Jūratės Stauskaitės piešinių ir grafikos paroda-akcija „Judesiai“ pasitinka ant sienos dailiai išraitytais Henri Matisse’o žodžiais: „Piešinys man – ne visų įgūdžių lavinimas, – tai priemonė intymiems jausmams išreikšti ir dvasios būsenoms nusakyti.“ Formaliai žiūrint, citata apibrėžia piešinį, tačiau tarp eilučių pasako daug svarbesnį dalyką – Stauskaitė pripažįsta susižavėjimą Matisse’u, kurio piešiniai yra artimi ir grafikės kūrybai. Apie tai stipriausiai liudija penkių kūrinių ciklas be pavadinimo, susisiejantis su Matisse’o 1952–1953 m. „Akrobatų“ serija. Šiuose piešiniuose plastiško kūno kontūrus, sukurtus švaria, grakščia linija, išduoda vos vienas kitas šokėjos silueto linkis.
Tačiau pradėsiu nuo pradžių. Parodoje eksponuojami keli ankstyvesni Stauskaitės darbų ciklai, kuriuose jau paliečiama vėliau išplėtota judesio tematika. Lyginant su toliau matomais naujesniais, eskiziškais kūriniais, pirmieji atrodo aiškesni ir konkretesni, padedantys suvokti menininkės kūrybos evoliucinį kelią abstraktumo link. Linija Stauskaitei buvo svarbi nuo pat diplominio darbo – iliustracijų Hanso Christiano Anderseno pasakai „Undinėlė“ – sukūrimo. Linijos santykis su plokštuma, laisvos, neapibrėžtos juodos dėmės ima ryškėti oforto, akvatintos ir sausos adatos technikomis 1984–1996 m. sukurtoje darbų serijoje „Rytinė mankšta“, vaizduojančioje akrobatę, darančią įvairius pratimus. Vis dėlto sportininkės pastangų rezultatų nematau, tad man kūrinys nejučiomis ima panėšėti į užguitos moters gyvenimą, jos begalinius bandymus „prasimušti“ į idealų lygių teisių pasaulį. Žiūrėdama į šią darbų seriją prisimenu panašios tematikos Ksenijos Jaroševaitės skulptūrėles „Rytas“ ir „Vakaras“ (1979 m.), kuriose moterys pasyvesnės, nebandančios pakeisti savo būties.
