Pirmąjį šeštadienį po Kristaus prisikėlimo šventės (balandžio 2-ąją) Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje skambėjo Johanno Valentino Mederio sakralinė oratorija „Pasijos pagal Matą“. Kūrinį atlikęs senosios muzikos ansamblis „Canto fiorito“ (meno vadovas Rodrigo Calveyra) klausytojams suteikė progą apmąstyti kaskart gluminančią žmonijos žiaurumo istoriją. Nors pastarojo kūrinio atlikimas būtų pritikęs Didžiosios savaitės koncertiniam laikotarpiui, margoje Vilniaus koncertų panoramoje tai buvo vienas iš kelių gavėnios ir šv. Velykų laikotarpiui skirtų koncertų. O gaila. Nes prasmingiausias laikas nuskambėti velykiniam repertuarui ateis tik kitais metais.
Koncertas atspindėjo ansamblio „Canto fiorito“ pasirinktą muzikinės veiklos viziją. Atlikėjai nesirenka „patikrintų“ muzikos kūrinių, nemasina klausytojų žėrinčio virtuoziškumo baroku. Ši kūrybinė komanda klausytojams siūlo mažiau žinomų kūrinių programas ir kaskart suranda sąsajų su mūsų kultūriniu regionu, kas atrodo prasminga ir ne visuomet paprasta. Tokia mintis, atrodo, buvo „išsakyta“ ir pastaruoju koncertu. Ar plačiai žinoma, kad vokiečių kilmės kompozitorius Mederis gyveno ir kūrė Baltijos regione? Mums nesvetimos yra jo gyvenimo ir kūrybos stotelės: Ryga, Talinas, Gdanskas, Karaliaučius. (Labai trokštant, bendros XVII a. kultūrinės erdvės kūriniu galima laikyti jo instrumentinę sonatą „Lenkų elgeta“). Mederio Pasijų atlikimas tą vakarą akivaizdžiai parodė, kad šis kūrinys mums – gera alternatyva „didžiųjų“ autorių opusams.
Klasikinės muzikos garso įrašų rinkoje kasmet pasirodo naujų kompaktinių plokštelių. Ne kiekvienas toks produktas pristato turinio ar interpretacijos požiūriu kažką kokybiškai naujo, tačiau skųstis neverta, nes visi jie turi išliekamąją vertę ir (kada nors) suranda savo auditoriją. Garso įrašų kompanija „Semplice“ 2015-ųjų pradžioje melomanams iš tiesų pasiūlė naujieną – kompaktinę plokštelę „Giovanni Battista Cocciola. „Deus, Deus meus“. Tai Lietuvoje lig šiol itin retai skambėjusios LDK kompozitoriaus G.B. Cocciolos sakralinių kūrinių rinktinė, o kartu ir debiutinė senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ (meno vadovas Rodrigo Calveyra) plokštelė. Tiesa, jos turinys gali atrodyti retas tik šiandienos klausytojams, mat prieš daugiau nei tris šimtmečius italo kūryba plačiai skambėjo visoje LDK teritorijoje.
Kas buvo Cocciola? Kas jį siejo su Lietuva? Kodėl italo kūryba atspindi senąjį Lietuvos muzikos paveldą? Kaip skamba koncertinėse erdvėse beveik neatliekami (kodėl?) kompozitoriaus kūriniai? Tokios ar panašios impresijos tikėtinos, mat ligi šiol labai stinga platesnio LDK muzikos istorijos viešinimo, personalijų pristatymo, dažniau atliekamų epochos kūrinių. Ši kompaktinė plokštelė leis platesnei kultūrinei visuomenei sužinoti ar prisiminti, pavyzdžiui, kad XVII a. pradžioje Cocciola tarnavo kapelmeisteriu Leono Sapiegos dvare, čia kūrė muziką ir vadovavo per dvidešimties atlikėjų kapelai (išsamiau buklete rašo muzikologė Jūratė Trilupaitienė); apmąstyti istorinį faktą, jog Renesanso ir baroko laikais Lietuvoje vykusi aukšto meistriškumo italų menininkų „invazija“ turėjo didelės įtakos šalies kultūros pakilimui, europietiškumui, o drauge kūrė Lietuvos muzikos istoriją, pagaliau išgirsti tikrą barokinio Vilniaus sakralinės muzikos skambesį.