Autorius: ŠMC inf.

ŠMC inf.

Paroda „Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą“

Kuratoriai: Audrius Pocius ir Nicholas Matranga

2018.02.09–04.01

Parodos atidarymas: vasario 9 d., penktadienį, 18 val.

Šiuolaikinio meno centras džiaugiasi galėdamas pristatyti pirmąją šių metų grupinę parodą „Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą“.
Arba paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą, arba manija krauti akmenis, arba rutulinio guolio pasitikėjimas savimi, arba apie ką visa tai?

Nors jaunas amžius leidžia daryti prielaidą apie vėjavaikiškus polinkius, paauglė bitė nėra pasakėčios personažas. Bitės gyvenimas paprastai trunka nuo penkių iki šešių savaičių – tai be proto trumpas laikas, kupinas sunkaus darbo. Vos gimusi ji puola rinkti nektarą, kad išmaitintų lervas. Dėl šios priežasties lengva įsivaizduoti bičių spiečių kaip tobulą ekonominę bendruomenę – čia laikas ir resursai išnaudojami iki paskutinio lašo.

Esant tokiai griežtai gyvenimo struktūrai, spiečiaus išlikimas priklauso nuo to, kaip kiekviena bitė atlieka tai, ką Ruth Garret Millikan pavadino jos biologine funkcija. Bet koks nukrypimas nuo įprasto ir patikrinto elgesio yra griežtai baudžiamas, dažniausiai – mirtimi.

Vis dėlto, kokią biologinę funkciją turi elgesys, kuris, bent iš pirmo žvilgsnio, niekaip neprisideda prie rūšies gerovės? Būdami žmonėmis, mes daugiau operuojame ženklais, nei užsiimame maisto paieškomis, o neretai kažkieno vertė tampa svarbesnė nei paprastas išgyvenimas. Čia svarbu paklausti, kaip tam tikri dalykai mums tampa reikšmingi? Išimdami daiktus iš jiems įprasto konteksto, kuriame jie yra tiesiog įrankiai ar ištekliai, pamatome juos naujoje šviesoje. Žvelgiant iš rūšies perspektyvos, tai gali pasirodyti neatsakinga ar net priešinga pamatiniams poreikiams, kuriuos tenkinti išmokome evoliucijos eigoje; tai trikdo nepriekaištingą ekosistemos veikimą. Vis dėlto, kaip kadaise pasakė Alfredas North Whiteheadas, kontradikcija formaliojoje logikoje yra pralaimėjimo ženklas, tuo tarpu evoliucijoje ji žymi pergalę (tai nėra tiksli citata).

Tai mus priartina prie „Paauglės bitės pašaukimo vieną vasarą“ temos. Ši paroda yra apie tai, kaip mes susiduriame su ženklais, kaip juos gaminame mums įprastų objektų ir įrankių apsuptyje, kaip mes priverčiame juos dirbti mums ir, savo ruožtu, gaminti naujus ženklus. Kaip mes naudojame juos tam, kad peržengtume nusistovėjusius visuomenės kodus. Kaip tai darome nepastebimai, tarsi nuklydusi nuo spiečiaus bitė. Staiga tas kodas, kuris jai būdingas kaip jos biologinė funkcija, ima reikšti visai naujus dalykus. Būdama bite, nerasi nektaro ant grybų, taip pat ir prieglobsčio po nukritusiu lapu. Taigi, „Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą“ yra ir apie atstumą, nesusikalbėjimą bei susvetimėjimą.

Tam, kad išsiaiškintume daugiau, kreipėmės į keletą menininkų ir pasiteiravome, ką mano jie.
Parodoje dalyvauja Anna-Sophie Berger, Liudvikas Buklys, Paul Elliman, Gaylen Gerber, Nicholas Matranga, Michaela Meise, Daniel Pflumm.
Parodos architektas – Martin Ebner.
Šiuolaikinio meno centras 2018

ŠMC inf.

ŠMC pristato Michaelo Portnoy’aus projektą Wrixling.com

Bilietai parduodami nuo 2017.12.22, rezervacijos šiuo metu atviros iki 2018.03.01

Registruokitės asmeninei sesijai adresu www.wrixling.com. Sesijos mokamos, sumokėti už jas galite rezervacijos metu. Sesijų skaičius neribojamas. Galite rinktis daugiau nei vieną specialistą. Sesijos vyks anglų kalba.

„Wrixling“ – tai naujas pasimaišymo metodas, kurio poveikį galite išbandyti užsisakę asmeninę sesiją su vienu iš mūsų wrixlingo specialistų. Sesijos metu vykstantis wrixlingo procesas – tai viena dalis drauge su jumis režisuojamo karštligiško sapno, dvi dalys klaidinančio masažo, trys dalys abstrakčios terapijos ir žiupsnis žaidimo šizovaidmenimis. Šis metodas sukurtas siekiant pakoreguoti menkaverčio konstrukto, kurį anksčiau vadinome „savimi“, mastelį ir išmušti jį iš nepelnytai įprastų vėžių, panašiai kaip patiekalą galima perkelti iš pagrindinio meniu į sriubas.

Kviečiame registruotis privačioms 25 minučių trukmės wrixlingo sesijoms su vienu iš šešių projekte dalyvaujančių elgesio režisierių, profesionaliai apmokytų naudoti wrixlingo technikas. Savo specialistą galėsite rinktis ir pagal individualias kiekvieno iš jų specializacijas, tarp kurių – lyties terasavimas, transkursyvus vogravimas ir „empatinė spjaudyklė“.

Sesijos metu dalyvausite savo (ne)asmeninių istorijų, daugiaaukščių žargono atramų, „protėvių lauko“ ir fetišų kūrime, su savo režisieriumi ar režisiere pasitelkdami į pagalbą aukšto lygio kalbos žaidimus ir realybę iškreipiančius pratimus. Kokių rezultatų galite tikėtis? Tikrai nežinome! Bet štai ką sako metodo žinovai:

„Hipertempas! Troposferiškai glumina! Nepadoriai utopiška!“

„Terapiją lyginti su wrixlingu – tai kaip lyginti žiūrėjimą į meną su meno skambinėjimu visiems kontaktams tavo telefone, papasakojant apie tavo nesveiką žavėjimąsi žuvų veidrodžiais ir besisukančiomis prijuostėmis.“

„Daugybę metų negalėjau apsikęsti su ta banalybe, kurią žmonės laiko normaliu pokalbiu. O tada atradau wrixlingą…“

„When life gets confusing, we get confusinginger.“

Informatyvius videofilmus apie specialistų komandą ir daugiau informacijos apie projektą rasite adresu www.wrixling.com

 

Projekto autorius – Michael Portnoy
Kalbos konsultantas ir papildomų tekstų autorius – Dan Fox
Dramaturgė – Joanna Ruth Evans
Elgesio režisieriai: Todd Colby, Carlos Dengler, Michael Portnoy, Lorelei Ramirez, Riley Soloner, Jon Wan
Projekto kuratorė – Virginija Januškevičiūtė

Michael Portnoy yra Niujorke gyvenantis menininkas. Jo kūryba siejama su ankstyva jo patirtimi šiuolaikinio šokio ir „stand-up“ komedijos kontekstuose, ir nors dažniausiai jo kūriniai priskiriami performanso sričiai, dalis jų įgyvendinta performatyvios instaliacijos, skulptūros, tapybos, rašymo, spektaklio, videofilmo ar kuratorinio projekto forma. Menininkas yra pristatęs savo darbus įvairiuose pasaulio muziejuose, galerijose, teatruose ir koncertų salėse.

Projektą „Wrixling“ pristato Šiuolaikinio meno centras tarptautinio institucijų tinklo „Corpus“ (www.corpus-network.org) veiklos rėmuose. „Corpus“ – tai meno centras „Bulegoa z/b“ (Bilbao), Šiuolaikinio meno centras (Vilnius), „KW“ šiuolaikinio meno institutas (Berlynas), organizacija „If I Can’t Dance“ (Amsterdamas), „Playground“ festivalis (organizuojamas „STUK“ meno centro ir muziejaus „M“ Leuvene) ir muziejus „Tate Modern“ (Londonas). „Corpus“ tinklo veiklas dalinai finansuoja Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“.

Projektą taip pat remia Lietuvos kultūros taryba.

Projekto koprodiuseris – Ujazdowski pilies Šiuolaikinio meno centras Varšuvoje, pristatantis „Wrixling“ kaip tęstinės renginių serijos „PTV. Performance TV“ dalį.

Šiuolaikinio meno centras
Vokiečių g. 2, LT-01130, Vilnius
Tel: 8 5 2608960, fax: 8 5 2623954
el. paštas: [email protected] // www.cac.lt
www.facebook.com/cacvilnius

ŠMC inf.

ŠMC: penki pasiūlymai Lukiškių aikštės memorialui išsamiai pristatomi parodoje

Parodos atidarymas: lapkričio 23 d., ketvirtadienį, 16 val.

Paroda veiks iki gruodžio 17 d. kasdien nuo 12 iki 20 val. išskyrus pirmadienius

Parodos lankymas nemokamas

Tris parodos trečiadienius (lapkričio 29 d., gruodžio 6 d. ir 13 d.) 17 val. vyks nemokamos ekskursijos po parodą su ŠMC edukatore

Kviečiame susipažinti su penkiais pasiūlymais Lukiškių aikštės memorialui ŠMC skaityklos erdvėje. Tai paskutinysis LR kultūros ministerijos ir ŠMC organizuojamų kūrybinių dirbtuvių etapas. Šį ketvirtadienį, lapkričio 23 d., 16 val. atidaroma paroda, kurioje greta vizualizacijų ir architektūrinių brėžinių pirmąkart pristatomi ir skulptūriniai penkių pasiūlymų maketai ir medžiagos bandiniai.  

Primename, jog kūrybinėse dirbtuvėse dalyvauja šie autoriai ir kolektyvai: kūrybinė grupė, kurią sudaro architektai Gintaras Čaikauskas, Kęstutis Akelaitis, Linas Naujokaitis, dailininkas Rimantas Dichavičius ir skulptorius Arūnas Sakalauskas; architektų grupė, kurią sudaro Tomas Grunskis, Jūratė Kindurytė, Eglė Dimaitytė, Jovita Laurukėnaitė ir Martynas Mankus; skulptorius ir dizaineris Andrius Labašauskas; kraštotyrininkas, buvęs tremtinys Algimantas Lelešius; fotografas, filmų ir meno instaliacijų kūrėjas Darius Žiūra. 2017 m. liepos pabaigoje ekspertų komisija šių autorių pasiūlymus atrinko iš daugiau nei trisdešimties idėjų, pateiktų atsiliepiant į birželio 6 d. Šiuolaikinio meno centro paskelbtą kvietimą. Lukiškių aikštės memorialas pagal kvietimo sąlygas turėtų būti įgyvendintas iki 2018 m. gruodžio.

Nuo 2017-ųjų liepos Šiuolaikinio meno centro komanda dirbo su visų penkių projektų autoriais, konsultavosi su istorikais, menininkais, urbanistais, valstybinės reikšmės renginių protokolo, technologijų bei teisės specialistais. Visi penki autoriai ir kolektyvai vystė savo pasiūlymus atsižvelgdami į ekspertų komisijos išsakytas rekomendacijas, tobulindami savo projektų istorinio naratyvo niuansus, technologinius aspektus, derindamiesi prie rekonstruojamos Lukiškių aikštės landšafto ir architektūrinių bei apželdinimo elementų.

Kūrybinių dirbtuvių organizatoriai: LR kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras
Parodos architektai: Petras Išora ir Ona Lozuraitytė

 

ŠMC inf.

Arturo Bumšteino paroda „ēcheîa“

2017.11.18–2018.01.14
Parodos atidarymas: lapkričio 17 d., penktadienį, 18 val.

Kuratorius: Audrius Pocius

Šiuolaikinio meno centras su džiaugsmu pristato kompozitoriaus ir garso menininko Arturo Bumšteino garso instaliaciją „Ēcheîa“. Tai menininko pirmoji personalinė paroda institucijoje, kurioje 2002 m. prasidėjo svarbus jo karjeros etapas, besitęsiantis iki šių dienų. Galima sakyti, kad nuo to laiko jo kūryba įsitvirtino tarp šiuolaikinio meno ir muzikos sferų – dažniausiai apie Bumšteino kūrinius parodose kalbama kaip apie muzikinius, tačiau jis naudoja gryną garsą, komponuodamas jį pagal konceptualaus meno principus. Taip ir šioje parodoje keliami specifiniai klausimai, pavyzdžiui: „Kokiu būdu garsas gali veikti kaip skulptūra?“; arba „Ar garso kūrinių likimas neišvengiamai baigiasi dėžėje, vadinamoje „kolonėle“?“; arba „Kaip žiūrovą, įpratusį pasikliauti akimis, pasitikti garso kūriniu, kuris negali būti suvoktas iš karto? Jeigu laikas – pinigai, ar tokios išlaidos pateisinamos?“; arba „Kaip papasakoti daugialypę ir nevienareikšmę istoriją, jei laikas yra nepertraukiamas ir teka tik viena kryptimi? Ir kokia gi ta kryptis?“

Į šią parodą Arturas Bumšteinas pakvietė penkis garso entuziastus ir audiofilus – Gitį Bertulį, Antaną Dombrovskį, Ričardą Dubaką, Rytį Urbanską ir „KALA Soundsystem“ – paprašydamas kiekvieno iš jų suprojektuoti po unikalų garsiakalbį. Šie garsiakalbiai yra ne uždari kūriniai, o veikiau didesnės, nors ir hipotetinės, garso sistemos dalis: vienas čirpsi be jokio pagrindo, kitas dūzgia kaip šokančios bitės, trečio bosas duslus kaip Balzako skruostai, o ketvirtasis – tarpininkas, tikras klerkas, žinantis, ką kiti turi ir kaip tai pakrapštyti; apie penktą pamiršau, bet jaučiu, kaip jis veria mano kaulus.

Menininkas šiuos garsiakalbius suvokia kaip inkilus, kuriuose dar turi apsigyventi garsas, bet gali tilpti ir daug daugiau. Kiekvienas inžinierius menininkui perdavė savo įrašytus ar surinktus garso fragmentus, pritaikytus tam tikrai kolonėlei. Iš tokių semplų Arturas Bumšteinas sukomponavo atskirus garso takelius, girdimus tik per jiems skirtas kolonėles ir transformuojančius jas į garso skulptūras. Šios skulptūros, atsiradusios bendro darbo metu, kartu tampa choru, kuriame jos viena kitą papildo ir užginčija, kambarį paversdamos plintančio ir ataidinčio garso indu: echeia.

Taip garso kolonėlės parodoje tampa ne tik burnomis, bet ir ausimis, leidžiančiomis klausytojui atsidurti ir dalyvauti kruopščiai sukonstruotoje akustinėje patirtyje, tarpininkaujant jau minėtiems garso meistrams, menininkui ir pačiam klausytojui.

Arturas Bumšteinas yra kompozitorius ir garso menininkas, aktyviai dirbantis elektro-akustinės ir instrumentinės muzikos, radijo meno, instaliacijos ir eksperimentinės elektroninės muzikos srityse (pastarojoje pasivadinęs Refusenik slapyvardžiu). Jis yra ansamblių „Quartet Twentytwentyone“, „Works & Days“, „Zarasai ir Wolumen“ įkūrėjas, nuo 2000 m. aktyviai bendradarbiaujantis su menininkais ir muzikantais visame pasaulyje. Jo tarpdisciplininiai projektai pristatyti daugybėje renginių Europoje, tarp jų festivaliuose „The Holland Festival“, „Sensoralia/Romaeuropa“, „Angelica“, „Vilnius Jazz“, „Kody“, „Skanumezs“, „Cut&Splice“ ir daugelyje kitų. Jo įrašus yra išleidusios kompanijos „Bolt“, „Cronica“, „Unsounds“, „Con-v“, „Sangoplasmo“ ir daugelis kitų. 2013 m. Bumšteinas apdovanotas „Palma Ars Acustica“ radiofoninių menų prizu, o 2017 m. yra „DAAD Kuenstlerprogramm“ menininkų rezidencijų programos dalyvis.

Renginių programa „Estonia“
Parodos atidarymo proga taip pat vyks menininko kuruota renginių programa „Estonia“, pavadinta pagal fortepijono, kuris nuo pat institucijos įkūrimo laikomas ŠMC patalpose, gamintoją.

Lapkričio 17 d., penktadienį, 19 val. Maya Dunietz (Izraelis)
Maya Dunietz yra kompozitorė, atlikėja ir garso menininkė, pastaruosius 20 metų aktyviai pasirodanti visame pasaulyje. Ji tiria jungtis tarp muzikos, vizualaus meno, performanso, technologinių tyrimų ir filosofijos. Jos kūrinius užsako žinomi atlikėjai ir ansambliai, o savo įvietintus garso performansus ji yra pristačiusi tokiose institucijose kaip Paryžiaus „Palais de Tokyo“, Bristolio „Arnolfini“ galerija, Reikjaviko menų festivalis ir daugelis kitų. 2015 m. ji buvo kviestinė Los Andželo „CALArts“ profesorė Schusterman rezidencijų programoje ir gavo Ministro pirmininko kompozitorių apdovanojimą (Prime Minister Composers award)

Lapkričio 18 d., šeštadienį, 20 val. Rie Nakajima (Japonija)
Rie Nakajima yra japonų menininkė, dirbanti su garso instaliacijomis ir performansais. Jos kūriniai dažniausiai komponuojami permąstant unikalias architektūrines erdves, pasitelkiant kinetinius prietaisus bei rastus objektus. Ji yra eksponavusi kūrinius ir atlikusi performansus Jungtinėje Karalystėje ir už jos ribų, ir nuo 2013 m. kartu su Davidu Toopu prodiusuoja projektą „Sculpture“. Ji bendradarbiauja su Keiko Yamamoto muzikiniame projekte „O YAMA O“, kuriame tyrinėjama žanro neturinti muzika, ir su Pierru Berthetu kūrinyje „Dead Plants/Living Objects“.

Lapkričio 19 d., sekmadienį, 12–17 val. Gailė Griciūtė (Lietuva)
Gailė Griciūtė yra kompozitorė, garso menininkė ir improvizuotoja. 2011 m. ji baigė Sibelijaus muzikos akademiją Helsinkyje, o 2015 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, taip pat 2014 m. buvo Douglaso Gordono videomeno kurso „Frankfurto Staedelschule“ kviestinė studentė. Griciūtė yra menininkų kolektyvo „Technologies of Non|Self“, pristačiusio kūrinius Frankfurte, Čikagoje ir Hanojuje, narė. Ji yra pristačiusi savo muziką, meninius projektus ir performansus festivaliuose bei koncertų cikluose „Ahead“, „Jauna muzika“, „Soundscape“, „Counterflows“, „Sound Art Festival“, „Unsound ir Labor Sonor“.

Lapkričio 19 d., sekmadienį, 20 val. Sven-Åke Johansson ir Theresa Iten (Vokietija)
Svenas-Åke Johanssonas yra kompozitorius, muzikantas, poetas, vizualiųjų menų kūrėjas, rašytojas ir įvairių muzikos bei performanso meno projektų, parodų bei publikacijų iniciatorius. Improvizacinės muzikos novatorius Johannsenas 7-ajame XX a. dešimtmetyje sukūrė europietišką freejazz žanro formą ir kartu su Norbertu Eisbreneriu bei Werneriu Goetzu 1969 m. įkūrė „M.N.D“ (Moderne Nordeuropäische Dorfmusik). Johanssonas taip pat užsiima aktorine veikla Vienos „Burgtheater“ ir pasirodo kaip dainininkas bei pasakotojas.

Theresa Iten studijavo Ciuricho dizaino mokykloje ir Miuncheno dailės akademijoje. Ji gyvena Berlyne ir dirba fotografijos, grafinio dizaino bei videomeno srityse.

Kasdienį „apšildymą“ atliks Ivanas Chengas (Australija)
Ivanas Chengas yra australų kuratorius ir menininkas, kuris savo praktikoje gilinasi į skaitymo metodus, dažnai nurodydamas į galios ir reprodukcijos sistemas. Jis taip pat pasirodo įvairiuose kontekstuose kaip atlikėjas, klarnetininkas ir dramaturgas su šiuolaikinės kompozicijos specializacija. Jis neseniai baigė Kritinių studijų magistro programą Sandbergo institute, prieš tai studijavo Karališkoje muzikos akademijoje Londone ir Sidnėjaus muzikos konservatorijoje. Jo tekstiniai performansai pristatyti Sidnėjuje, Londone, Amsterdame, Tokijuje, Berlyne ir Niujorke. Neseniai jis bendradarbiavo su Arturu Bumšteinu kuriant projektą „Bad Weather“ Krokuvos „Cricotekoje“ ir inicijavo projektą „space bologna.cc“ Amsterdame.

ŠMC inf.

Liamo Gillicko paroda „Šviesos nėra ryškesnės centre“

2017.11.18–2018.01.14
Parodos atidarymas: lapkričio 17 d., penktadienį, 18 val.

Kuratorė: Neringa Bumblienė

Tai buvo perdirbimas skirtas ne naujiems daiktams gaminti, bet sugrąžinti į žemę. Ši atvirkštinė gamyba buvo lėta, priešinga radikaliai ankstyvojo kapitalizmo dinamikai.*

Šiuolaikinio meno centras džiaugiasi galėdamas pristatyti pirmąją garsaus britų menininko Liamo Gillicko personalinę parodą Baltijos šalyse.

Šioje parodoje menininkas toliau plėtoja temas, kuriomis domisi nuo pat 1990-ųjų pradžios, ir tuo pačiu kviečia žiūrovus susipažinti su naujausiais jo kūriniais. Personalinė paroda „Šviesos nėra ryškesnės centre“ yra sukurta specialiai Šiuolaikinio meno centrui ir susideda iš daugybės skirtingų, tačiau tarpusavyje susijusių elementų. Čia menininkas toliau tyrinėja kapitalizmui būdingas gamybos formas ir kompleksišką galios santykių cirkuliaciją neoliberaliame pasaulyje.

Nauja Gillicko instaliacija užima 1000 kv. m. ŠMC Didžiosios salės ploto ir primena industrines teritorijas, kurios dešimtame XX amžiaus dešimtmetyje kūrėsi didžiųjų pasaulio miestų pašonėse – tai vietos, kuriose galima suremontuoti motorolerį, nusipirkti statybos medžiagų ar užsisakyti specifinį, pagal užsakymą pagamintą įrankį. Iš dalies dėl didelių patalpų žemomis nuomos kainomis, o iš dalies dėl savo geografinės padėties toliau nuo gyvenamųjų rajonų, šios pusiau apleistos, pusiau eksperimentinės teritorijos išvystė savitą privalumą – puikius naktinius klubus. Nurodydamas į tokias specifines vietas ir tuo pačiu turėdamas mintyje Vilniaus lokaciją, menininkas atkreipia dėmesį, kad žiūrint iš centro į pakraščius, kai kurios vietos gali atrodyti nuošalios ir nereikšmingos. Bet šviesos pakraščiuose nėra blankesnės, kai stovi šalia jų; galiausiai tai yra tik žiūros taško klausimas.

Žaisdamas masteliais Liamas Gillickas parodoje atkuria šias marginalias vietas pasitelkdamas architektūrinius modelius ir sudėtingą garso bei apšvietimo sistemą. Svarbus parodos elementas yra pjuvenos, kurios dengia salės grindis. Pjuvenos čia yra žvyro pakaitalas, jo modelis, bet jos svarbios ir kaip gamybinio proceso atlieka. Nuo 1990-ųjų menininkas savo darbuose dažnai naudoja įvairias grindų dangas, tokias kaip blizgučiai arba degtinė. Pjuvenas Gillickas pirmą kartą panaudojo prieš dvidešimt metų, nurodydamas į anglų įprotį jomis išbarstyti aludžių grindis, kad susigertų išlaistytas alus, spjaudalai ar muštynėse pralietas kraujas.

Kartu su paroda pristatomas leidinys „Darbo estetikos gali nepakakti“. Tekstas buvo parašytas „e-flux architektūra“ projektui „Superžmogiškumas“ 3-iojoje Stambulo dizaino bienalėje. Šiame distopiniame pasakojime, kuris kažkuo primena XIX ir XX amžiaus mokslinės fantastikos rašytojų darbus, plačiau kalbama apie pusiau apleistas, pusiau eksperimentines vietas, apie trapią ribą tarp darbo ir poilsio laiko, tarp produktyvių ir bergždžių vėlyvojo kapitalizmo gamybos formų. Tam tikrais aspektais pasakojimas toliau rezonuoja su parodoje eksponuojamo filmo „Vieno konstrukcija“ (Construction of One, 2016 m.) keliamais klausimais.

Parodos „Šviesos nėra ryškesnės centre” estetikoje ir turinyje atsiskleidžia Liamo Gillicko kūrybai būdingas specifinis derinys tarp rimtumo ir humoro, blaivaus proto ir džiaugsmo, rafinuotumo ir paprastumo. Čia susijungia jam būdingos, kelius dešimtmečius analizuojamos temos su naujausiais darbais, tokiais kaip su britų roko grupe „New Order" sukurtas bendras projektas Tarptautiniame Manchesterio festivalyje 2017 m.

Jie skaičiavo visus produkcijos ryšius šaltyje, tamsoje, apleistame fabrike, sniege.**

Parodos uždarymo savaitgalį 2018 m. sausio 11–14 dienomis ŠMC kino salėje bus rodoma specialiai sudaryta Liamo Gillicko sukurtų filmų programa.

Liamas Gillickas (g. 1964, gyvena ir dirba Niujorke) naudoja įvairias menines formas siekdamas demaskuoti naujas ideologinės kontrolės sistemas, atsiradusias 1990-ųjų pradžioje. Jis išplėtojo keletą besikartojančių naratyvų, kurie yra jo kūrybos variklis: „McNamara" (nuo 1992 m.), „Erasmus vėluoja ir Ibuka!” (Erasmus is Late & Ibuka!, nuo 1995), „Diskusijų sala/Didelių konferencijų centras” (Discussion Island/Big Conference Center, nuo 1997 m.) ir „Vieno konstrukcija" (Construction of One, nuo 2005 m.). Gillicko darbuose atskleidžiami modernistinio palikimo, atsispindinčio abstrakcijoje ir architektūroje, disfunkciniai aspektai globalizacijos ir neoliberalizmo kontekste. Jo kūriniuose struktūriškai permąstoma paroda kaip forma. Nuo praeito dešimtmečio pabaigos jis yra sukūręs nemažai trumpametražių filmų, kuriuose nagrinėjama, kaip konstruojama kūrybinė asmenybė nuolat keičiantis šiuolaikinio menininko kaip kultūros veikėjo suvokimui: „Ribinis laikas” (Margin Time, 2012), „Rojaus lagūna” (The Heavenly Lagoon, 2013) ir „Hamiltonas: Liamo Gillicko filmas” (Hamilton: A Film by Liam Gillick, 2014). 2016 m. kovą „Columbia University Press” išleido jo knygą „Industrija ir intelektas: šiuolaikinis menas nuo 1820 m.” (Industry and Intelligence: Contemporary Art Since 1820).

Gillicko darbai rodyti daugelyje svarbių tarptautinių parodų, tokių kaip „Documenta” ar Venecijos, Berlyno bei Stambulo bienalės. 2009 m. Venecijos bienalėje jis atstovavo Vokietiją. Iš svarbiausių personalinių parodų minėtinos parodos Šiuolaikinio meno muziejuje Čikagoje, Modernaus meno muziejuje (MoMa) Niujorke ir Tate muziejuje Londone. Gillicko darbai įtraukti į daugelį svarbių muziejinių meno kolekcijų, tokių kaip Pompidou centro Paryžiuje, Guggenheimo muziejaus Niujorke bei Bilbao ir Modernaus meno muziejaus Niujorke. Pastaruosius dvidešimt penkerius kūrybos metus Gillickas yra ir produktyvus rašytojas bei šiuolaikinio meno kritikas, kurio straipsniai publikuojami „Artforum”, „October”, „Frieze” ir „e-flux” žurnaluose. Jis yra daugelio knygų autorius, tarp kurių – ir jo kritikos straipsnių rinktinė. Iš Gillicko kūrinių viešojoje erdvėje reikėtų paminėti darbus Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerijos pastate Londone ir „Lufthansos” būstinėje Frankfurte. Jo meninė praktika išsiplėtė ir į eksperimentines erdves bei kolaboracinius projektus su tokiais menininkais kaip Philippe Parreno, Lawrence Weiner ir Louise Lawler.

Dėkojame Renatai Dubinskaitei, Matthew Lee, Gemmai Lloyd ir Simui Sirutavičiui.

* Liam Gillick, „Darbo estetikos gali nepakakti”, 2017, p. 3.
** Ibid. p. 3.

 

ŠMC inf.

Levitacijos mokslas ir asteroidas „Lietuva“, arba ką gali kosminis kūnas

Spalio 12 d., ketvirtadienį, 18 val.Šiuolaikinio meno centras kviečia į trečiąją 13-osios Baltijos trienalės„ Preliudo“ viešų renginių ciklo dalį, menininko ir tyrėjo Julijono Urbono paskaitą ir kūrybines dirbtuves – levitacijos pratimai – vaikams ir suaugusiems.

Levitacija – viena siekiamiausių, bet sunkiausiai pasiekimų būsenų, aprašyta, apdainuota ir bandyta susimuliuoti poezijoje, magijoje, fantastikoje ir moksle. Nepaisant plačiai žinomųjos pavyzdžių – nuo ore sklendžiančių angelų bažnytinėje dailėje iki fizikams puikiai žinomos diamagnetinės levitacijos – tai taip pat ir vienas mįslingiausių reiškinių. Matyt todėl, kad pasipriešinimas gravitacijai – tai iššūkis mūsų prigimčiai: tiek kaip žemiškai gyvybei, kurią veikia žemės trauka, tiek žmogaus evoliucijai, kurios eigoje gamta mums nesuteikė sparnų. O gal todėl, kad idealios levitacijos, arba absoliutaus lengvumo, patirti neįmanoma. Astrofizika, kosmoso antropologija, kosmoso medicina, oro poetika ir šokis kiekvienas savaip priešinasi žemės traukai, tačiau panašu, kad neįmanoma rasti vieno universalaus būdo jai įveikti.

ŠMC inf.

Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo klausimai bus pristatyti ŠMC

Spalio 3 d., antradienį, 10 val. kviečiame į darbo grupės Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo klausimams koordinuoti posėdį, kuris vyks Šiuolaikinio meno centro skaitykloje (Vokiečių g. 2, Vilnius).

Posėdyje bus pristatyta Šiuolaikinio meno centro organizuojamų kūrybinių dirbtuvių, skirtų Lukiškių aikštės memorialo idėjų pasiūlymams plėtoti, visų penkių kūrybinių dirbtuvių dalyvių siūlomų memorialų projektų vizualinė medžiaga. Jų pristatymai tą pačią dieną bus paskelbti ir ŠMC tinklapyje adresu www.cac.lt.

Primename, kad liepos pabaigoje ekspertų komisija svarstė daugiau nei trisdešimt idėjų, pateiktų atrankai atsiliepiant į 2017 m. birželio 6 d. Šiuolaikinio meno centro paskelbtą kvietimą.

Tolimesniam kūrybinių dirbtuvių etapui buvo atrinkti penki pasiūlymai Lukiškių aikštės memorialo projektui. Kūrybinėse dirbtuvėse dalyvauja architektas, humanitarinių mokslų daktaras, architektūros teoretikas Tomas Grunskis su kolektyvu „aexn“; skulptorius ir dizaineris Andrius Labašauskas; kraštotyrininkas Algimantas Lelešius; fotografas, filmų ir meno instaliacijų kūrėjas Darius Žiūra; bei kūrybinė grupė, kurią sudaro architektai Gintaras Čaikauskas, Kęstutis Akelaitis, Linas Naujokaitis, dailininkas Rimantas Dichavičius ir skulptorius Arūnas Sakalauskas (pastarasis autorių kolektyvas visuomenei pažįstamas kaip Vyčio paramos fondo kuriamo memorialo projekto autoriai).

Šiuo viešu projektų vizualinių rezultatų pristatymu siekiama praplėsti jau užmegztus dialogus su įvairių sričių specialistais, interesų grupėmis, savivaldybės bei Vyriausybės atstovais, tam, kad idėjų autoriai galėtų apsvarstyti naujus svarius argumentus (reiškiamus viešai ar kreipiantis į kūrybinių dirbtuvių organizatorius) prieš pateikdami galutines savo pasiūlymų versijas galutinei projektų atrankai.

Pristatant projektų vizualus dalyvaus Šiuolaikinio meno centro direktorius Kęstutis Kuizinas, šiuolaikinio meno kuratorė, architektūros istorikė dr. Ūla Tornau, šiuolaikinio meno kuratorė, komisijos pirmininkė Virginija Januškevičiūtė, komisijos nariai istorikas, VU Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas dr. Alfredas Bumblauskas, dailėtyrininkė, Nacionalinės dailės galerijos vadovė dr. Lolita Jablonskienė, skulptorius ir filmų kūrėjas Deimantas Narkevičius, urbanistas, Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Mindaugas Pakalnis.

Būsimojo memorialo tikslas – įamžinti ir pagerbti kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą. Ekspertų komisija siekė atrinkti pirmiausia tas idėjas, kurios neprieštarauja reprezentacinei aikštės funkcijai ir šiuo metu įgyvendinamam architektūriniam aikštės piešiniui; taip pat – tas, kurios, komisijos nuomone, geriausiai atsako į užduotį memorialu įamžinti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą. Ne mažiau svarbus kriterijus – idėjų atvirumas šiuolaikiškoms kultūros formoms.

Daugiau informacijos apie kūrybines dirbtuves: http://cac.lt/lt/other/general/17/8618

 

Kultūros ministerijos viešųjų ryšių skyriaus vedėjas Arūnas Malinovskis: T: +370 671 9951, E: [email protected]

ŠMC ryšių su visuomene atstovė Eglė Trimailovaitė: T: +370 692 06667, E: [email protected]

 

ŠMC inf.

13-osios Baltijos trienalės Preliudas

13-OJI BALTIJOS TRIENALĖ
PRELIUDAS

2017.09.14–10.18
Parodos atidarymas: rugsėjo 14 d., ketvirtadienį, 18 val.

Kuratorius: Vincent Honoré

KAD IŠGYVENTUME, TURIME TAPTI
ANTŽMOGIAIS
KAŽKUO KITU
GEBANČIU MIEGOTI ANT BETONINIŲ GRINDŲ
AR SPJAUDYTIS TARMĖMIS
MOKYTIS NAUJŲ KALBŲ, IDANT APSAUGOTUME SAVO GLEŽNĄ ODĄ
VYRAI MUS STUMS NUO STOGŲ IR KLAUS, KODĖL NESKRENDAME
VYRAI ŠERS MUS STIKLAIS IR KLAUS, KODĖL NEKALBAME
VYRAI PALAIDOS MUS GRIUVĖSIUOSE IR KLAUS, KODĖL NESISTOJAME
VYRAI SULAUŽYS MUMS PIRŠTUS IR REIKALAUS GLAMONIŲ
MŪSŲ PAREIGA YRA IŠTVERTI
LAIKOTE MŪSŲ GALVAS PANARDINTAS PO VANDENIU –
DABAR ŽIŪRĖKITE, KAIP MES UŽSIAUGINAME ŽIAUNAS

TIESIOGINIAME KERŠTE
UŽ MOTERIS, KURIAS SUDEGINOTE
MOTERIS, PILNAS UGNIES
GEBANČIAS VISKĄ
GEBANČIAS BŪTI MOTINOMIS
SESERIMIS-MYLIMOSIOMIS
KOVOTOJOMIS
GEBANČIAS KVĖPUOTI, KAI MANĖTE, KAD UŽDUSIME
JŪS NUŽMOGINATE MUS
IR TUOMET LIEPIATE IŠGYVENTI
MES UŽSIKASAME GILIAI ŽEMĖJE
SUKURIAME SAVO ERDVES, SAVO ŠALIS
STATOME AUKŠTOS ŽOLĖS SIENAS
IR GYVENAME ŠEŠĖLIUOSE
VIEN TAM, KAD SUPRASTUME – NET IR TEN NESAME SAUGIOS
VIENAM TAM, KAD SUPRASTUME – ESAME SUTVERTOS
NIEKAD NESIBAIGIANČIAM GEDULUI
_________________________________________________
<…>

TAPOME SAVO PAČIŲ ŠMĖKLOMIS

NIEKUOMET NEBUVAU ŠITAIP PAVARGUSI
NIEKUOMET NEJAUČIAU ŠITIEK DAUG
STEBĖJAU, KAIP PASAULIS BAIGIASI, IR NUTARIAU PASIDUOTI
KOL

STAIGA IŠSIPLĖTUSI,
DESPERATIŠKA, PRITVINKUSI
MUTACIJA:
NEŽMOGIŠKA VIRSTA ANTŽMOGIŠKA

Ištrauka iš Liv Wynter eilėraščio „Kaip tampama antžmogiais“

13-osios Baltijos trienalės Preliudas atskleidžia tai, kas dažniausiai lieka nematoma: kėslus, įsipareigojimus, tyrinėjimus ir emocijas. Jo tikslas yra atidengti tai, kas brandina Trienalę – poezijos sekciją (žodžius, ritmus, mintis / poeziją, muziką, teoriją), formuojančią esminę projekto dalį, galbūt netgi patį jos branduolį. 13-ojoje Baltijos trienalėje poezija veikia kaip hibridinė kalba: ji išsprūsta iš norminių lingvistikos kategorijų ir atsisakydama remtis tradicinėmis mainų sistemomis įtvirtina save kaip pereinamąją formą – dramatiškai individualią ir kartu giliai kolektyvinę.

13-osios Baltijos trienalės Preliudas išryškina jos politinę poziciją, pats išlikdamas poetišku gestu: kalbėsime apie klasę, lytį, rasę, neįgalius kūnus, feminizmą, geismo dekolonizaciją ir teritorijas. Siekdami peržengti nusistovėjusią tapatybės sąvoką renkamės dinamišką buvimo kartu, priklausymo kažkam idėją. Kur mes prigyjame? Kaip tai įvyksta? Susiorientuoti padės esminiai šiuolaikinio meno postulatai: objektai-pamestinukai ir beformis subjektyvumas, antikategorizacija ir takumas.

Pradedame naudodami muziejų (su visa jo ekonomika) kaip alternatyvą žodžiams tų, kurie turi monopolinę galią kalbėti, kurie kalba garsiai ir nesustodami. Suteikiame erdvę tiems, kurie dažnai nutildomi. Taip pozicionuojame rašytinę ir šnekamąją kalbą bei santykį su žinojimu kaip pradinius trienalės taškus: Preliudas bus atvira ir laisva platforma, kurioje Dorotos Gawęda ir Eglės Kulbokaitės („Young Girl Reading Group“) suprojektuotoje scenoje vyks skaitymai, pokalbiai, susibūrimai, diskusijos ir debatai. Tačiau Preliude nebus išvadų, užsimezgęs tyrimas tęsis iki ir po trienalės atidarymo 2018 m. gegužę.

Parodos menininkai: Harry Burke, Anaïs Duplan, Penny Goring, Tarek Lakhrissi, Maria Minerva, Moor Mother, NON Worldwide, Precious Okoyomon, Planningtorock, Jackie Wang, Liv Wynter, Dorota Gawęda ir Eglė Kulbokaitė („Young Girl Reading Group“)

Parodos atidarymo vakarą performansus pristatys: Khairani Barokka, CAConrad, Caspar Heinemann, Sandra Jõgeva, Vytautas Jurevičius, Agnese Krivade, Tarek Lakhrissi, Dorota Gawęda ir Eglė Kulbokaitė („Young Girl Reading Group“)

Pirmą kartą savo istorijoje 13-oji Baltijos trienalė vyks visose trijose Baltijos valstybėse: Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje, nuo 2018 m. gegužės iki lapkričio. Visos trys parodos bus skirtingos ir trienalės visumą formuos kartu su papildomais projektais, tokiais kaip Preliudas, trienalės katalogas ir tinklalapis. 13-oji Baltijos trienalė vadinasi „Išsižadėk šmėklų“. Ją kuruoja Vincentas Honoré, asistuojamas Neringos Bumblienės ir Cédrico Fauq.

 

ŠMC inf.

Paroda „Slavs and Tatars“

Slavs and Tatars Iš lūpų į lūpas
2017.09.08–10.18
Spaudos konferencija: rugsėjo 8 d., penktadienį, 14 val. Parodos atidarymas: rugsėjo 8 d., penktadienį, 18 val.

Savo pirmąja solo paroda Baltijos regione menininkų kolektyvas „Slavs and Tatars“ meta iššūkį teorinių tyrimų hierarchijos sampratai ir švenčia kūniškąjį bei emocinį pažinimą ir šių žinių mainus. Parodos pavadinimas nurodo į istorijos ištakas – žodinį tradicijų perdavimą pasakojimais, maldomis, šnabždesiais, sąmojais ar gandais. „Slavs and Tatars“ savo kūriniuose pasitelkia, jų žodžiais tariant, „gaivinimo burna į burną“ metodą, tačiau vadovaujasi ne skubos ir tikslingumo, bet sąjungos ir prekybos principais. Juk, kaip bebūtų, burna yra organas ir maistui, ir meilei, ja galima ir kąsti, ir išgelbėti.

Kūno gebėjimas kaupti ir keistis informacija bei taip formuoti tapatybę buvo marginalizuotas dar Apšvietos amžiuje. Ar per kalbą, organus, maistą ar amatus įgytos žinios gali būti pritaikytos valdymo sistemų srityje? „Slavs and Tatars“ teigimu, geriausias būdas kovoti su tapatybės politika yra sukaupti kuo daugiau prieštaringų tapatybių, o drauge – ir pasakojimų. Savo parodomis, leidiniais ir paskaitomis menininkai tyrinėja šiuos ir panašius sinkretizmus, leisdamiesi į regionus, plytinčius nuo Berlyno sienos rytų iki Didžiosios kinų sienos vakarų.

„Slavs and Tatars“ parodos Vilniuje pagrindas – naujas kūrinių ciklas „Rauginta politika“, kurį įkvėpė XIX a. Vilniuje veikusi „Šubravcų“ (nenaudėlių) draugija, kurios veikloje dalyvavo ir Vilniaus universiteto bendruomenė. Menininkų skulptūrose, instaliacijose ir tekstilės kūriniuose sujungiamos Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) laikotarpio ir šiandieninėje Lietuvos, Lenkijos ir Krymo teritorijoje gyvenančių vietinių bendruomenių, tokių kaip karaimai, tiurkų grupės tauta, išpažįstanti tarpinę judaizmo atšaką, istorijos. Ir nors žymiojo Trakų rauginto agurko receptas seniai prarastas, pro fermentacijos filtrą puikiai galima stebėti ir politiką.

Vietinį regiono kontekstą parodoje „Iš lūpų į lūpas“ įkūnija įsivaizduojamos geografijos, vis dar menkai pripažįstamos baltiškoje tapatybėje, išgyvenančioje nuolatinius pokyčius, o šiuo metu keičiančios Rytų Europos žymę Šiaurės Europos priedanga. Parodoje skamba musulmoniškas kvietimas maldai turkų kalba – kontraversiškasis azanas tampa fonu „Suaugusių antakių manifestui“ ir Artimųjų Rytų išminčiaus-kvailio Molos Nasredino figūrai. Tokiu būdu paroda „Iš lūpų į lūpas“ siūlo į praeitį pažvelgti iš nuolat kintančios perspektyvos, o ateitį išvysti ir kaip pažadą, ir kaip kartotę.
„Slavs and Tatars“ kolektyvo veiklos dešimtmetį žyminčioje keliaujančioje parodoje (pristatomoje Šiuolaikinio meno centre „Zamek Ujazdowski” Varšuvoje, parodų erdvėje „SALT Galata“ Stambule, „Pejman“ fundacijoje Teherane, Šiuolaikinio meno centre Vilniuje ir Šiuolaikinio meno muziejuje Belgrade) menas tampa vertimo platforma, kur vienas organas virsta kitu, širdis – protu, skrandis – galva, – o tai yra neatsiejama viso abraomiškojo (krikščioniškojo, musulmoniškojo ir judaistinio) svetingumo dalis.

Kuratorė: Monika Lipšic Parodą „Iš lūpų į lūpas“ lydintys renginiai:
Rugsėjo 8 d., penktadienį 14 val. Spaudos konferencija 18 val. Parodos atidarymas 19 val. „Slavs and Tatars“ paskaita-performansas „79.89.09“
Rugsėjo 9 d., šeštadienį 12 val. Ekskursija po parodą su „Slavs and Tatars“
Rugsėjo 21d. ir 29 d., spalio 4 d. Ekskursijos po parodą su parodos kuratore Monika Lipšic
Parodą remia: Lietuvos kultūros taryba Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ifa: Vokietijos užsienio ryšių institutas Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje

ŠMC inf.

Elenos Narbutaitės paroda „Klestėjimas“ ŠMC

2017.06.16–08.13

Šiuolaikinio meno centras su malonumu kviečia jus į Elenos Narbutaitės parodos „Klestėjimas“ atidarymą šį penktadienį, birželio 16 d. 18 val. Tą pačią dieną bus atidarytos dar dvi naujos parodos: Šiaurinėje salėje pristatoma ŠMC ir Goethe’s instituto organizuojama filmų paroda „Darbas viename kadre“, o Pietinėje salėje - „Vienbalsė naktis“.

„Tik ką iš naujo perskaičiau vieną iš savo pastabų, užsirašytų vos pabaigus skaityti „Juozapą ir jo brolius“. Tąkart rašiau: „istorijoje pabaigos yra išgalvotos, o pradžios yra tik subjektyvių požiūrių rezultatas. Neverta jomis kliautis, nebent jeigu turi tam priežastį.“ Dar rašiau, kad turi būti seka, kad visos dalys ir epizodai turi nenutrūkstamai eiti vienas po kito. Dabar aš prisimenu, kad kažko, tarkim, knygos pabaiga, neužbaigia joje plėtojamos temos. Ir pabaiga nuo to labai priklauso – kaip sustoji. O sustojimas yra uždarymo priešingybė. Galiausiai, pratęsti toliau nebūtinai turi tas pats žmogus ar tas pats vėjas. Taigi, mane domina dalykų perrašymas ir kopijavimas. Jie labai būdingi ir muzikai.“

„Klestėjimas“ yra Elenos Narbutaitės „Xerox“ atspaudų trilogijos „Roberts“, „Juozapas“ ir „Vedęs vyras“ pavadinimas. „Juozapas“ – tai menininkės perrašytas Thomo Manno keturių knygų ciklas „Juozapas ir jo broliai“, o pavadinimas „Roberts“ – nuoroda į aktorę Julia Roberts. Ši aktorė „keičiasi keičiantis laikams, madoms ir personažams, lyg būtų perregima, bet ir pati yra vis tas pats pernelyg akivaizdus personažas,“ yra rašiusi Narbutaitė.

Nors pirmosios trilogijos dalys jau buvo rodytos anksčiau („Roberts“ serija eksponuota „Tulips & Roses“ galerijoje Briuselyje 2012 m., o „Juozapas“ – „Pm8“ galerijoje Vigo mieste Ispanijoje 2016 m.), visa trilogija šioje parodoje pristatoma pirmą kartą. Kiekvieną jos dalį lydi mobilios skulptūros iš serijos „Apžvalgininkai“ (sukurtos bendradarbiaujant su popieriaus inžinieriumi Mike’u Malkovu) ir garso takelis: Narbutaitės įrašytas muzikos miksas, Prince’o daina „Joy in Repetition“ ir Boramo Lie ir Grégoire Simono specialiai „Vedusiam vyrui“ sukurtas, atliktas ir įrašytas kūrinys „Green Alien Liquid“. Dideli grafikos atspaudai parodoje – tai „Kvailiai“. „C“ ir „Vėjas“ yra nauji šviesos darbai.

Drauge su šia paroda pristatoma ir nauja menininkės knyga „Žvaigždės atsiminimai“, išleista atskirai lietuvių ir anglų kalbomis. Joje publikuojami Narbutaitės, menininkės Candice Lin, rašytojo Marcelio Prousto, kuratoriaus Bernardo José de Souza’os, biofiziko ir rašytojo Luca Turino ir kuratoriaus ir rašytojo Raimundo Malašausko tekstai. Grafinį dizainą sukūrė Vytautas Volbekas su Goda Budvytyte. Trys Akvilės Melkūnaitės išversti fragmentai iš pirmosios publikuotos Prousto knygos „Malonumai ir dienos“ („Les plaisirs et les jours“) lietuvių kalba spausdinami pirmą kartą.

Elena Narbutaitė (g. 1984) dalyvavo tarptautinėse parodose, tokiose kaip Liverpulio bienalė 2016 m. ir bendras Lietuvos ir Kipro paviljonas Venecijos bienalėje 2013 m. Tarp pastarųjų metų grupinių parodų minėtinos parodos tokiose institucijose kaip „Escola De Artes Visuais do Parque Lage“, Rio de Žaneiras, Brazilija (2015); „Marco Museo de Arte Contemporanea“, Vigo, Ispanija (2015); „Art Department Di Tella University“, Buenos Airės, Argentina (2014). Ji bendradarbiavo kuriant „Federal“, „Nero“ ir „ŠMC Interviu“ žurnalų numerius bei įvairias kitas iniciatyvas.

Paroda būtų visai kitokia, jeigu niekad nebūtų buvę elektros. Taip pat ačiū parodos ir knygos autoriams ir visiems, kurie nuolat inspiruoja ir keičiasi, ypač Viktorui Vaičikauskui ir Raimundui Skipičiui („Optronika“) ir Andriui Petruliui („Ledigma“).

Kuratorė: Virginija Januškevičiūtė

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Šiuolaikinio meno centras
Vokiečių g. 2, LT-01130, Vilnius
Tel: 8 5 2608960, fax: 8 5 2623954
el. paštas: [email protected] // www.cac.lt
www.facebook.com/cacvilnius