Autorius: KKKC inf.

KKKC inf.

2018 m. balandžio 6 d., penktadienį, 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Agnės Jonkutės ir Remigijaus Treigio fotografijos ir tapybos paroda „Išlaukti vaizdai“.

Bendroje ekspozicijoje menininkai pristato naujausius, 2017–2018 m. sukurtus darbus: Agnė Jonkutė eksponuoja tapybos ir fotografijos ciklą „Žemė“, Remigijus Treigys – fotografijų ciklą „Žiemos dienoraštis“.

A. Jonkutės tapybos palydovė yra fotografija. Menininkė, naudodama senąsias fotografijos technikas, atlieka eksperimentus bandydama įrašyti peizažą. Ne sukurti, o įrašyti tokį, koks jis yra: padengia popierių šviesai jautria medžiaga arba pasirenka popierių, tiesiog reaguojantį į šviesą, ir, prispaudusi jį žeme, smėliu, akmeniu ar sniegu, kad vėjas nenuneštų, palieka lauke, kad įsirašytų, anot menininkės, „ta vieta, tas laikas, ta šviesa“. Šie įsirašę peizažai tapo atspirties tašku tapyboje perteikti Žemę ir Dangų – dvi skirtingas stichijas, neatskiriamas, besikeičiančias, susitinkančias ties horizonto linija. Žemės tema, pasak menininkės, į jos kūrybą atėjusi iš asmeninės istorijos – senelių, mamos, gimusios Sibire, kur jie buvo išvežti – tiesiog paimti ir perkelti į kitą žemę.

Asmeninių patirčių inspiruota ir R. Treigio darbų ekspozicija. Pasak menininko, „Žiemos dienoraštis“ – tarsi jo dienos pastebėjimai. Tai autobiografiniai vaizdai, išreikšti per asmeninius pojūčius, pamatymus. „Paprastai dienoraštis būna slaptas, skirtas tik sau, o šiuo atveju jie yra išviešinami. Man tie vaizdai sukelia vienus prisiminimus, žiūrovui jie gali sukelti visai kitas emocijas. Nes tai yra labai asmeniška“, – apie naująjį fotografijų ciklą pasakojo R. Treigys.

Skirtinguose miestuose gyvenančių, virtualiai bendraujančių ir tik retkarčiais įvairiose parodose susitinkančių menininkų kūrybą jungia spalvinė gama, kompozicija, bet labiausiai – laukimo atmosfera ir ramybė, perteikta per miglas, tuštumas, išsitrynusius daiktų kontūrus. Ir užsibuvimas, užtrukimas prie vieno vaizdo, vieno objekto.

„Mums abiem svarbu ilgai pabūti su vaizdu, gal net tiksliau – šalia vaizdo, kol ryžtamės jį užfiksuoti juostelėje ar drobėje. Galiu numanyti, kad R. Treigys ties fotografiniu atspaudu taip pat užtrunka ilgai kaip aš teptukais beglostydama savuosius aliejinius paviršius, kol suguldau visus sluoksnius, – apie kūrybinius bendrumus pasakojo A. Jonkutė. – Šioje parodoje bus besikartojančių horizontų, nes abu tos linijos ieškom ar laukiam, bus ir daiktų, nežymiai atsirandančių iš tamsos ar šviesos, bus sidabro, Balt Salt ir dar šiek tiek kitų spalvų, atsiradusių iš fotografijos. Bus daug tuštumų ir tylos.“

Tylos leitmotyvas itin išryškėja ir naujausiose R. Treigio fotografijose. Ankstesniuose jo darbuose tarsi tam tikras vizualinis triukšmas buvę įbrėžimai, įtrūkimai palaipsniui nyko, ir paskutiniajame cikle „Žiemos dienoraščiai“, pasak menininko, „fotografija absoliučiai be garso“. Nebeliko jose ir konkrečių motyvų, objektų – tik jų fragmentai.

„Kai priartėji prie objekto, nebematai jo kontūro. Pavyzdžiui, didelis veidas viename mano darbe – rodau tik nosį ir akis. Galima dar labiau priartėti, galima peržengti ribą ir visiškai įlįsti į vidų. Bet mes šitos ribos kol kas neperžengėme. Priartėjom prie objekto, atsimušėm į jį, ištyrinėjom paviršių, bet į vidų neįėjom“, – pasakojo R. Treigys.

Dar vienas dviejų menininkų kūrybą jungiantis dėmuo – tyrinėjimų objektai, nesitarus ir tarsi visai atsitiktinai atsirandantys abiejų kūriniuose. Menininkai šį reiškinį pavadino „susikalbėjimu nesikalbant“. „Pirmą kartą susitikę 2007 m. išsiaiškinom, kad abu turim po lovą: jis – nufotografuotą, aš – nutapytą. Abi lovos „atsitikę“ panašiu metu, abi jos baltos, išnyrančios iš tamsos, abi tuščios, bet su aiškiu žinojimu, kad neseniai čia būta žmogaus. Abu vienas apie kito lovą nežinojome“, – pasakojo A. Jonkutė. Jai antrino ir R. Treigys: „Kalbant apie mūsų su Agne susikalbėjimus, parodoje yra darbas, pavadintas „Langas Agnei J.“. Kai aš jį padariau, net nepagalvojau, kad tai gali būti susiję su Agne. Tačiau kartą internete aptikau vieną Agnės tapybos darbą, žiūriu – vos ne tokia pati kompozicija! Ir gimė mintis fotografiją pavadinti būtent taip.“

Apie autorius

Agnė Jonkutė (g. 1974 m.) Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute įgijo menų magistrės laipsnį. Nuo 2005 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Parodose dalyvauja nuo 1999 m., Lietuvoje ir užsienyje surengė 10 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 100 grupinių parodų. 2005 m. V Frankofonijos žaidynėse Niamey (Nigeris) apdovanota aukso medaliu, 2009 m. tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius“ įteiktas geriausios jaunosios Lietuvos menininkės diplomas. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija jai ne kartą skyrė valstybinę stipendiją. Dalyvavo kūrybinėse rezidencijose: 2005 m. „Cite Internationale des Arts“ Paryžiuje (Prancūzija), 2016 m. Vidurio ir Rytų Europos menininkų kūrybinėje stovykloje Guijange (Kinija) ir rezidencijoje „Art Hub“ Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai). Menininkė bendradarbiauja su Kauno galerija „Meno parkas“. Jos kūrinių turi įsigiję: Europos centrinis bankas (Frankfurtas), Modernaus meno centras (Vilnius), M. K. Čiurlionio muziejus, Xin Dong Cheng galerija (Kinija), privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje.

Remigijus Treigys (g. 1961 m.) 1987 m. baigė studijas Lietuvos dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Parodose dalyvauja nuo 1987 m., Lietuvoje bei užsienyje surengė 47 personalines parodas, dalyvavo daugiau nei 70 grupinių parodų. 1991 m. gavo Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos premiją jauniesiems menininkams, 2005 m. CEC Arts Link (Niujorkas, JAV) stipendiją, 2006 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos premiją. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija jam ne kartą skyrė valstybinę stipendiją.
Dalyvavo kūrybinėse studijose: 2000 m. „Pro Artibus“ meno centre Ekene (Suomija), 2004 m. Roberto Boscho kultūros fondo kūrybinėje studijoje Berlyne, 2008 m. kunst:raumsyltquelle fondo meno rezidencijoje Zilto saloje (Vokietija), 2009 m. KLEE meno rezidencijoje Šverine (Vokietija), 2010 m. Graco tarptautiniuose autorių namuose (Austrija).

Paroda veiks iki 2018 m. gegužės 5 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

KKKC inf.

2018 m. balandžio 6 d., penktadienį, 18.30 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Ingos Likšaitės paroda „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį“.

Inga Likšaitė, parodoje eksponuojanti 2017–2018 m. sukurtą ciklą „Namai“, ant tapytų drobių paviršių siuvinėja dygsniu ir taip kuria judančio vaizdo efektą. Spalva ir tapyta drobė – svarbus bazinis kūrinio elementas, grafiškų linijų rastras atlieka kūrinio teksto vaidmenį. Du paveikslo sluoksniai ir dvi technikos, sujungtos vienoje drobėje, mirga ir leidžia vaizdui keistis, priklausomai nuo žiūrėtojo padėties. Motyvas, matomas ažūriškai ir skaidriai žiūrint iš vienos pozicijos, kinta žiūrovui pajudėjus į vieną ar kitą pusę. Minimalūs motyvai, kuriuos sudaro tik spalva ir linijų ritmas, kinta, spalvos intensyvumas vizualiai vibruoja. Tai, kas nematoma žiūrint iš priekio, išryškėja atsidūrus kitu rakursu ir atvirkščiai.

„Anksčiau siuvau ant tapytos drobės siuvimo mašinomis. Nauja dygsnio forma atsirado, kai suvokiau, kad pats paprasčiausias ranka atliktas didelis dygsnis yra išraiškingesnis ir aktyvesnis, ant tapyto paviršiaus užauginantis dar vieną erdvę ar kuriantis papildomą optinę dimensiją. Be to, naujas dygsniavimo būdas pasirodė meditatyvesnis, darbo procesas visai kitoks. Atradau visai naują raišką, kitoks dygsnis padiktavo naują grafinę formą. Dygsnio elementas su laiku tapo mano kalba, filosofija. Tiesiog man tai nenustoja būti įdomu, nematau prasmės sustoti ir ieškoti kardinaliai kitos išraiškos, atvirkščiai, tame pačiame lauke nuolat norisi padaryti vis kitaip. Norisi varijuoti su išbandytais dalykais, eiti į tokios raiškos gylį ir kūrybos begalybę“, – apie savo meno formas pasakoja I. Likšaitė.

Parodoje „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį“ Inga Likšaitė kvestionuoja žodžio „namai“ turinį, kelia klausimą, kokia galėtų būti šios sąvokos erdvė. Gyvendama Vokietijoje ji kaip užsienietė nuolat susiduria su klausimu: koks jos vaidmuo svetimos šalies visuomenėje, geografinėje platumoje, kaip tampriai ji su vieta susijusi? Menininkei šis klausimas ypač aktualus dabar, kai gyvename pasaulinės migracijos laike, kur vienoms visuomenėms atidaromos sienos, o kitoms statomos naujos. Ką turime omeny, kai kalbame apie namus? Ar namai – tai būstas su stogu virš galvos ir reikalingiausiais daiktais tam tikroje aplinkoje? Ar namai – tai ir jausmas, būsena su saugumo ar, atvirkščiai, nesaugumo suvokimu? Kaip šie suvokimai apie turėjimą ir jutimą koreliuoja tarpusavyje?

Apie autorę

Inga Likšaitė (gim. 1972 m. Kaune) VDU Humanitariniame fakultete studijavo meno istoriją, 1992 – 1999 m. VDA Kauno dailės instituto Tekstilės ir Dizaino katedrose įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. Šiuo metu menininkė įsikūrusi Berlyne.

Parodose I. Likšaitė dalyvauja nuo 2000 m., yra surengusi daugelį personalinių parodų Lietuvoje ir Vokietijoje, dalyvavusi grupinėse parodose Lietuvoje, Vokietijoje, Italijoje, Portugalijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kt. Jos darbų yra privačiose ir muziejų kolekcijose visoje Europoje. Daugiausiai dirbanti solo, Inga periodiškai įsijungia ir į bendradarbiavimus su kitų medijų menininkais, architektais, interjero dizaineriais.

Vizualaus meno atstovė šiuo metu kūrybinę praktiką koncentruoja ir siaurina ties tekstilės lauku. Jos darbai dažniausiai atpažįstami kaip minimalaus motyvo, ritmiškų dygsnių, nusiūtos ar išsiuvinėtos monochromiškos drobės, kartais įjungtos į erdvines instaliacijas arba su kolegomis kūrėjais paverstos į judančius vaizdus su garsu. Daug kantrybės ir laiko reikalaujantys Ingos darbai dažnai atkartoja anksčiau buvusius, kiekvienas jų yra kito darbo prototipas, o bendrai jie tarsi generuoja savą meninę teritoriją, kurioje Inga atranda įdomią kūrybos transformaciją.
 

Paroda veiks iki 2018 m. gegužės 5 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

KKKC inf.

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2018 m. balandžio 6 d., penktadienį, 17.30 val. atidaroma komiksų dailininkės Miglės Anušauskaitės, režisierės Julijos Šatkauskaitės, kompozitoriaus Andriaus Šiurio ir kūrybinės komandos „Bilietų nėra“ garso komiksų paroda „Truputis diskurso“.
 
Parodoje siūloma pamatyti kiek kitokius – garso komiksus. Šios idėjos autorė Rasa Kregždaitė sako, kad mintis kurti garso komiksus gimė dirbant su radijo teatro projektais. Eksperimentuojant kartu su trimis jaunais kūrėjais bei kūrybine komanda „Bilietų nėra“ idėja buvo įgyvendinta. Komiksų dailininkė Miglė Anušauskaitė sukūrė piešinius, aktorė ir režisierė Julija Šatkauskaitė bei kompozitorius Andrius Šiurys – garso takelius.
 
Parodos „Truputis diskurso“ komiksai siūlo į pažįstamas situacijas pažvelgti naujai, atrasti netikėtų, žaismingų sąsajų, pastebėti šmaikščią, kartais lengvu absurdu atskiestą kasdienių situacijų pusę. Pristatomi kūriniai perteikia paprastas kasdienybės situacijas, iliustruoja mūsų kalboje dažnai vartojamus posakius, tokius kaip „bet mes bent jau pradedame apie tai kalbėti“, „daug geriau jaučiuosi nustojęs valgyti šlamštą“, „gamtoje taip jau sutvarkyta“.
 
Piešinius papildantis garsas kuria nuotaiką, kūrinio atmosferą, leidžia žiūrovo vaizduotei ištrūkti iš dvimatės medijos, įsijausti į veiksmo kontekstą ir patiriant garsą mintyse piešti tai, kas nepateko į baltą popieriaus lapą. Jo funkcija yra ne tik plėtoti konkretų pasakojimą ar atskleisti veikiančių personažų charakterius, bet ir sukelti subjektyvius žiūrovo jausmus, išprovokuoti asociacijas ar prisiminimus.

Vaizdas ir  garsas šiame projekte yra lygiaverčiai. Ir tik nuo žiūrovo priklausys, kaip jis perskaitys ir kaip interpretuos jų junginį. Kadangi prie kiekvieno komikso kabės QR kodu užšifruotas garso takelis, lankytojai turės pasirinkimą, kaip apžiūrėti parodą – ar į vaizdą ir garsą gilintis kartu, ar žvelgti tik į piešinius, o galbūt parodą stebėti užsimerkus. Garso komiksų paroda – tarsi žaismingas interpretacijos uždavinys, kurį kiekvienas gali spręsti individualiai ir aptikti smagių, netikėtų atradimų.

Apie autorius

Miglė Anušauskaitė Vilniaus universitete įgijo žurnalistikos bakalauro ir semiotikos magistro laipsnius. Šiuo metu studijuoja doktorantūrą Lietuvių kalbos institute, nuo 2008 m. publikuoja tekstus kultūriniuose leidiniuose, turi savo komiksų rubrikas įvairiuose tinklalapiuose, tarp jų – ir kultūros portale Kulturpolis.lt. Miglė dažnai veda komiksų dirbtuves, dalyvauja mokslo populiarinimo veikloje. 2014 m. kartu su Gerda Jord išleido grafinę novelę „10 litų“, apdovanotą Patriotų premija, 2017 m. – komiksų knygą „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“, jau pelniusią daugybę apdovanojimų. 2015 m. KKKC Parodų rūmuose vyko M. Anušauskaitės komiksų paroda „Dalyką“; 2017 m. jos kūriniai buvo eksponuoti interaktyvioje grupinėje parodoje „Pasaulis semiotiko akimis“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bei grupinėje Baltijos šalių ekspozicijoje „Koomiks, Komiksi, Komiksai“ Treviso komiksų festivalyje.

Julija Šatkauskaitė vaidybos specialybės mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Eimunto Nekrošiaus kurse. Studijų metais ji pradėjo gilintis į teatrinio veiksmo dėliojimo principus ir garso dramaturgiją, ieškoti paralelių tarp dramaturgijos ir muzikos kompozicijos. Julija yra spektaklio „Medėja“ bei tarptautinio muzikos projekto „Mugam ir Sutartinės: Dialogai“ režisierė ir prodiuserė, yra atlikusi nemažai literatūros ir garso performansų, dalyvavo tarptautiniuose radijo dramos festivaliuose, kūrybinėse dirbtuvėse bei menininkų rezidencijų programose. Šiuo metu ji toliau gilinasi į radijo teatro bei audioatmosferų eksperimentus, kuria garso ir literatūros performansus, yra elektroninės muzikos atlikėja.

Andrius Šiurys Kauno technologijos universitete studijavo muzikos technologijų specialybę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus Ryčio Mažulio kurse, – kompoziciją. Studijų metais Andrius pradėjo rašyti instrumentinę muziką. Vėliau ėmė eksperimentuoti elektroakustinės muzikos sferoje. Sukūrė muziką įvairiems audiovizualiniams projektams, dramos ir audiospektakliams; dalyvauja Lietuvos šiuolaikinės muzikos festivaliuose, tarpdisciplininio meno projektuose.

Kūrybinė komanda „Bilietų nėra“ radijo teatro bei audioperformansuose žadina klausytojų vaizduotę, iš naujo atrasdama bei kurdama naujus radijo teatro žanrus. Siekdami surasti daugiau teatro ir garso meno sąsajų, menininkai muzikinių, režisūrinių bei performatyvių eksperimentų metu kuria audioatmosferas, pasitelkdami garsines priemones netikėtai atskleidžia literatūrinės medžiagos turinį. „Bilietų nėra” aktyviai dalyvauja muzikos, literatūros, radijo teatro bei menų festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Paroda veiks iki 2018 m. gegužės 5 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

KKKC inf.

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2018 m. vasario 23 d., penktadienį, 18 val. atidaroma Arūnės Tornau kūrybos paroda „Tirpstančios formos“. Šeštadienį, vasario 24 d., 11.30 val. menininkė kviečia į ekskursiją po ekspoziciją.

Arūnė Tornau parodoje „Tirpstančios spalvos“ pristato 2015– 2017 m. sukurtus tapybos darbus ir erdvinę tekstilės instaliaciją. Didelio formato paveiksluose menininkė analizuoja ją dominančias egzistencines gamtos ir žmogaus būties trapumo temas ir sieja jas su aktualia sociologine (modernybės epochos) griūties jausena, jau kuris laikas dominuojančia šiuolaikinio meno kontekste ir kultūros teorijos tekstuose.

A. Tornau visada domino gamtos cikliškumo, laikinumo, jos kaitos ir nykimo, ekologinės temos, bet tik per pastaruosius 5–7 metus jai pavyko išgryninti savo mintis: temos abstrahavosi, apsivalė nuo nereikalingų smulkmenų, koloritas tapo santūresnis, spalvos prislopintos. Šios temos taip pat pradėjo rezonuoti su visai kitomis, „apokaliptinėmis“ nuojautomis platesniame tarptautiniame šiuolaikinio meno kontekste, kuris reaguoja į globalias dabarties politines, ekologines, ekonomines krizes. Ramus, sutelktas vaizdas atsirado kaip priešprieša intensyviam šiuolaikinės informacijos srautui. Ši tema jai atrodo aktuali ir savo egzistenciniu poetiniu pobūdžiu. Naujam ciklui būdingas tuštumos kaip niekieno, „užribio“ žemės vaidmuo. Kūriniuose dominuoja efemeriški, nykstantys vaizdiniai – spalvų blukimo, daiktų dūlėjimo, pėdsakų nykimo, kaitos motyvai. Tokiame nykimo ir mirties estetikos kontekste daiktų ar objektų buvimas tik nujaučiamas arba jų išvis nėra. Nerangios, amorfiškos architektūrinės formos, vertikaliai stūksančios abstrakčioje klampioje erdvėje, sukelia civilizacijos ar egzistencijos pabaigos jausenas.

Paskutinių, dar niekur nerodytų A. Tornau darbų ciklą „Užtvaros“ sieja vienas motyvas: tam tikros kliūtys, trukdančios žiūrėti gilyn į paveikslą: tvoros, užuolaidos, medžių kamienai, į tankius mazgus susiraizgę krūmynai, medžių išvartos. Pagrindinis objektas – tarsi paslėptas, uždengtas nuo žiūrovo akių, tačiau jauti jį esant. Tas slaptumo jausmas ir tamsus koloritas sukuria baugumo ir įtampos atmosferą. Žiūrėjimas pro užtvarą tampa lyg bandymu patekti į draudžiamą teritoriją, o miškas – personifikacija, abstrahuotu jausminiu pasauliu.

Parodoje pristatoma erdvinė instaliacija, pasak menininkės, atskleidžia jos, kaip moters kūrėjos, asmenišką ir emocinį žvilgsnį: „Ciklą papildanti paralelinė tema bei forma – erdvinė instaliacija, skirta mano prieš kelerius metus mirusiai mamai. Tai – labai trapus, intymus, emociškai man svarbus kūrinys, kuris įvestų žmogišką mastelį ir kartu sustiprintų  abstrakčių gamtos būsenų poveikį, sukuriamą mano didelių formatų tapyba“.

Apie autorę

Arūnė Tornau (g. 1956) – tapytoja, dailės pedagogė. 1974–1979 m. studijavo Vilniaus dailės institute. Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė, 2009–2016 m. LDS tapybos sekcijos pirmininkė. Dalyvavo daugelyje tarptautinių ir respublikinių parodų, vykdė meno edukacinius projektus Lietuvoje ir užsienyje. Kelių dailės vadovėlių, knygos „Latcho drom“, daugelio straipsnių, kelių videofilmų, TV ir radijo laidų apie meną ir meno pedagogiką autorė ir bendraautorė. Kūrė scenografiją spektakliams, kuravo tapybos parodų projektus Lietuvoje ir užsienyje (Liuksemburge,  Briuselyje, Hagoje, Berlyne, Varšuvoje). Menininkė nuolat dalyvauja grupinėse parodose šalyje bei užsienyje ir rengia asmenines savo kūrybos parodas.

Vasario 24 d., šeštadienį, 11.30 val. menininkės Arūnės Tornau vedama ekskursija po parodą „Tirpstančios formos“. Būtina registracija el. paštu: [email protected] arba tel. 8 650 71704 (ekskursijos kaina įeina į bilieto kainą: 1,70 Eur, 0,85 Eur. Neįgaliesiems, Klaipėdos moksleiviams – nemokamai).

Arūnės Tornau paroda „Tirpstančios formos“ veiks iki 2018 m. kovo 25 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

KKKC inf.

2018 m. vasario 23 d., penktadienį, 17 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma fotomenininko Vyto Karaciejaus personalinė fotografijų paroda „Požiūris“, skirta autoriaus 70-mečiui ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Renginyje eiles skaitys režisierius Domininkas Malajavas.

Retrospektyvinės V. Karaciejaus parodos „Požiūris“ ekspozicija sudaryta iš dviejų dalių: pirmojoje dalyje fotomenininkas pristato vertingiausias nuotraukas iš fotografijos ciklų „Smėlio legenda“ (1994 m.), „Jūros paslaptys“ (1998 m.), „Fototeatras“ (1998 m.), „Prie amžiaus slenksčio“ (1999 m.), „Draugai ir kaimynai“ (2000 m.), „Buvimo ženklai“ (2002 m.), „Būties miražai“ (2007 m.), „Pajūrio peizažai“ (2008 m.) ir kt.

„Kaip ir kiekvienas mirtingasis, aš noriu palikti pėdsaką savo aplinkoje, savo žemėje. Ateina žmogui laikas, kai jis turi ką pasakyti, turi ką parodyti. Tai daryti reikia ir tai yra tik maža dalis to, ką esi per savo gyvenimą nuveikęs. Man pasisekė. Visą gyvenimą ne tik dirbau kasdienius darbus, bet ir kūriau. Keitėsi požiūris į žmogų, miestą, gamtą, laikmetį...“ – pristatydamas savo retrospektyvinę parodą atvirauja fotomenininkas.

Antroji ekspozicijos dalis sudaryta iš naujausio V. Karaciejaus fotografijų ciklo „LDK buvimo ženklai“, kuriamo nuo 2017 m. Ją autorius dedikuoja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Šio ciklo fotografijos – tai menininko  improvizacijos LDK temomis. Vaizdai, persipynę vienas su kitu, kuria paslaptingumo atmosferą ir kelia žiūrovams savitas asociacijas.

„Tas patirtas stebuklo jausmas, kad LDK yra ne mitas, ne įspūdinga istorinė legenda, ne tik keli dažniausiai kartojami vardai ir kelios iš mokyklinių vadovėlių galvon įsirėžusios datos, bet tikra istorinė realybė. Kad LDK – realiame laike gyvenę stiprūs ir valingi žmonės. Savo garbei ir mūsų ateičiai nuveikę didingus darbus, sukrovę materialius ir dvasinius turtus, palikę stiprybės ir išlikimo, savigynos ir narsumo, orumo ir išdidumo, pagarbos savo žemei ir protėviams ženklus. Sukūrę valstybę, be kurios jau niekada nebus įsivaizduojama Europos istorija ir likimas. Kad LDK yra tikrų tikriausias mūsų istorinis, kultūrinis ir dvasinis slaptažodis“, – inspiracijas sukurti šį ciklą atskleidžia V. Karaciejus.

Pasak fotomenininko Gyčio Skudžinsko, „Vytą Karaciejų nuolatos dominančios temos – būtis, laikinumas, tikrovės ir fikcijos santykis. Dažniausiai objektyvo taikiklyje atsiduria ne realaus pasaulio, bet perkurtų situacijų veikėjai ir detalės. Autorinis braižas ir puiki nuojauta autorių pastato į vieną gretą su šiandienos vizualiosios kultūros tendencijas plėtojančiais menininkais. Vyto atspauduose susipina aukštoji ir gatvės kultūros, šventinė romantika ir kasdienybės rutina. O parodos žiūrovas, sekdamas autoriaus nužymėtais taškais, gali perskaityti visiškai naują istoriją“.

Apie autorių

Vytas Karaciejus gimė 1948 m. kovo 10 d. Milvyduose, Varėnos r. Baigė Kauno aukštesniąją dailės mokyklą, specialybė – dailininkas fotografas. Nuo 1975 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje. Nuo 1977 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1997 m. fotomenininkui suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas, 2005 m. – meno kūrėjo statusas.

Šalies ir užsienio parodose V. Karaciejus dalyvauja nuo 1977 m., yra surengęs daugelį personalinių parodų, nuolat dalyvauja bendruose šalies ir tarptautiniuose fotomeno projektuose. Menininko darbų yra įsigiję Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Lietuvos dailės muziejus, FIAP (Lozana, Šveicarija). Kūrėjas yra išleidęs fotoalbumus „Klaipėda: buvimo ženklai“ (2002 m.) ir „Klaipėda: laiko ženklai“ (2011 m.).

Vyto Karaciejaus fotografijų paroda „Požiūris“ veiks iki 2018 m. kovo 25 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

KKKC inf.

2018 m. sausio 19 d., penktadienį, 17 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Romualdo Inčirausko kūrybos paroda „Skulptūra. Tapyba. Tarytum juvelyrika“.  

Menininko Romualdo Inčirausko kūrybinės veiklos keturiasdešimtmečiui dedikuojamos parodos ekspozicijoje – naujausi, 2016 – 2017 metais sukurti darbai: skulptūrinės instaliacijos „Civilizacijos“ I ir „Civilizacijos II“, tapybos ciklas „Abstrakcija su autoriniu ženklu“ ir metalo plastikos ciklas „Tarytum juvelyrika...“

Skulptūrinė instaliacija „Civilizacijos I“ (2016 / 2017 m.) – tai 12 metalo skulptūrų ir 10 stiklainiuose „užkonservuotų“ skirtingų civilizacijų objektų. Didžioji pastarųjų dalis yra autentiški paties autoriaus lankytose vietose (Efese, Sidėje, Kesarijoje, Jeruzalėje, Masadoje) surinkti senųjų kultūrų architektūriniai fragmentai, archeologiniai radiniai iš karinio konflikto kamuojamos Sirijos miestų Alefo ir Palmyros, taip pat autentiškas 1989 m. nugriautos Berlyno sienos fragmentas, dar visai neseniai buvęs dalimi gelžbetoninio riboženklio tarp dviejų sistemų – rinkos ir planinės ekonomikos, prievarta pastatyto tos pačios civilizacijos viduje. Kai kurios autoriaus fiziškai neaplankytos senųjų kultūrų lokacijos ironiškai įamžinamos artefaktais iš šiuolaikinę vartotojišką Vakarų civilizaciją įcentrinančių, senųjų civilizacijų galią ir šlovę besisavinančių ir prekiniu ženklu paverčiančių bastionų – „akropolių“ ir „babilonų“.              

„Civilizacijų“ projekto tęsinyje („Civilizacijos II“, 2017 m.) kūrybinis arsenalas perkonstruojamas, kovinės pajėgos pergrupuojamos, tačiau visai menininko kūrybai būdingas gebėjimas šmaikščiu, žaismingu, kartais ironišku tonu kalbėti apie rimtus dalykus išlieka. Kaip žaliavą panaudodamas ne tik sendaikčių turguose ar laužynuose įsigytų įvairių rakandų detales, bet ir kai kuriuos ankstesnius savo paties kūrinius (tarsi karo metais metalo skulptūras ar varpus „perlydydamas į naujas patrankas“), autorius kuria 20 mažosios plastikos figūrų ir jas su vaikiškų ar paaugliškų žaidimų valiūkiškumu suskirsto į dvi ietimis ginkluotas konfliktuojančias armijas – „Pepsi-Cola“ ir „Coca-Cola“.

Pristatydamas savo tapybos darbų ciklą „Abstrakcija su autoriniu ženklu” (2017 m.), autorius atvirauja apie kas dvejus trejus metus jį užplūstantį „koloristinį priepuolį“, lemiantį dvidešimties – dvidešimt penkių drobių gimtį. Tiesa, menininkas neigia jose pavaizduotus objektus esant paukščiais: „Manęs dažnai klausia: „Kodėl paukščiai?” Po atsakymo, kad čia jokio paukščio nėra, žiūrovas sutrinka. Jeigu prisipažinsiu tapąs paukščius – išsiduosiu savo infantilumą: tokius piešia dvejų trejų metų vaikai. Bet anksčiau tikrai buvo paukščiai, įkvėpti Richardo Bacho kūrinio „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Tada jie dar skraidė, blaškėsi po visą drobės erdvę. Vėliau nusileido ant žemės, prarado sparnus, tapo kresni, kulinariniai, kol pagaliau nustojo būti paukščiais... Atsipalaiduoti skirti spalviniai pasiblaškymai drobėje – tai poilsis nuo metalo... O paukščio nėra. Liko tik autorinis ženklas. Taigi, abstrakcija su autoriniu ženklu“, – savo tapybą komentuoja Romualdas Inčirauskas.

Pasak menotyrininkės dr. Danutės Zovienės, Romualdą Inčirauską galima vadinti tikru XX–XXI amžių sandūros menininku: „Sparti meninių idėjų ir judėjimų, technologijų ir plastinės raiškos kaita, žanrų ribų nyksmas bei naujos medijos jo kūryboje įgyja savitą ir paveikų pavidalą. Antra vertus, jam, tarsi renesanso menininkui, rūpi ir yra pavaldžios įvairios kūrybos sritys. Dailininkas suformavo savitą skulptūrinės plastikos atmainą, kurioje persipina tradicinių žanrų – medalio, reljefo, juvelyrikos, trimatės skulptūros – bruožai. Ir tai nėra savitikslis ar formalus siekis. Kūrybinė patirtis ir profesionalus technologijų žinojimas jam visada tarnauja ilgai brandintai, o kartais netikėtai gimusiai idėjai įkūnyti. Autorius prisipažįsta, kad labiausiai vertina koncepcijos ir technologijos dermę. Minties, ikonografijos ir meistriškumo derinys yra jo kūrybos vizitinė kortelė“, – teigia dr. Danutė Zovienė.

Apie autorių

Romualdas Inčirauskas gimė 1950 m. Anykščiuose. 1974 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, 1979 m. – Estijos valstybinį dailės institutą Taline. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius, Lietuvos dailininkų sąjungos, Tarptautinės medalio kūrėjų asociacijos narys.

Menininkas yra surengęs daugiau kaip keturiasdešimt autorinių parodų, dalyvavęs daugelyje bendrų parodų, simpoziumų, plenerų, konkursų. Daug R. Inčirausko kūrinių yra Telšių miesto viešosiose erdvėse, žymiausi iš jų – Telšių Šv. Antano Paduviečio Katedros durų reljefinė-skulptūrinė kompozicija, skirta Žemaitijos krikšto 600-ųjų metinių paminėjimui, skulptūrinės kompozicijos Didžiojoje Žemaičių sienoje, ženklai-skulptūros žydų bendruomenės atminimui Telšių senamiestyje, skulptūrinis (20 skulptūrų) projektas TELZ (Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuosavybė). Jo darbų yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai (tarp jų – Britų muziejus), privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje, Japonijoje, Izraelyje, JAV ir kt.

Paroda veiks iki 2018 m. vasario 18 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

KKKC inf.

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)  2018 m. sausio 19 d., penktadienį, 18 val. atidaroma galerijos „Meno parkas“ (Kaunas) paroda „Ne muziejus...“, skirta galerijos veiklos dvidešimtmečiui paminėti.

Prieš du dešimtmečius Kaune įkurta galerija, nuosekliai fokusuodama savo veiklą Lietuvos ir užsienio šiuolaikinio meno sklaidai, šiandien gerai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Galerijos vykdomų projektų maršrutai nusidriekė ne tik pagrindiniuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Jonavoje, Telšiuose, Molėtuose, Palangoje, didžiojoje dalyje Europos – Berlyne, Venecijoje, Londone, Varšuvoje, Porte, Barselonoje, Taline ir kt., bet ir tokiuose tolimuose taškuose kaip Niujorkas, Čikaga, Singapūras.

„Meno parkas“ yra viena iš pirmų Lietuvos galerijų, inicijavusių glaudų užsienio šalių ambasadų ir Lietuvos kultūros centrų bendradarbiavimą. Galerijos projekto „Meno linija“ dėka šiuolaikinių Lietuvos menininkų kūryba buvo pristatyta tokiuose meno forumuose, kaip Nimes šiuolaikinio meno bienalės, Liono bienales lydinčios parodos, 2017 m. Venecijos bienalės metu vykusiame projekte, Lietuvos menininkų kūriniai eksponuoti muziejuose Herne, Dortmunde, L‘Hospitalet, KUMU meno muziejuje Taline ir t. t. Svariu įvykiu paženklinti ir praėjusieji metai. Garsaus italų kolekcininko Luciano Benetton fondą, kuriame daugiau nei devyniasdešimties šalių kolekcijos, papildė per 140 Lietuvos menininkų sukurtų mažo formato (10x12 cm) darbų.

„Meno parkas“ vienas iš pirmųjų Lietuvoje išskirtinį dėmesį sutelkė jaunųjų menininkų kūrybai (projektas „Jaunieji. Žalia sąmonė“). Vienas svarbiausių „Meno parko“ projektų – šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, kuriame pristatoma programa apima neribotą dalyvių geografiją, 2013–2015 ir 2016–2018 metais festivalis Kultūros ministerijos patvirtintas Lietuvoje rengiamų tęstinių  tarptautinių renginių sąraše.
 
Svarbią vietą galerijos veikloje užima dalyvavimas šiuolaikinio meno mugėse. Sėkmingas dalyvavimas Italijos, Didžiosios Britanijos, Singapūro, Vokietijos, Šveicarijos, JAV, Vengrijos šiuolaikinio meno mugėse ne tik atvėrė kelius į daugelį naujų projektų, bet ir padėjo pelnyti didžiulį tarptautinį pripažinimą. Pavyzdžiui, didžiausias pasaulyje šiuolaikinio meno tinklalapis „Artsy“ 2015 m. paskelbė straipsnį apie aštuonias pasaulyje, ne pagrindiniuose meno centruose (Londonas, Niujorkas, Berlynas), veikiančias galerijas, tarp kurių – ir „Meno parko“ galerija.

Galerijos veikloje kasmet svarią vietą užima Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) kūrybinės programos vykdymas. Jos metu galerijos parodinėse erdvėse rengiamos personalinės, grupinės LDS narių parodos ir projektai, LDS menininkų kūryba pristatoma užsienyje vykstančiuose galerijos partnerių projektuose, organizuojama leidybinė veikla (parodų, projektų katalogai, autorinės knygos, monografijos ir kt.).

Pritaikęs tarptautinę galerijų veiklos praktiką, „Meno parkas“ yra subūręs galerijos menininkų ratą, kurių kūrybai, sklaidai skiriamas atskiras dėmesys. Šiandien tarp galerijos menininkų – tiek jauni, tiek jau savo kūrybine veikla išgarsėję menininkai: Aušra Andziulytė, Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas Robertas Antinis, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Milda Gailiūtė, Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas Jonas Gasiūnas (premija suteikta „Meno parko“ teikimu), Patricija Gilytė, Greta Grendaitė, Marija Griniuk, Židrija Janušaitė, Jūratė Jarulytė, Agnė Jonkutė, Česlovas Lukenskas, Eimutis Markūnas, Julija Pociūtė, Povilas Ramanauskas, Rosanda Sorakaitė, Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premijos laureatė Vaida Tamoševičiūtė (premija suteikta „Meno parko“ teikimu), Eglė Ulčickaitė, Arūnas Vaitkūnas (1956–2005), Aušra Vaitkūnienė, Alfonsas Vilpišauskas (1945–2015), Tomas Vosylius. Todėl savaime suprantama, kad dvidešimties metų veiklos paminėjimui rengiamos parodos „Ne muziejus...“ kolekcijoje – tik galerijos menininkų kūriniai.

„Kur kolekcininkai, muziejininkai atranda kūrinius, kurie dažniausiai papildo jų kolekcijas? Žvelgiant iš tarptautinės praktikos – dažniausiai kūriniai atrandami galerijose vieno ar kito projekto, parodos metu. Pavyzdžiui, tokiame renginyje kaip „Art Basel“ sutinkame gana ryškią muziejų ar privačių kolekcininkų agentų sangrūdą, kai jau pirmosiomis valandomis stengiamasi spėti praturtinti kolekcijas. Šiuo aspektu Lietuvoje situacija kitokia. Nors per nepriklausomybės metus daugelyje sričių Lietuva tapo šiuolaikiška, tačiau meno srityje šiuolaikinės pasaulinės tradicijos kelią skinasi labai sunkiai. Ir toliau didelė dalis kolekcininkų, muziejų, įsigydami kūrinius, visais būdais stengiasi apeiti galerijas, kuriose tie kūriniai atrandami... Galerija – ne muziejus, bet... Parodoje eksponuojami 22 galerijos menininkų kūriniai gali praturtinti ne vieną kolekciją. Tai kūriniai menininkų, kurių biografijose jau ne vienas reikšmingas projektas, galerijos iniciatyva ne vieno iš jų kūriniai saugomi užsienio muziejuose ar privačiose kolekcijose. Parodoje „Ne muziejus...“ – kūriniai menininkų, kurie turi ką pasakyti tiems, kam menas yra neatsiejama gyvenimo dalis“, – parodą pristato galerijos „Meno parkas“ vadovas Arvydas Žalpys.

Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Meno parkas. Dvidešimt“ dalis.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija bei Kauno miesto savivaldybės programa „Iniciatyvos Kaunui“.

Paroda veiks iki 2018 m. vasario 18 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

KKKC inf.

2017 m. lapkričio 17 d., penktadienį, nuo 17 val. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius kviečia į KKKC Parodų rūmus (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda), kuriuos okupavęs fotografijos menas žada tikrą šventę fotogurmanams. Šventės garantas – šešios fotografijų parodos, leidinio pristatymas, fotosesija ir, kas ne mažiau svarbu, – autentišką patirtį užtikrinsianti klaipėdiečių, svečių, organizatorių ir autorių kompanija.
 
Bene labiausiai laukiama – didžiausia iki šiol Violetos Bubelytės retrospektyvinė fotografijų paroda. Nuo 1981 iki 2003 metų autoaktus kūrusi fotografė Lietuvos meno istorijoje įsitvirtino kaip unikali ir daugelį tabu sulaužiusi menininkė, 2015 m., po 12 metų pertraukos vėl pradėjusi fotografuoti save. Tad parodoje „Savas kūnas“ bus galima pamatyti ir  V. Bubelytės archyvą, ir naujausius, pastaruosius trejus metus kurtus darbus. Po pirmosios savo aktų pardos 1989 metais autorė gavo laiškų iš pasipiktinusių davatkų, kaltinusių autorę paleistuvyste ir amoralumu. Įdomu, kokią reakciją autoaktų paroda sukels po beveik dvidešimties metų, tačiau bet kuriuo atveju uostamiestyje su vienu iš „garsiųjų“ laiškų bus galima susipažinti.
 
Dar viena retrospektyva  –  vos prieš pusmetį V. Luckaus fotografijos centro pristatyta vieno iš Kaune veikusios „Plėšriųjų sekcijos“ narių – Gintauto Stulgaičio fotografijų paroda. Ekspozicija sudaryta iš ciklų „Šeimyniniai portretai“, „Balius“, „Senamiesčio etiudai“, „Belvederis. 1986-ųjų vasara“, Kauno zoologijos sode kurtos „Rūkų“ serijos bei pavienių portretų. Savitą ir vis dar itin aktualų autoriaus požiūrį atskleidžia jo dienoraščio fragmentas: „Norėčiau, kad mano darbuose atsispindėtų požiūris ne į tai, ką aš fotografuoju, netgi ne gyvenimas apskritai, o žvilgsnis į gyvenimo prieštaravimų ir santykių visumą. Vienu žodžiu, noriu, kad žmonės mąstytų.“

Netradicinis, provokuojantis požiūris į fotografijos meną būdingas Kęstučio Šapokos ir Benignos Kasparavičiūtės parodai „Fotosalonas, Musninkų g.“ bei daugiau nei dešimt metų tęsiamam Dariaus Vaičekausko projektui „Dekonstrukcijos“. Nei B. Kasparavičiūtė, nei K. Šapoka nekuria fotografijos meno siaurąja prasme, tačiau nemaža dalis jų tarpdisciplininių projektų buvo įgyvendinti būtent fotografijos pagalba. Ši paroda – tai bandymas pasižvalgyti po fotografijos paraštes – „pasidaryk pats“, „muilinės“, buitinės fotografijos (anti)estetiką ir principus. Tuo tarpu D. Vaičekausko projektas –  tai veikiau anti-paroda, žvelgiant iš galerijų erdvių perspektyvos. Kūriniai išskaidyti Klaipėdos miesto erdvėse, o parodų rūmai – tik viena, tarpinė, parodos vieta, kurioje eksponuojamas vienas kūrinys bei pateikiamas koordinačių sąrašas, pagal kurį galima ieškoti mieste išsklaidytų kūrinių.

Jaunosios kartos dėmesį turėtų patraukti mažoje Braitono virtuvėje kalbantis trims draugams gimusi iniciatyva „Save Zine“. Pagrindinė projekto idėja ‒ nereikalauti jokio formalaus naratyvo darbams, kuriuos Paul Butkus, Henrikas Riskus ir Valus Sonov publikuoja zinuose. Beveik dvidešimt autorių iš skirtingų šalių subūrę kuratoriai teigia, kad niekada neduoda jokių instrukcijų, ko jie tikisi, tad rezultatas atspindi ir paties projekto esmę, ir šiuolaikinio gyvenimo praktiką: viskas apie kūrybiškumą ir dalinimą(si). Tai tęstinio fotografijos projekto „KITI 8” dalis.

Dar vienas laukiamas, su fotoknygomis susijęs šventės akcentas – Agnės Narušytės ir Gintaro Zinkevičiaus leidinio „Plakatai“ pristatymas, kurio metu bus projektuojami ir to paties pavadinimo G. Zinkevičiaus ciklo darbai. Juose – 1982–1996 m. autoriaus nuosekliai fotografuoti stendai, kuriuose būdavo klijuojami plakatai, iš pradžių – brežnevinės propagandos, paskui – perestroikos, dar vėliau – Atgimimo ir nepriklausomybės pradžios.

Parodų atidarymų maratono metu, nuo 17 iki 19 val., klaipėdietis fotomenininkas Artūras Šeštokas fotografuos šventės lankytojus senąja, šlapio kolodijaus technika. Parodų atidarymas numatomas 17.30 val. Šventės kuratoriaus, LFS Klaipėdos skyriaus pirmininko Dariaus Vaičekausko teigimu, „tokios fotografijos šventės ilgą laiką Klaipėdoje nebuvo, to labai trūko. Džiaugiuosi, kad jau antrus metus, rudenį, į uostamiestį galime pakviesti fotografijos meno mylėtojus bei gurmanus. Pristatysime tiek tradicinę, klasikinę fotografiją, tiek ir avangardinę, šiuolaikinę bei jaunųjų autorių  kūrybą – kviečiu švęsti fotografiją kartu!”

Fotografijos šventę Klaipėdoje organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.
Kuratorius Darius Vaičekauskas
Partneriai: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, VšĮ „Kultūros meniu“, Vito Luckaus fotografijos centras, Fotografijos muziejus, „Save Zine“.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija, Klaipėdos miesto savivaldybė, S. Jokužio leidykla-spaustuvė, UAB „ONI grupė“.

Parodos veiks iki 2017 m. gruodžio 10 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

KKKC inf.

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2017 m. spalio 20 d., penktadienį, 18 val. atidaroma 5-oji respublikinė paroda „Mažoji plastika“, skirta Skulptūrų parko 40-mečiui. Ekspoziciją sudarys dvi dalys: Smiltynės granito kalimo simpoziumų istorinė retrospektyva (kuratorė Sondra Simanaitienė) ir šiuolaikinės mažosios plastikos paroda (kuratorius Saulius Bertulis).

Istorinės retrospektyvos ekspozicija pristatys iš muziejų fondų ir asmeninių archyvų surinktus mažosios plastikos darbus, sukurtus ta pačia tema, kaip ir parko skulptūros. Bus galima susipažinti su parko kūrimo procesu žvelgiant į iš skirtingų medžiagų – gipso, plastilino, vaško – padarytus modelius, asmeninius daiktus iš skulptorių archyvų: keistas, tačiau tarybiniais laikais buvusias „deficitinėmis“ dovanas, pavyzdžiui, radiją „Spidola 23-1“, dirbtinės odos diplomatą ar auksinį laikroduką „Čaika“. Parodos turinį papildys skulptorių darbo įrankiai, nuotraukų retrospektyva, Skulptūrų parko 3D videomontažas, archyvinė skulptoriaus J. G. Ruzgo filmuota medžiaga bei dokumentinis filmas apie pirmą Smiltynės granito simpoziumą „14 akmenų Neptūnui“.

Istorinė Smiltynės granito simpoziumų retrospektyva formuojama kaip įdomi 8–9 dešimtmečių meninė raiška, kurios pasekmė – Klaipėdos skulptūrų parkas – per 40 metų sulaukė skirtingų vertinimų. Mat jis buvo įkurtas ant sunaikintų Senųjų miesto kapinių. Šis faktas sukėlė daugybę kontroversiškų opozicinių reakcijų ir suformavo skirtingas barikadas – skulptoriai prieš kapinių paveldo saugotojus. Nuo 2005 m. Skulptūrų parko ekspozicija besirūpinantis Mažosios Lietuvos istorijos muziejus ėmėsi misijos formuoti parko kaip dviejų istoriškai reikšmingų tapatybių – Senųjų miesto kapinių ir Modernios skulptūros galerijos – vienijimo procesą.

Antroji parodos dalis, skirta šiuolaikinės mažosios plastikos ekspozicijai, supažindina visuomenę su šiuo metu Lietuvoje vyraujančiomis mažosios plastikos tendencijomis, kryptimis bei naujovėmis. 45 dailininkai, kuriantys mažosios plastikos formas, atstovaujantys skirtingoms kartoms bei mokykloms, parodoje eksponuoja per 80 savo kūrinių.

Kūrėjai, įgiję įvairių šiuolaikinio meno patirčių, jas savaip interpretuodami, dabartinei mažajai plastikai suteikė naują meninę išraišką. Mažosios skulptūros formos, sukurtos naudojant skirtingas medžiagas bei atlikimo galimybes, tapo įvairesnės, laisvesnės, kelia netikėtumo įspūdį, atskleidžia autoriaus minties prasmę, stilistiką ir estetinį turinio krūvį. Išradingais darbais džiugina jaunieji dailininkai, suteikiantys daug vilčių šiai dailės sričiai klestėti ir tobulėti.

Parodoje eksponuojamų darbų amplitudė – nuo tradicinių bronzinių, medinių formų iki eksperimentų su stiklu, emaliu, buities daiktais bei kitomis mažiau tradicinėmis meninės raiškos priemonėmis.
Žiūrovo kontaktas su mažosios plastikos kūriniu yra labai artimas, todėl greta idėjos ir medžiagos mažojoje plastikoje labai svarbi ir atlikimo precizika. Šiuolaikinės mažosios plastikos ekspozicijos visuma leidžia lyginti, gretinti, atsirinkti, atmesti, atskleidžia, kokią plačią mažosios skulptūros sampratą demonstruoja kūrėjai.

Prieš parodos atidarymą, 12 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) vyks seminaras, kuriame bus pristatytas Klaipėdos skulptūrų parkas kaip įsimintinai svarbus Lietuvos dailės istorijos puslapis. Pranešimus skaitys menotyrininkė doc. dr. R. Rachlevičiūtė, skulptorius K. Musteikis, ilgametis Klaipėdos m. architektas A. Skiezgelas papasakos, kaip buvo organizuojami simpoziumai, architektai pristatys baigiamą parengti parko sutvarkymo projektą, vyks diskusijos.

Renginių, skirtų Klaipėdos skulptūrų parko 40-mečiui paminėti, organizatoriai – Mažosios Lietuvos istorijos muziejus ir Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Paroda veiks iki 2017 m. lapkričio 12 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

KKKC inf.

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) šiuo metu veikiančios eksperimentinės  socialinės parodos „Vietiniai simboliai – Klaipėdos veidas?“ kūrybinė komanda: projekto kuratorė Inga Norkūnienė ir dizaineriai Lina Jaruševičiūtė bei Virginijus Bakas išsikėlė tikslą kartu su miesto bendruomene iš naujo peržvelgti, kokiais simboliais šiuo metu pristatomas Klaipėdos įvaizdis ir ar tie simboliai atitinka šiuolaikinės visuomenės lūkesčius.

Norėdami išanalizuoti dabartinę padėtį ir miestiečių požiūrį į situaciją, organizatoriai surengė miesto bendruomenės apklausą – įvairiose Klaipėdos viešose vietose 1 300 asmenų žodžiu ir raštu buvo paklausta, ką jie mano apie nuolat eksploatuojamus miesto įvaizdžio simbolius. Pasak KKKC Meno kiemo kūrybinių dirbtuvių lektorės dizainerės Linos Jaruševičiūtės, apklausos rezultatai nustebino: „Žmonės išreiškė labai skirtingas nuomones ir akivaizdu, kad mes gyvename skirtingų bendruomenių mieste. Suvienyti jų požiūrį į savo miestą yra ilgas ateities darbas ir galbūt ši paroda duos tam pradžią. Vienas iš keisčiausių niuansų, kad mes nuo labai seniai eksploatuojame tuos pačius simbolius. Teko atrasti prieš 50 metų gamintą saldainių dėžutę, kurioje lygiai tie patys simboliai – Žvejo skulptūra, Atgimimo aikštė, „Meridianas“, švyturys – kurie ir šiandien yra ant atvirlaiškių, žemėlapių. Tarsi nieko per tiek metų mieste neįvyko. Taigi vienas iš šio projekto aspektų – paskatinti bendruomenę pasvarstyti: gal kažkas tiesiog užmiršo pažiūrėti, kas jau yra įvykę per tą laikotarpį Klaipėdoje?“

Grafinio dizaino srityje dirbantis VDA dėstytojas Virginijus Bakas, pristatydamas projektą, pabrėžė diskusijos tarp parodos organizatorių ir miesto bendruomenės svarbą: „Mano pradinė idėja buvo socialiai provokatyvi. Tačiau aptardami projektą nutarėme, kad vis dėlto reikėtų ne demonstruoti savo poziciją, o pradėti nuo diskusijos. Paliekame lankytojams patiems nuspręsti, kurie simboliai, jų nuomone, reprezentuoja miestą, o kurie yra vizualinė tarša. Apklausos metu žmonių išsakytos nuomonės kai kuriais atvejais kardinaliai skiriasi. Tai gal ir reikėtų pradėti diskusiją, kad mūsų kalba netaptų monologu, kad kartu nuspręstume, kokie objektai turėtų tapti miesto simboliais. Technologijų amžiuje labai paprasta bet kokį objektą paversti miesto įvaizdžiu, dažnas pilietis, valdantis technologijas, interneto erdvėje reiškia savo privačią iniciatyvą. Bet tai nereiškia, kad mes norime, jog mūsų miestas būtų taip reprezentuotas. Norėtume, kad miesto bendruomenė pasižiūrėtų ir nuspręstų, ir kad toje mūsų diskusijoje gimtų tiesa“, – įsitraukti į diskusiją kvietė V. Bakas.

Diskutuoti apie šiandieninį miesto įvaizdį, tapusį Klaipėdos tapatumo ikona, galima ne tik apsilankius parodoje „Vietiniai simboliai – Klaipėdos veidas?“, kurios ekspoziciją sudaro 21 didelio formato (130x170 cm) sugretintas vaizdas su skirtingo laikmečio nusistovėjusiais miesto reprezentaciniais simboliais.

Visus šiuos dizainerių užfiksuotus ir pagal tematiką sugrupuotus simbolius galima rasti ir socialinio tinklo „Facebook“ KKKC Meno kiemo paskyroje www.facebook.com/menokiemasklaipeda/. Šioje virtualioje ir visiems lengvai pasiekiamoje erdvėje iki pat parodos uždarymo vyks Klaipėdos simbolio ir antisimbolio 2017 rinkimai. Miesto bendruomenė kviečiama aktyviai dalyvauti ir rinkti savo favoritus. Labiausiai bei mažiausiai patikę Klaipėdos reprezentaciniai objektai bus įamžinti atvirlaiškiuose.

Kad būtų lengviau apsispręsti, už kuriuos objektus balsuoti, projekto kūrybinė komanda birželio 1 ir 3 dienomis 18.00–18.45 val. kviečia miestiečius į ekskursiją po parodą su menininkais. Labiausiai patikusius parodos meno objektus lankytojai turės galimybę įsigyti birželio 16 d. 19 val. vyksiančiame aukcione.

Paroda veiks iki 2017 m. birželio 18 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.