primena, kad visa, kas didinga, turi savo užpakalinę pusę, atitinkamai bjauresnę. Pagrindinis raižinio akcentas – bemaž nepadoriai atsukti mėsingi arklių užpakaliai, manieringai paryškinti ir keistai paramstyti plytų mūru, beveik siurrealistinė kūno ir mūro painiava, akibrokštas žiūrovams – nacių cenzūrai nepasirodė „išsigimę“, matyt, akis aptemdė beatodairiška aistra senienoms ir klasikinei dailei.

 

Šią senosios grafikos parodą 1943-ųjų rudenį aplankė iš Kauno į Vilnių trumpam atvykęs Žibuntas Mikšys. Tuomet dar neturėjo nė dvidešimties, bet jau buvo sukūręs pluoštą įspūdingų linoleumo raižinių, vaizduojančių karo baisumus. Apsilankymas rotušėje buvo lemtingas, nes kaip tik susidūrė su Levu Karsavinu, komentavusiu parodą būsimiems jos gidams (Karsavinas, 1944–1949 m. vadovavęs Dailės muziejui, turbūt buvo šios parodos kuratorius). Labai susižavėjęs jo iškalba ir erudicija, Mikšys galutinai nusprendė studijuoti dailę, nors tėvas jam niekada to neleido. Nežinia, kas labiau – Karsavinas ar plakato graviūros motyvas, tas keistokas laisvės simbolis, – paakino jį „spjaut į viską ir daryt ką noriu“. Kitais metais Mikšys įstojo į meno mokyklą Kaune, bet ten studijuoti jam neteko, nes, deja, išsipildė Crippso „tiesa“. 1944-ųjų liepą visa Mikšių šeima iš Kauno išvyko į Vieną, vėliau atsidūrė pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. 2012-ųjų kovą Paryžiuje vėl pasakodamas Karsavino legendą, dailininkas užsiminė, kad tos parodos plakatas buvęs „labai įdomus“, tik jis negalįs tiksliai prisiminti, kas jame nupiešta. Mikšio gyvenime ir kūryboje visuomet harmoningai derėjo aukštoji kultūra ir jos užpakalinė pusė.

 

Paroda veikia iki gegužės 10 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“

(Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.

 

 

 

 

Ostlando generalinėms sritims bendras plakatas „Churchilis sako pasaką“.1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Ostlando generalinėms sritims bendras plakatas „Churchilis sako pasaką“.1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Vladimiras Majakovskis (tekstas ir piešinys), plakatas „Skrido virš Varšuvos vokietis ryžas, gauruotas, bet kazokas Danila Laukinis dūrė ietimi, ir jo žmona Polina dabar siuva kelnes iš cepelino“, 1914 m., leidykla „Segoniašnij lubok“, Maskva. Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Vladimiras Majakovskis (tekstas ir piešinys), plakatas „Skrido virš Varšuvos vokietis ryžas, gauruotas, bet kazokas Danila Laukinis dūrė ietimi, ir jo žmona Polina dabar siuva kelnes iš cepelino“, 1914 m., leidykla „Segoniašnij lubok“, Maskva. Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Vilniaus rotušės rūmuose veikusios Vilniaus dailės muziejaus surengtos grafikos parodos afiša. 1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Vilniaus rotušės rūmuose veikusios Vilniaus dailės muziejaus surengtos grafikos parodos afiša. 1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.