Flamenko ir sutartinių „jungtuvės“ lietingą „Kultūros naktį“

Liepos pradžioje Lietuvoje viešėjo flamenko meno meistrai iš Sevilijos: gitaristas Javieras Gomezas, šokėja Tamara Lucio Roales ir dainininkas Manuelis Romero El Cotorro. Atvyko jie ne tik tam, kad dar kartą sužavėtų Lietuvos publiką flamenko grožiu, bet ir tam, kad gyvai susipažintų su lietuviškos kultūros šedevru – sutartinėmis, sukurtų bendrą skambėjimą ir pristatytų gimusį kūrinį Lietuvos žmonėms ir jos svečiams.

 

Pasirengimas projektui vyko penkerius metus. Viskas prasidėjo nuo mano (straipsnio autorės) flamenko meno studijų Sevilijoje. Norėjau pažinti meną, kuris jau seniai žavėjo ir traukė. Flamenkas natūraliai įsiliejo į mano kūrybinį kelią, atskleidė naujas išraiškos erdves, kurio esmė yra emocinis atvirumas ir laisvė. Būnant svetimoje šalyje, bendraujant kita kalba, pažįstant Ispanijos kultūrą iš vidaus, dar svarbesni tapo mano šalies kultūra ir identitetas. Po emocingų cante jondo dainų, sudėtingų ir dinamiškų ritmų sugrįždavau prie sutartinių monotonijos ir gelmės, kuri man tapo dar artimesnė nei anksčiau. Manyje derėjo ir gimtoji kultūra, ir flamenkiškoji, abiem jaučiau meilę ir aistrą.

 

Sutartinės ir flamenko yra ypač kontrastuojančios muzikinės tradicijos formos, tačiau jos taip pat dera ir papildo viena kitą, susijungia intelektu sunkiai paaiškinamais, bet pasąmone organiškai juntamais saitais, kurių bendrumas slypi archajiškoje kilmėje. Muzikinėje kalboje tie saitai yra ritmas, harmonija, melodija.

 

Sutartinių ir flamenko, kaip grynųjų muzikinių tradicijų, sugretinimas arba, kitaip tariant, susitikimas, susilietimas atveria naujas galimybes sutartinėms suskambėti kitame fone, išgirsti lietuviškąjį paveldą naujai, moderniai, nes būtent kontrastas geriausiai išryškina reiškinių ar daiktų savybes.

 

Su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmo aktorinio meistriškumo kurso, kuriam vadovauja Oskaras Koršunovas, studentais surepetavome sutartines ir jas papildėme „flamenkiškais“ ritmais ir melodijomis. Darbas su studentais atskleidė netikėtą abiejų tradicijų gebėjimą skambėti moderniai ir organiškai įsilieti į jaunosios kartos pasaulėjautą.

 

Vėliau su sutartinėmis supažindinau flamenko gitaristą ir kolegą iš Sevilijos Javierą Gomezą. Buvo labai įdomu, kaip ispanas išgirs lietuviškas sutartines, ar ir jam jos pasirodys artimos? Ar jų monotonijoje, neįprastose Ispanijos muzikinei kultūrai dermėse jis atras sąlyčio taškų su flamenku? Ispanijos menininkas pabrėžė, kad sutartinėse yra daugybė emocijų ir spalvų, kad jos nėra tik liūdnos. Pasak jo, sutartinės išreiškia subtilią grupės žmonių būseną, o flamenke dominuoja emocionaliai spalvinga ir atvira individo išgyvenimų išraiška. Gimė abipusis supratimas, kad flamenkas ir sutartinės dera, papildo vienas kitą. Atsiradus bendraminčių, idėjos plėtotė įgavo pagreitį. Siekiau išlaikyti sutartinių ir flamenko grynąsias formas bei temas, jų neiškraipyti. Svarbūs buvo sąlyčio taškai ir tai, kas iš to gimsta.

 

Visame procese buvo daug žmonių, atsitiktinumų, emocijų, dvejonių, atradimų, kūrybinių ieškojimų, kol kartu su Marijos ir Jurgio Šlapelių namais-muziejumi bei VšĮ „Meno ekspansija“ pasiūlėme šią idėją pristatyti liepos 5 d. vykusioje „Kultūros naktyje“.

 

Muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė ir VšĮ „Meno ekspansijos“ vadovai aktorė Eglė Tulevičiūtė ir dailininkas Kristijonas Siparis buvo pagrindiniai projekto organizatoriai. Tarptautinio projekto kūrybinių dirbtuvių įgyvendinimui reikėjo ir žmogiškų, ir finansinių išteklių, geranoriškumo. Prie šio didelio projekto įgyvendinimo prisidėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Ispanijos Karalystės ambasada, dizainerė Polina Riazničenko, Vilniaus miesto Oskaro Koršunovo teatras, Vilniaus dailės akademija, Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas.

 

Kūrybinio proceso metu prie mūsų prisijungė sutartinių giedotojų ansamblis „Ūtara“. Tai buvo lyg ir atsitiktinumas, kuris vėliau tapo neatsiejama flamenko ir sutartinių „jungtuvių“ dalimi. „Ūtaros“ ansamblio giedotojų – Lilės Milašienės, Aušros Antanavičienės ir Rūtos Aladavičienės giedojimas, autentiški kostiumai papildė ir išbaigė kūrybinę koncepciją, sukūrė ne tik skirtingų tautų, bet ir skirtingų kartų bendravimo sluoksnį.

 

Intensyvios kūrybinės dirbtuvės tęsėsi tris dienas. „Kultūros naktyje“ flamenko ir sutartinių „jungtuvės“ turėjo įvykti Vilniaus širdyje, prie Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus. Skambant Javiero Gomezo subtiliai atliekamai „Granainai“, vykstant „Ūtaros“ nuometo rišimo ritualui, namo fasadas turėjo tapti skambančiu saulėtekio horizontu, pereiti prie „flamenkiškai“ šokančių šešėlių žaismo, pavirsti dideliu aviliu, kurio viduje šokėjos Tamaros Lucio Roales dinamiškas batelių kaukšėjimas, vėduoklės plazdenimas, suknelės „uodegos“ skrydžiai dera su subtiliais lietuviškojo folkloro judesiais, bitininkių šokiu, dūminių kuriama atmosfera. Skambant tragiškajai seguirijai kartu su LMTA studentų atliekama „Daunoilylio čiūto“, galingam, laisvam Manuelio Romero El Cotorro cante jondo balsui turėjo atliepti šalia esančios cerkvės varpai ir Vilniaus skliautai... Galų gale audringa flamenko ir sutartinių „medaus mėnesio“ šventė turėjo įvykti prie gyvu koriu tapusio Šlapelių namo-muziejaus fasado ir jo prieigų, įtraukti ir publiką į šį gyvenimo meilės šėlsmą. Tačiau gamta planus sutvarkė savaip. Esame lietaus kraštas, tad galima buvo tikėtis, kad ir lietus dalyvaus šventėje...

 

Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus turi ne tik andalūzišką kiemelį, bet ir seniausius Vilniaus istorinius laikus menančius požemius, tad flamenko ir sutartinių šventę dėl lietaus perkėlėme tenai. Flamenko ir sutartinių „jungtuvės“ įvyko kur kas intymiau, tik, gaila, negalėjome pakviesti visų susirinkusių žiūrovų, o šie lipo pro langus, veržėsi kaip išmanydami.

 

Požemių erdvėje flamenko ir sutartinių derėjimas neprarado savo galios, tiesiog atsiskleidė kitaip, nei tai būtų buvę atviroje erdvėje. Požemis priminė Granados olų atmosferą, kur iki šių dienų dar gyvuoja autentiškasis flamenkas. Ant skliautų žaidė šešėliai, galėjai iš labai arti pajusti natūralaus garso faktūrą, judesio grožį, atlikėjų kūno karštį, prakaito lašus, energijos pliūpsnius, kiekvieną emocijos, judesio, garso ir bendravimo niuansą. Vyko gyva žiūrovų ir kūrėjų komunikacija.

 

Liepos 5-oji, kuomet vyko flamenko ir sutartinių „jungtuvės“, yra Federico Garcia Lorkos gimimo diena, šis ispanų rašytojas savo darbais ir veikla įtakingoje intelektualų grupėje „27-ųjų karta“ (Generación del 27) išvedė flamenką į profesionalaus meno lygį. Beje, projektas buvo pristatytas ir liepos 4 d. „Piano.lt“ salės erdvėje. Audringa žiūrovų reakcija suteikė vilčių, jog šios „jungtuvės“ įvyko sėkmingai ir buvo palaimintos ne tik žmonių, bet ir į „Kultūros naktį“ atūžusio lietaus. Ką tik praėjusio projekto rezultatus pačiai sunku vertinti, tad džiaugiuosi, kad savo įspūdžiais pasidalino ir žiūrovai.

 

Lietuvos radijo žurnalistė Audra Čepkauskaitė: Susikuria visai naujas garso ir jausmo sluoksnis kaip Glenno Gouldo radijo kūriniuose. Kartais vienu metu skamba aštuoni skirtingi dalykai, atrodo, kas gali girdėtis, o girdisi viskas! Nuostabus derėjimas, o kartais – kontrastas, kaip ir sutartinių bei flamenko skambėjimas kartu.

 

Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ vadovo pavaduotoja Gintarė Kriaučiūnaitė: Mane asmeniškai sujaudino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojos, aktorės ir dainininkės Brigitos Bublytės parengtos programos idėja. Sužavėjo, kaip dviejų tautų muzikinis folkloras buvo ne dirbtinai „suplaktas“, o derėdamas ir netrikdydamas klausytojo leido mėgautis tiek atlikimu (jaunųjų studentų meistriškumas vertas paminėjimo), tiek bendru scenos estetiniu potyriu. Žavus ir netikėtas derinys – su studentais muzikos ritmus bandantys maišyti ispanų atlikėjai iš Sevilijos, talkinant sutartinių giedotojų grupei „Ūtara“. Taigi, magiška sutartinių monotonija ir žaižaruojantis, improvizuotas, interaktyvus muzikos, šviesų, spalvų ir šokio žaismas jungė ispanišką temperamentą ir lietuvišką santūrumą, supynė sutartinių melodijas ir flamenko ritmus. Mane ypač užbūrė disonansas tarp lietuviškų sutartinių (sinkopuotų, mažažodžių, bet pabrėžiančių garsažodžius, priedainius) ir flamenko (pasikartojančių, bet vis tvirtesnių žingsnelių, išraiškų, ritmikos pakitimų, pagardintų liūdna ispaniška rauda sequiriya). Sutartinės ir flamenko turi bendras ištakas: kasdienė buitis, apeigos, ritualai. Daugeliui lietuvių, net neturinčių muzikinio išsilavinimo, sutartinės yra kaip vienas iš saugotinų ir mūsų lietuvišką identitetą reprezentuojančių bruožų (ne veltui kaip istorinis lietuviškas paveldas kartu su flamenku tais pačiais 2010 m. įtrauktas į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą ir, tikiuosi, vis dar mokomas bendrojo lavinimo mokyklose). Deja, jos vis rečiau naudojamos muzikinėse programose. Mano manymu, tokią programą verta parodyti ne tik melomanams, lietuviškos ir ispaniškos kultūros mylėtojams, bet ir platesnei auditorijai, ir būtinai kaip edukacinę medžiagą mūsų jaunimui.

 

Lietuvos socialinių tyrimų centro, Sociologijos instituto mokslo darbuotojas dr. Liutauras Labanauskas:Kaip galėtų sutartinės nesutarti su flamenku? Man, kaip sociologui, pats žodis „sutartinės“ simbolizuoja kūrybinę muzikinę demokratiją ir bendruomenę. Ši demokratija ir bendruomenė, kuriai publikos plojimais pritariant vadovauja Brigita Bublytė, drąsiai meta iššūkį konservatyviai ir rožėmis nuo vestuvinio torto kvepiančiai lietuvių pseudoliaudies muzikos diktatūrai. Taip pat svarbu pasakyti, kad minėtoje sutartinių ir flamenko demokratijoje ne tik darniai sutaria patyrę profesionalai ir tik antrą ar trečią kartą į sceną žengiantys studentai, bet jau taikomi ir universalūs rinkodaros dėsniai, kurie skatina pamąstyti, kaip valstybių įvaizdį, tautinį tapatumą ir kultūrinį paveldą pateikti nauju, artimu globalios prekės ženklui suvokimu, nors dalis „grynojo“ tautinio tapatumo ir tradicijų saugotojų bei puoselėtojų tam galėtų ir nepritarti. Bet susitarimas juk ir yra svarbiausias sutartinių bruožas?