Autorius: LNM inf.

LNM inf.

Karantino laikotarpiu Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia likti namuose ir siūlo išeitį, kaip nenuobodžiauti. Muziejus pristato du eksponatus – stalo žaidimus, paplitusius Lietuvoje tarpukariu, kuriuos nesunkiai galima pasidaryti namuose. Vienas siūlomas žaidimas skatina bendravimą, o žaisdami kitą patikrinsite savo sėkmę.

LNM inf.

Šalyje paskelbus ir pratęsus karantiną, Lietuvos nacionalinis muziejus šį laiką išnaudoja nuotoliniam bendravimui su lankytojais. Sukūręs atskirą skiltį, pavadinimu „Ką veikti kai neveikiame“, muziejus internetiniame puslapyje www.lnm.lt siūlo naują bei laiko patikrintą virtualų turinį ir stebi vykstanti virsmą – virtualus lankytojas muziejaus portale praleidžia daugiau laiko, nei anksčiau.

LNM inf.

Kovo 10 d. 18 val. Lietuvos nacionalinis muziejus atidaro naują parodą „Nesusitaikę“, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmečiui paminėti. Ši paroda – tai pasakojimas apie lietuvių, sovietmečiu nepaklususių Maskvos diktatui, pasipriešinimą, laisvėjimą ir laisvę.

Paroda sudaryta chronologiniu principu, iš trijų dalių, o jos temos apima laikotarpį nuo XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio iki pat 1993 metų rugpjūčio, kai iš Lietuvos buvo išvestas paskutinis sovietų armijos dalinys.

LNM inf.

Ką archeologams pavyko rasti vietovėje, kurioje 1944 m. vasarą buvo surengta karinė mokomoji partizanų stovykla? Kur atvedė poeto ir partizanų kapitono Broniaus Krivicko-Vilniaus žūties vietos paieškos? Šios dvi temos bus pristatytos kovo 4 d. Marijos Gimbutienės paskaitų cikle.
Vienas iš vakaro pranešėjų Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas dr. Gediminas Petrauskas pasakoja, kad partizanų temą nagrinėja jau dešimtį metų. Šį kartą tyrimai archeologą nuvedė į Žemaitiją.

LNM inf.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje vasario 19 d. prasideda naujasis archeologijos paskaitų sezonas – 17-tieji Marijos Gimbutienės skaitymai. Per keturis vakarus archeologai pristatys įvairaus turinio temas: nagrinės Pietų Lietuvos akmens amžiaus keramiką, ankstyvojo romėniškojo laikotarpio juvelyriką, aptars archeologinių tyrimų Ylakių bažnyčioje (Skuodo r.) rezultatus, archeologinių tyrinėjimų sovietmečiu kasdienybę, taip pat apžvelgs naujausius Lietuvos partizaninio karo tyrinėjimus.

Naująjį Marijos Gimbutienės skaitymų sezoną pradeda dvi pranešėjos. Dr. Rasa Banytė-Rowell šįkart tyrinėja ankstyvojo romėniškojo laikotarpio žirgo kamanas – žąslus ir vadelių grandinėles, naudojamus arkliui valdyti.

LNM inf.

Jono ir Adolfo Mekų vardai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. 1949 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose atsidūrę broliai kūrė avangardo istoriją, bendravo su žymiausiais pasaulio menininkais, tačiau už profesinių pasiekimų slypėjo ir nepaliaujamas gimtojo krašto ir Semeniškiuose (Biržų r.) likusios šeimos ilgesys. Artimiau pažinti šiuos garsius Lietuvos kūrėjus leis neseniai dienos šviesą išvydusi knyga „Gyvenimo lai(š)kai“.

LNM inf.

Kazio Varnelio namuose-muziejuje sausio 15 d. 18 val. atidaroma menininko Roko Dovydėno paroda „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“.
Šioje parodoje Vilniuje gyvenantis ir kuriantis menininkas pristato savo darbus, sukurtus per aštuonerius metus.

„Tirdamas keramikos istoriją ir puodžiaus amatą, atrandu nutikimų, kai nesėkmė išgelbsti amatą ir netyčia pavykęs daiktas tampa istorijos dalimi. Ši patirtis mane atvedė prie vieno klausimo: kokią įtaką šiuolaikiniam menininkui-dizaineriui daro ar jos nedaro istorinio meno pažinimas? Visa tai pastūmėjo ieškoti galimų atsakymų, o savo įžvalgas pristatau meno projekte“, – pasakoja menininkas.

LNM inf.

Šiemet sukanka 100 metų, kai tuometiniame Vilniaus universiteto Dailės skyriuje įvestas šrifto kursas ir pradėta mokyti rašto grožio – kaligrafijos. Ta proga Kazio Varnelio namuose-muziejuje pirmą kartą bus pristatyta šiuolaikinės Lietuvos kaligrafijos paroda, kurioje dalyvauja net 20 kaligrafijos meistrų.
Lietuvoje kaligrafijos mokymas pradėtas pagal Edvardo Johnstono anglų šrifto mokymo metodiką, tačiau per šimtą metų keitėsi ir pati mokymo metodika, ir atlikimo priemonės, ir pritaikymas. Nuo tradicinių priemonių, tokių kaip kaligrafiniai teptukai, metalinės plunksnos, bambukas, medinės plokštelės, aliejinės kreidelės, tušas, iki skaitmeninės spaudos, kaligrafijos tekstilėje, kaligrafijos ant metalo, šilkografijos ir kitų autorinių technikų – visą šią raiškos įvairovę bus galima išvysti parodoje.
Eksponuojami kūriniai varijuoja nuo meistriškai išrašytų tekstų, puošnių barokinių raidžių iki Zenga krypties spontaniškos kaligrafijos tradicijos. Tai įvairovė, aiškiai parodanti, kad kaligrafija Lietuvoje turi gilias ir gyvybingas tradicijas, yra svarbi Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalis ir tampa vis populiaresnė.

LNM inf.

Šią savaitę Telšių katedrai po beveik metus trukusių restauravimo darbų buvo grąžintas Šv. Antano Paduviečio paveikslas. Nuo 2019 metų pradžios šiais darbais rūpinosi Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centras.

Restauruojant paveikslą muziejaus Restauravimo centro tyrimų laboratorijoje, taip pat bendradarbiaujant su MB „Meno kūrinių tyrimai“ ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mechanikos ir medžiagų inžinerijos katedra buvo atlikta nemažai paties paveikslo ir jo aptaisų tyrimų. Jie leido nustatyti tapybos sluoksnių ir metalų sudėtį, tapybos techniką, išaiškinti ankstesnius paveikslo restauravimo darbus.

LNM inf.

„Ilgi metai fotoreporterio darbo lediniuose „Literatūra ir menas“ bei „Kultūros barai“ leido Algimantui Kunčiui sukaupti fotografijų archyvą, šiandien vizualiai atkuriantį XX a. antros pusės Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Parodos lankytojai galės išvysti gerai žinomus tos epochos kultūros lauko dalyvius – rašytojus, kompozitorius, dainininkus, skulptorius, architektus, dailininkus, muzikantus, dirigentus, vargonininkus, baleto šokėjus, režisierius, aktorius, scenografus, menotyrininkus ir muzikologus, kino, fotografijos ir kitus kūrėjus, patekusius į fotografo akiratį“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus muziejininkė, parodos kuratorė Onutė Butkutė.

Algimanto Kunčiaus sukauptą archyvą tyrinėjantys menotyrininkai pažymi, kad jo fotografijos išsiskiria „vidiniu žvilgsniu“ ir gebėjimu savitai perteikti kitoje objektyvo pusėje buvusias asmenybes, jų kūrybą ir netgi privačią aplinką: Algimantas Kunčius pats buvo tos kultūrinės terpės dalis, todėl galėjo pamatyti tai, kas kitiems ne visada būdavo matoma.