Onos Pučkoriūtės-Baliulevičienės ir Bronislavo Baliulevičiaus keramikos paroda
„Tik akimirka“
2013 m. vasario 19 – kovo 9 d. Parodos atidarymas vasario 19 d. 17 val.
Aušros Vartų g. 7,
[email protected], www.arkagalerija.lt
Juos visada matydavome kartu, suglaustais pečiais, su pagarba globojančius vienas kitą. Susitiko besimokydami LTSR valstybiniame dailės institute keramikos specialybės. Tapo draugais ir bendraminčiais aktyviai dalyvaudami SMD (studentų mokslinė draugija) veikloje, ruošdamiesi konkursams ir parodoms. Ona ir Bronislavas Baliulevičiai aktyvų kūrybinį kelią pradėjo 7-tame dešimtmetyje. Šis laikotarpis labai svarbus šiuolaikinės keramikos modernėjimo procese. Lietuvių keramika brendo sovietinės okupacijos sąlygomis. Nuo pompastiškos pokario metų keramikos, 5-6 deš. primityvaus liaudies meno interpretavimo iki ryškaus raidos šuolio – nuosaikumo, minimalistinio dekoro, santūrių, apibendrintų formų. Gal tai paskatino „atšilimas“ politikoje, gal tarptautinė keramikos paroda Ostendėje (Belgija) 1959, kur pirmą kartą buvo leista nuvažiuoti grupelei Lietuvos keramikų. Jauni menininkai pajuto laikmečio tendencijas, kūrė pagrinde dekoratyvinę skulptūrinę plastiką. Broniui Baliulevičiui rūpėjo istorija, supoetintos gamtos formos, Ona Baliulevičienė savo meno mintims išreikšti daugiau naudojo simbolius.
Ona Giedrė Pučkoriūtė gimė 1933 m. Kėdainiuose. 1955-1961 metais mokėsi LTSR valstybiniame dailės institute. Bronislavas Baliulevičius – 1932 m. Alytaus rajone, Takniškių kaime, mirė 2009 metais Vilniuje. Su pertrauka (antrame kurse dėl ligos išėjo akademinių atostogų), 1952-1959 metais mokėsi tos pačios specialybės. Juos mokė L. Strolis, T. Miknevičienė, J. Mikėnas. Tai L. Strolio išugdytų dailininkų karta, nevengusi Vakarų pasaulyje vykstančių modernių raidos pasiekimų, nepraradusi liaudies meno tradicijų ir gerbianti amatą. Tuo metu buvo aktualu apeiti sovietinius kūrybos suvaržymus savomis išraiškos priemonėmis. Todėl keramikos mene šiandien turime ryškias asmenybes, išsaugojusias savo tautinį mentalitetą ir kūryboje suradusias individualų braižą.
Laikai buvo sudėtingi. Sovietinė okupacija ribojo menininkų kūrybą, vyko persekiojimai už bet kokią laisvesnę mintį, skaudžiai laužė daugelio žmonių likimus. Ypač sunkūs buvo 1956-1957 metai. Tų metų įvykiai Vengrijoje sujudino studentus. Per Vėlines Rasų kapinėse buvo degamos žvakutės, giedamas Lietuvos himnas. Studentai rinko parašus, kad Vilniaus parduotuvių ir įstaigų iškabos būtų rašomos lietuvių kalba, taip pat kovojo dėl paminklo Gediminui pastatymo. Tuo metu B. Baliulevičius buvo instituto komjaunimo komiteto sekretorius. Jis šiuos reikalavimus įtraukė į veiklos planą ir viešai perskaitė. To pasėkoje buvo išmestas iš komjaunimo, visi dalyvavę gavo nuobaudas, o dalis talentingų studentų pašalinti iš instituto. Tuo metu studentai buvo aktyvūs patriotai ir žingeidūs kūryboje. SMD (studentų mokslinės draugijos) parodose 1956 m. premijuotas Broniaus darbas, 1958 m. – Onutės. 1960 m. jos darbas atrinktas kaip dovana Gruzijai.
Baigę mokslus entuziastingai kibo į kūrybą. Pradžioje, kaip ir daugelis kitų keramikų, abu žiedė mažas vazeles, servizus, dekoratyvines lėkštes. Asimetrinių formų vazelės, grafinai sukurti to laikotarpio moderno įtakoje ir glazūruoti subtilių atspalvių redukcinėmis glazūromis atkreipė dėmesį jau pirmose parodose. Gyvenimo sąlygos buvo nelengvos. 1961-1965 m. teko gyventi ir kurti mažoje dirbtuvėlėje Kultūros ministerijos rūsyje, darbus degimui vežti į Kauną, nes tik ten buvo tinkama krosnis. Jau tada Ona Baliulevičienė sukūrė stambias šamotines vazas, kurias dengė švelnus, lyriško piešinio reljefas („Blezdingėlė“, 1962, „Žąsytės“, 1963), Bronius Baliukevičius - lakonišku piešiniu dekoruotą vazą „Rugiapjūtė“ (1961). Abu keramikai kūrė pasitardami, dalyvavo respublikinėse parodose ir užsienyje, ruošė bendras personalines parodas, prie kurių vėliau prisijungė ir sūnus tapytojas. Jų darbai dera tarpusavyje, tarsi ir temos panašios, tačiau kiekvienas turi savo individualią meninę mąstyseną, raiškos būdus.
Gyvenimo sąlygos kiek pagerėjo. Įsigijo butą, rūsyje atsirado vietos B. Baliulevičiaus suprojektuotai krosnelei ir kai kuriuos darbus buvo galima degti vietoje.
Onos Pučkoriūtės Baliulevičienės darbai sparčiai tobulėjo. Šalia parodinių darbų ji išbandė gintaro papuošalus, kurie su pasisekimu keliavo po įvairias užsienio parodas, kiek užsidirbdavo, gamindama turėjusius paklausą keramikinius karolius. Dirbo kūrybinį darbą TSRS dailės fondo kūrybos namuose Dzintaruose (Latvija). Parodose pasirodo vazų komplektai („Laivai“, 1977), lipdytos skulptūrinės plastikos kompozicijos („Sparnai“, 1980, „Kontrastai“, 1986, „Sugrįžtame“ (skirtas Dariaus ir Girėno atminimui), 1986, „Žalgirio Nikė“, 1988). Dėmesys koncentruotas į formą, subtilios gelsvos, rusvos, žalsvos glazūrų spalvos ją pagyvina. Išmoningai dekorui naudoja juodą kristalinę glazūrą (vazų komplektas, 1970, vaza „Kregždutė”, 1971). Dailininkė nuolat sugrįžta prie sparnų įvaizdžio, kol pasiekia norimą tobulumą. Dekoratyvinė plastika tampa ekspresyvi ir dinamiška. Šalia apvalios skulptūrinės plastikos sukūrė eilę plokščių „Pabaltijys“: („Vilnius“, „Ryga“, „Talinas“), 1967, „Kėdainiai”, 1972-1974), kūrė medalius, kuriuose vaizduojami Lietuvos architektūros paminklai. 1965 m. suvenyrų konkurse už plokštelę „Onos bažnyčia“ apdovanota antrąja premija. Dalyvaudama simpoziumo „Harmonija“ veikloje, sukūrė eilę teminių darbų („Žvilgsnis“, „Banga“, „Paukščiai“, visi 1999 m., „Stogai stogeliai“ 2005). Dabar įdomu stebėti darbus, sukurtus vidinio žmogaus laisvėjimo kontekste po nepriklausomybės atkūrimo, kai nereikia slėpti savo prioritetų, tikrų pavadinimų, skaudžiai išgyventų temų („Rainių kankiniams atminti“, 1989, „Karžygių atminimui“ 2006, „Vilties spinduliai“ (20 metų sąjūdžiui), 2008.
Apsigynęs diplominį darbą, Bronius Baliulevičius gavo paskyrimą į Operos ir baleto teatrą dirbti dailininku išpildytoju, o po metų priimtas į Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybą inspektoriumi, kur įvairiose pareigose dirbo 22 metus. Deja, daug jėgų ir ryžto skyręs lietuviškos dailės vystymui ir propagavimui iš šio darbo turėjo išeiti savo noru. Mat sukūrė portretinį koklį „Vytautas Didysis 1480-1980“, kuris kai kam nepatiko, net ir pakeitus pavadinimą (Istorinis portretas). Pažymint penkiasdešimtmetį, apdovanotas kultūros žymūno ženkleliu. 1982-1986 - LTSR dailininkų sąjungos taikomosios dekoratyvinės dailės sekcijos pirmininkas, o nuo 1986 m. pasišventė vien kūrybai. Kūrė atliekamu nuo darbo valstybinėse pareigose laiku, tačiau nebuvo ribų tarp vieno ar kito darbo. Po ranka visada turėjo pieštuką, popieriaus lapą. Kompozicijos gimdavo kelionėje, sėdint prie televizoriaus ar pokalbių su draugais metu. Jautė pareigą rūpintis kultūriniu gyvenimu Lietuvoje, svarstė apie parodinės veiklos organizavimo būdus. Liko rankraštis, rašytas paskutiniais gyvenimo metais, kuriame su skausmu gvildena kuriančių žmonių problemas.
Dailininko darbuose stebime ieškojimų įvairovę, tiek technologinių, tiek formų ir temų srityse. 1963 m. sukuria komplektą interjerui, kurio vazonas inkrustuotas lauko akmenėliais, 1965 m. - šamotinę vazą “Saulutė”, kur saulutės, tarsi kaleidoskopo ornamentas, sudėliotos iš redukcine glazūra padengtų šukių gabalėlių, o plokštėje “Pajūryje” (1964), dekorui panaudoti stiklo lašeliai.
Bronius Baliulevičius jau seniai gėrėjosi senoviniais lako antspaudais, pritvirtintais prie istorinių dokumentų virvutėmis. 1964 m. paskelbtas konkursas dainų ir šokių šventės suvenyrams sukurti paskatino pabandyti lipdyti medalius. Greitai atrado metodą atspausti dvipusius medalius. Nedideli dvipusiai medaliukai istorine tematika buvo įvertinti pirmąja premija. Keramikoje tai buvo naujiena. Medalių sukūrė daug. Laikui bėgant, virtuoziškai ištobulino smulkų reljefą, atsirado dideli medaliai (ø 18-20 cm.) su lino virvėmis. Arčiau širdies buvo istorinė tematika, įamžinanti svarbias kultūros ir visuomenės datas, senąją Lietuvos architektūrą, įvairius jubiliejus. Sukūrė daug koklių, medalių, plakečių su garsių žmonių portretais (M. K. Čiurlionis, Adomas Mickevičius, Tomas Manas). Kūrė medalių ciklus („Tėvynė“, 1973-1978). 1999 m. prašo stipendijos projekto „Žuvo už Lietuvos laisvę 1940-1991” įgyvendinimui, bet negauna. Tai turėjo būti partizanų, kovotojų už laisvę portretiniai medaliai. Daug jų liko tik eskizuose. Baliulevičiai pirmieji susirado ligoninėse ir apdovanojo savo medaliais 1991 sausio 13 nukentėjusius nuo sovietų tankų gynėjus.
Kūryba - didžiausia dvasinė pastanga, savo vidaus pasaulio išraiška. B. Baliulevičiaus apvaliosios skulptūrinės plastikos kūriniuose geriausiai atsispindi dailininko pasaulėžiūra, vidiniai išgyvenimai. Netikėtas asociacijas sukelia savaip interpretuotos gamtinės lauko akmenų formos („Bočių atminimui“, 1986, „Suakmenėję“, 2007), su lakoniškai įrėžtomis pirmykščių žmonių figūrėlėmis („Akmens metraštis“, 1984), „Mįslingi mokai“, 1988. Įspūdinga, didelių lotoso lapų formos lėkščių kompozicija „Viktorija“ (1986) eksponuojama horizontaliai. Tai technologiškai sudėtingas darbas.
Interjeriniai darbai dizainiški, puikiai dera ir šiuolaikiniame interjere. Vilniaus restorane „Šaltinėlis“ 1970 metais Baliulevičiaus sukurta dekoratyvinė pertvara ir siena, Onutės – vazonai gėlėms ir vazos. 1975-1976 m. kartu su žmona sukūrė „Vilniaus“ restorano Erfurte interjerą. B. Baliulevičius vienos salės sienas išpuošė dekoratyviniu pano „Vilnius“, kitos - plakečių ciklu „LTSR miestai“. Trečioje salėje O. Pučkoriūtė-Baliulevičienė sukūrė dekoratyvinių lėkščių ir plokščių komplektą „Lietuviškos vestuvės“. Tai buvo pirmieji taikomosios dailės darbai, padaryti užsieniui. Už šį darbą dailininkai apdovanoti specialia Erfurto apygardos kultūros tarybos premija. Juos siejo bendri siekiai, sukūrė ir bendrų darbų: aštuonių dalių dekoratyvinį pano „Neleisime“ (1985), „Žemė pavojuje“ (1986).
Paskutinė B. Baliulevičiaus naujovė – glazūromis meistriškai tapyti keramikiniai peizažai: jūra, bangos, žydinčios pievos, degti 950o temperatūroje ir įrėminti mediniuose rėmeliuose.
Abu dailininkai dalyvavo beveik visose respublikinėse parodose, suruošė šešias autorines šeimynines parodas, jų darbai buvo eksponuoti užsienio parodose: Monrealyje, Prahoje, Bukarešte, Paryžiuje, Italijoje, Maskvoje, Varšuvoje, Erfurte, Taline ir savo gimtuosiuose miestuose – Alytuje, Kėdainiuose. Paskutiniu metu aktyviai dalyvavo „Harmonijos“ parodose.
Bronislavas Baliulevičius buvo nesustojantis pusiaukelėje žmogus, turėjo daug kūrybinių planų, svajonių, siekių, laisvalaikiu rašė eilėraščius ir prisiminimus. Įstrigo jo parašyti žodžiai: „Džiaugiuosi, kad gyvenime išlikau savimi, niekam blogo nepridaręs.“ Deja, gyvenimas prabėgo kaip akimirka, pakirto liga. Žmona jam sukūrė paminklą, tik kryžius paties Broniaus projektuotas. Ir vėl jie bendraautoriai.
Danutė Skromanienė
