Didingasis istorinis Niekis

 

Autorius net tiesiogiai parodo, kad bet kokios memorialinės intencijos yra vaizduotės miklumas, kaip antai keistame medalyje „Stalo žaidimas“ dviejuose bronziniuose vežimaičiuose sukrauti besikartojantys metaliniai veidai ir spalvoto plastilino gabalėliai, spalvoti blokai, iš kurių formuojama istorija kaip artefaktas. Istoriografijos estetinimas siekia romantizmo pradžią, remiasi Johanno Gottfriedo Herderio mintimis. O tai iš tiesų tvirtas pagrindas šiuolaikiniams medaliams, kuriuos pristato Inčirauskas kaip solidžią savo parodos dalį. Mat tolimo, beveik nerealaus istorinio įvykio grožis – tai tas pats estetinio atsitolinimo malonumas, patiriamas stebint, bet nedalyvaujant. Beje, kai kurie menininko darbai (pateikiami fotografijų pavidalu) kviečia veikti, pavyzdžiui, Kristijonui Donelaičiui skirtas „Vaizdasėjis“ – reljefo negatyvu padengtas geležinis ratas, smėlyje atspaudžiantis trapius vaizdinius pasakojimus. Arba vivaldiškai muzikalus medalis, skirtas tam pačiam istoriniam asmeniui – skirtingos rūšies ir spalvos akmens diskai, inkrustuoti metalu ir netikėta besisukančia forma sudarantys metų laikų ketvertą aplink mažytę Tolminkiemio bažnytėlę, išlietą iš bronzos reljefe.

 

R. Inčirausko medaliai – atskira jo kūrybos dalis, sulaukusi tarptautinio pripažinimo (menininkas yra tarptautinės medalininkų federacijos FIDEM narys, laimėjęs pagrindinius prizus ne viename tarptautiniame konkurse). Šioje kūrybos plotmėje autoriaus intencija skiriant medalį konkrečiam asmeniui įamžinamas ne kas nors, bet nuolatos klausiama apie Kažką (Nieką?), pavyzdžiui, medalyje „Vyras ir moteris“, kur nėra tikrumo dėl neva įamžinamos / žymimos figūros tapatybės (Isaac? Ishmael? Sarah? Hagar?). Tiesos nežinojimas istorijoje dažnai lėmė įvykių tėkmę, nes kolektyvinė atmintis yra nestabiliausias žmonijos darinys. Net kurdamas monumentalius reljefus (R. Inčirausko Opus Magnus – Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros bronzinės durys) kūrėjas istorijai suteikia baugaus niekio statusą, tačiau tas Niekis pasirodo esąs didingas savo paradoksalia prievarta „prisiminti iš tuštumos“. Dabartinė akimirkos ir impulso visuomenė atmeta istorinę atmintį kaip represiją, nukreiptą prieš triumfuojantį laikinumą.

 

R. Inčirausko darbuose nėra memorialinio ar maištaujančio patoso, čia atsiveria istorijos, kaip bedugnio Niekio, drama. Mūšiai, kuriuos menininkas pateikia tai figūromis, tai schemomis (tarkim, medalyje, skirtame Žalgirio mūšiui), tai groteskiškomis kareivių skulptūrėlėmis susiveja į vieną virvę kaip skirtingi galimo istorijos pasakojimo būdai, istorijos, kuri galiausiai yra vientisa militaristinė estetika. Herodotiškas ar remarkiškas karų papasakojimo tonas, Holokausto klyksmas susilieja su biblinių alegorinių mūšių psalmodine poetika, kuri, kaip ir kiauravamzdė „Ekleziasto“, medalio-skulptūros figūra, atsiveria į dabartį akustine rezignacija. Praeitis yra tuštuma, dabarties įvykiai joje gaudžia kaip kupole, įvykius ir jų atvaizdus semia suknežusios vertės lava. Nereikia rūpintis praeitimi, nes ji yra paties Niekio kolosas – meninės variacijos, skiriančios esamąjį ir būtąjį laiką, negali niekuo padėti ar pakenkti tam, kas nebeegzistuoja.

 

Romualdo Inčirausko istorinėse parafrazėse atvirai rodomos sutartinės istorinio naratyvo ribos, memorialinių menų lakaniškasis savireflektyvumas (aš atsimenu save atsimenantį), atminties schematiškumo skurdas (o gal saikas?) atrenkant menkiausią iš visų galimų faktų kiekį, kurį verta išsaugoti. R. Inčirauskas nuosaikiai įveda žaismę į istorinių kanonų tvarumą, naujai nušveistuose metaluose atverdamas istorijos baigtinumą ir agresiją.